Naujienos

"Naujasis Baltijos šokis '18": Libano skoniai ir A.Platelio sugrįžimas

"Naujasis Baltijos šokis '18": Libano skoniai ir A.Platelio sugrįžimas

Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ tikrai nepakeitė datos – jis, kaip ir kasmet, vyks gegužę. Tačiau festivalio rengėjai nesibaimina naujovių ir bilietus į išskirtinius 2018-ųjų festivalio atidarymo ir uždarymo spektaklius siūlo įsigyti dar šiemet. O atvežami darbai – išties verti jūsų dėmesio.

Vienoje scenoje – mama, virtuvė ir draugai

Kaip teigia „Naujojo Baltijos šokio“ vadovė Gintarė Masteikaitė, ateinančių metų festivalį atidarys ir uždarys du labai išskirtiniai, bet savo nagrinėjamomis temomis ir kūrybinėmis komandomis artimi projektai.

Gegužės 5 d. Menų spaustuvės Juodoji salė virs libanietišku maistu kvepiančiais namais. Skamba keistai? Galbūt. Tačiau iki akimirkos, kol sėdėsite ten ir viską pamatysite savo akimis. Tą vakarą Lietuvos publikai skonio ir kvapo receptorius sužadinantį spektaklį „Beytna“ (liet. „Mūsų namai“) pristatys „Maqamat“ šokio teatras – pagrindinis šokio teatras Libane, laikomas libaniečių šiuolaikinio šokio scenos pradininku.

„Keturi choreografai ir keturi muzikantai, turintys skirtingą meninę patirtį ir idėjas, esantys iš skirtingų žemynų, šalių ir kultūrų, susitinka ant scenos vykstančiame maisto pokylyje. Jie kalbasi, geria, juokiasi, šoka ir drauge gamina maistą. Paprastas susitikimas, kuris taps sudėtingesnės choreografijos ir konceptualaus pasirodymo pradiniu tašku. Tai kvietimas į kitų namus, menininko profesiją ir choreografinę konstrukciją, patvirtinantis įvairovę, paliečiantis praeities formas ir situacijas ir ieškantis naujo ritmo, modelio ir logikos“, – taip savo darbą pristato patys kūrėjai.

Pasak G.Masteikaitės, šokis ir teatras yra idealus būdas supažindinti ir susipažinti su skirtingomis kultūromis. „Pagrindiniam spektaklio „Beytna“ kūrėjui Omarui Rajeh vien šokio ir teatro pasirodė per maža, tad jis į pagalbą pasikvietė savo mamą su virtuvės įranga, tris draugus iš skirtingų pasaulio kraštų (Moonsuką Choi – iš Japonijos, Anani Sanouvi – iš Togo ir Koeną Augustijneną – iš Belgijos) ir žiūrovus į vakarienę. Per spektaklį žiūrovai turės puikią progą paragauti libanietiško maisto, išgirsti palestinietišką muziką ir išvysti skirtingose kultūrose užaugusių ir dirbusių kūrėjų istorijas bei jų tarpusavio pokalbius, pasakojamus šokio kalba“, – sako festivalio vadovė.

Surįžta daugiau kaip po 20 metų

Gegužės 12 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje pasirodys Lietuvos publikai puikiai žinomas vienas garsiausių šokio ir teatro pasaulio autoritetų – Alainas Platelis su trupe „Les Ballets C de la B“. Jis į Lietuvą grįžta po daugiau kaip 20 metų ir atsiveža spektaklį „nicht schlafen“.

Teatro kritikas Vaidas Jauniškis „Menų faktūroje“ rašė: „Lietuvos šokio scenai A.Platelis nusipelnęs, ko gero, ne mažiau už „Naująjį Baltijos šokį“ – tais 1995-aisiais „Life“ festivalyje parodytas jo trupės „Les Ballets C de la B“ spektaklis „Bonjour Madame“ buvo smūgis į galvą ir širdį vienu metu.“

Kalbėdamas apie svečius iš Belgijos, teatro kritikas sakė, kad tai bus puiki „galimybė susipažinti ne tik su pritrenkiančiu šokėjų profesionalumu, bet pirmiausia susitikti su kitokia kalba, gal net artimesne teatrui, tačiau „nenusiritančia“ iki siužeto, o pasiliekančia idėjų ir aukštos kultūros erdvėje“. „Būtent tuo A.Platelis yra aktualus – įžvalgomis, kurios yra apie mus, visuomenę; taip jis

išlipa iš „grynojo meno“ bokšto, jame palikdamas dažnai vaikiškus pamąstymus filosofinėmis temomis“, – rašė V.Jauniškis.

Festivalio vadovė įsitikinusi, kad šis pasirodymas taps vienu išskirtinių kultūrinių įvykių Lietuvoje 2018-aisiais. „A.Platelio šokėjai išsiskiria pritrenkiančiu profesionalumu, daugiakultūriškumu, o pats choreografas – universalumu sujungiant ir nagrinėjant šokį, tearą, muziką ir kartais net cirką, taip pat savo pasirinktomis temomis ir didžiuliu dėmesiu atlikėjo asmenybei, o ne jo profesionalumui“, – sako G.Masteikaitė.

Visą informaciją apie trupes, spektaklius rasite portale newbalticdance.lt. Bilietus platina tiketa.lt ir teatrai.lt. Festivalį organizuoja „Lietuvos šokio informacijos centras“ ir „Vilniaus festivaliai“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Jaunuosius kritikus jau kviečiame registruotis festivaliui KITOKS'18!

Jaunuosius kritikus jau kviečiame registruotis festivaliui KITOKS'18!

Kviečiame 5-7 klasių (11-13 metų amžiaus) mokinius, kartu su juos lydinčiais mokytojais tapti Tarptautinio festivalio vaikams ir jaunimui KITOKS‘18 „Ekspertų klubo“ nariais. Festivalis vyks 2018 m. sausio 11-17 d. Menų spaustuvėje, Vilniuje.

 

Jaunieji ekspertai festivalio metu stebės spektaklius, bendraus su spektaklių kūrėjais ir spektaklį stebėjusiais žiūrovais. Po kiekvieno spektaklio drauge su scenos menų profesionalais, mokytojais ir būsimaisiais edukologais aptars dienos įspūdžius bei atliks tam tikras užduotis.

 

Iš vienos mokyklos laukiame 5-6 jaunųjų teatro mylėtojų ir juos lydinčio mokytojo. Pokalbiai su užsienio trupių kūrėjais vyks anglų kalba., todėl būtini anglų kalbos pagrindai.

 

Prieš festivalį, t.y. iki gruodžio 20 d., „Menų spaustuvėje“ planuojami „Ekspertų klubo“ narių susitikimai, kurių metu jiems papasakosime apie festivalį KITOKS ir pristatysime „Eksperto klubo“ taisykles.

 

Kilus klausimams mielai į juos atsakysime. Teirautis galite el. paštu: jolita@menuspaustuve.lt arba tel.: 8 699 09556.

 

Dalyvių skaičius ribotas.

Norinčius registruojame iki lapkričio 24 d.

Praėjusių metų festivalio akimirkas galie prisiminti čia

 

Menų spaustuvės Infotekoje - Tadashi Suzuki knygos pristatymas

Menų spaustuvės Infotekoje - Tadashi Suzuki knygos pristatymas


Lapkričio 8 dieną (trečiadienį) 18.30 Menų spaustuvės Infotekoje pristysime Tadashi Suzuki knygą "Kultūra - tai kūnas".

Pripažinimą pelnę atlikėjai: pirmieji darbai mums labai brangūs

 Septynerius metus – tiek laiko rodomi „Menų spaustuvėje“ sukurti spektakliai „Ribos“ ir „Feel-Link“. Abiejų spektaklių kūrėjai 2011- aisiaisį jaunųjų menininkų projektą „Atvira erdvė“ aplikavo jauni ir nepatyrę su vienais pirmųjų „rimtų“ savo darbų, visai nežinodami, kad šie sulauks tokio ilgamečio populiarumoir atneš kūrybinėms komandoms apdovanojimus. Nuo to laiko pirmojo Lietuvoje gatvės šokio spektaklio „Feel-Link“ kūrėjai AiridaGudaitė ir Laurynas Žakevičius spėjo sukurti šeimą, įkurti šokio mokyklą ir urbanistinio šokio teatrą „LowAir“ bei sukurti dar penkis spektaklius. Nors provokuojančiu spektakliu apibūdinamų „Ribų“ komanda kultūros sferoje toliau darbuojasi atskirai, tačiau bent kartą per mėnesį susitinka suvaidinti spektaklio ir tikina, kad tai – vienas brangiausių jų sukurtų darbų. Apie tai, kaip bėgant metams keičiasi kūrėjai ir jų personažai, kokios emocijos lydėjo pačią kūrybinę pradžią ir kaip visiems sekasi dabar, kalbamės su „LowAir“ komanda,„Ribų“ aktoriumi Dainiumi Jankausku ir spektaklyje taip pat vaidinančiu pjesės autoriumi Juliumi Paškevičiumi.

Juliau, kaip tavo pjesė atsidūrė Menų spaustuvėje?

Julius Paškevičius: Pjesė buvo mano, duodavau ją tik kursiokams paskaityti. O paraišką „Atvirai erdvei”parašė Tadas (režisierius Tadas Montrimas aut.past.). Mes patys dar buvom jauni, nepatyrę, tad esam jam labai dėkingi už parodytą iniciatyvą.

O kada paskutinį kartą „Ribas” matė pats režisierius?

J.P.: Na, jau senokai. Kokius trejus metus tikrai nematė, kai emigravo iš Lietuvos. Per tą laiką daug kas pasikeitė, spėjau ir susituokti!(juokiasi)

Dainius Jankauskas: Tadas man kažkada rašė, labai stebėjosi, klausė „jūs vis darrodot?” Iš tiesų būtų labai įdomu, jei jis pamatytų spektaklį dabar, po tiek metų.

 

RIBOS 2011 9483

Valerijus Jevsejevas, Julius Paškevičius ir Dainius Jankauskas spektaklio "Ribos" premjeroje, 2011

 

O jus pačius tai stebina, kad vis dar debiutiniai jūsų darbai rodomi ir sulaukia tokio žiūrovų susidomėjimo?

Airida Gudaitė: Aš girdžiu tikrai daug puikių atsiliepimų apie „Ribas”. Atrodo, spektaklis labai mėgstamas jaunų žmonių.

J.P.: Taip, jaunimo, paauglių ateina labai daug. Manau, spektaklis padaro stipriausią efektą tai amžiaus grupei. O jie - labai ištikimi fanai, ateina ir po penkis kartus ir po daugiau. Žinoma, patys irgi labai reklamuoja, dalinasi tarpusavyje.

D. J.: Bet tai – ne tik jauni žmonės. Yra buvę, kad man į „Facebook” parašo ir daug vyresni žiūrovai, kad, pavyzdžiui, matė spektaklį jau septynis kartus. Galbūt paauglių reakcijas ir susidomėjimą geriau matome viešai, jie tuo labiau dalinasi, yra atviresni. Tačiau būna, kad po spektaklio, kas nors parašo asmeniškai, kad jau gėda, bet ateis į spektaklį ir septintą kartą.

A. G.: Su „Feel-Link”– lygiai taip pat. Yra keletas žmonių, kurie spektaklį matė septynis ar aštuonis kartus, į kitą mūsų darbą„Žaidimas baigtas”ateis jau ketvirtą kartą. Toks „fanų klubas” labai džiugina.

Laurynas Žakevičius: Iš tiesų, labai svarbu rasti tuos, kurie „užsikabina” – tada jie geriausiai pasiekia kitus, žodžiu paskleidžia visą informaciją – tai geriausia reklama spektakliui.

Juliau, nuo to laiko, kai rašei pjesę, praėjo jau daug laiko, daug kas pasikeitė. Kaip tau ji atrodo dabar? Ar nekyla minčių, kad reikėtų perrašyti?

J.P.: Na, perrašyti tai tikrai ne. Tokiombangom kartais ateina idėjos, tačiau nebent rašyti kažką naujo. Esu parašęs keletą tekstų komerciniams spektakliams, bet su kažkuo grynai savo –daug sunkiau. Su „Ribom”, atrodo, užsikėliau sau kartelę, dabar norisi, kad viskas, ką parašau, būtų geriau už „Ribas”, tad kol kas tai dažniausiai lieka stalčiuje. Paskutiniu metu kūrybinės bangos vėl ateina, tad parašiau ir keletą paraiškų, gal gims kažkas naujo.
Ar kas nors pasikeitė per tuos septynis metus? Žinoma, pasikeitė labai daug kas. Kai rašiau novelę, pats dar buvau beveik paauglys, aštuoniolikos ar devyniolikos metų. Nors spektaklį rodom septintus metus, novelę parašiau jau prieš kokius dešimt, tad nuo to laiko tikrai labai daug kas pasikeitė. Kartais pasirodo, kad gal jau ir nebeaktualu, bet kiekvienais metais stengiuosi rasti kokį kitą kampą, kitą pusę - tada ir vadinti lengviau.

D.J.: Keitėsi daug kas, bet nemanau, kad pačiame spektaklyje reikėtų ką nors keisti. Tai buvo to konkretaus meto, ką tik baigus akademiją, pastatytas spektaklis ir, tiesą pasakius, jo keisti nelabai ir norisi. Tai buvo tam tikra gyvenimo atkarpa, kai gimė šitas kūrinys, o dabar ateina naujos patirtys ir jas reikėtų saugoti darbams į priekį. Spektaklis yra mylimas žiūrovų, tad jo nereikia keisti ar perrašyti.

„Feel-Link”intensyviai pristatomas užsienio gastrolėse, festivaliuose Lietuvoje – tuoj skaičiuosite septyniasdešimtąjį pasirodymą.Ar jums kažko keisti nesinorėjo?

A.G.: Tikrai buvo momentų kai norėjomespektaklį atnaujinti. Po keleto metų, matyt, buvo atsibodę šokti tik jį. Bet tai buvo postūmis kurti naujus darbus, nes „Feel-Link” choreografijos vis tiek nebūtume galėję pakeisti. Ji mums labai brangi. Turėdami šį spektaklį savo repertuare – net pasiilgtame jo, laukiame pasirodymo. Aišku, keitėsi tam tikri vidiniai dalykai – ir galbūt tai galima pastebėti mūsų darbe. Kai statėm spektaklį, jis buvo apie du žmones, kurie nėra pora, tačiau iki šio daug kas galvoja, kad tai meilės duetas. Tačiau aš šokdama stengiuosi galvoti apie tą mūsų pirminę idėją ir per daug neįsileisti asmeninių santykių.

L.Ž.: Ta tema, kad tai dviejų, vienas su kitu nesusijusių žmonių istorija, nuėjo į antrą planą. Kai kūrėm „Feel-Link”, mes buvom pora, bet dar nebuvom susituokę, paskui susituokėm ir tam tikra prasme mudviejų santykiai pradėjo „eiti” į sceną. Dėl spektaklio kaitos -– sutinku su Dainiumi. Nors yra sakoma, kad spektaklis palaipsniui auga, keičiasi, mes visgi griežtai laikėmės savo pradinės idėjos, nekeitėm choreografijos. Nors žiūrovai dažnai pakomentuoja, kad kažką pakeitėm, iš tiesų visada stengiamės jį išlaikyti tokį, kokį sukūrėm.

feel link premjera 2011

Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius šokio spektaklio "Feel-link" premjeroje, 2011

 

O kaip „Ribose”? Ar su jumis keičiasi ir patys personažai?
J.P.: Manau, pokytis yra toks labiau vidinis. Įvairios asmeninės patirtys, žmonės su kuriais susiduri, keičia tavo paties požiūrį tiek į savo, tiek į scenos kolegų personažus.

D.J.: Keičiasi ir daug asmeninių dalykų, tavo patirtis. Kai statėm spektaklį, patys buvom ką tik mokslus pabaigę studentai. Tai natūralu, kad per septynerius metus atsirado naujų spektaklių, vaidmenų,įvairiausių patirčių teatre. Ir pats keitiesi kaip žmogus, kaip aktorius, o kai kurie dalykai dabar gal jau ir keisti atrodo. Keisti atrodo ir kai kurie tavo sprendimai, kaip vaidinti savo personažą.


„Ribų” pastatymui, parašydamas paraišką, pradžią davė Tadas Montrimas. Laurynai, Airida, kaip jūs atradot „Atvirą erdvę”?

A. G.: Mes apie „Atvirą erdvę” žinojome. Menų spaustuvėje lankydavome„Vasaros šokio mokyklą”. Labai gerai pamenu, kai Audronis Imbrasas man įteikė „Vasaros šokio mokyklos„ diplomą ir pajuokavo - „Na va, gal ir kitus šokius pradėsi mėgti, ne tik gatvės”. Man tai buvo tarsi tam tikras padrąsinimas.

„Atviros erdvės” atranka susideda iš kelių etapų. Kaip sekėsi pristatyti savo idėjas?

A. G.: Į atranką atėjom beveik visai nepasiruošę, galvojom, pristatysim savo idėjas, kuriomis tikime. Kai atėjom, susidūrėm su labai rimtai atrodančia komisija, truputį išsigandom. Bet savo idėją pristatėm, turėjom labai didelį norą ir daug vilties.

J. P.: Aš tai pamenu mūsų generalinę„Ribų” repeticiją. Viskas atrodė siaubingai – buvo likus tik savaitė iki premjeros, o mes tekstus vis dar skaitėm iš lapų. Po pirmų spektaklio rodymų, pamenu, buvau stipriai suabejojęs tuo, ką darau – viskas atrodė taip baisu, teksto tiek daug. Jaudinausi, nes tai buvo pirmas rimtas mano darbas.
Kai mokiausi, labai bijojau dainavimo egzaminų, tai važiuodamas troleibusu į akademiją (Lietuvos muzikos ir teatro akademija aut.past.) ne kartą esu pagalvojęs – vairuočiau aš dabar sau ramiai tą troleibusą arbatos pasidėjęs ir vargo nematyčiau. Tai lygiai tos pačios mintys pasikartodavo ir prieš premjeras - tikrai žiauriai bijojau. (juokiasi)

D.J.: Aišku buvo baisu. Tai buvo pirmas mūsų spektaklis, maža erdvė, žiūrovai arti, teksto daug, mes tik trise, niekur nepasislėpsi – stalas, lempa ir viskas. Tokia ekstremali patirtis.

 pristatymas

"Feel-link" pristatymas "Atviros erdvės'11" atrankoje. Laurynas juokauja, kad spalvoti drabužiai suklaidino apsidžiaugusius, jog pagaliau į šiuolaikinį šokį kažkas atnešė spalvų

Vyresniosios kartos aktorius Valerijus Jevsejevas atėjęs dirbti su tokiais jaunas menininkais daug įnešė savo patirtiesar leido jums laisvai reikštis?

D. J.: Valerijus apskritai čia buvo labai svarbi grandis, nes jis labai protingai mums padėdavo, pasakydavo savo nuomonę, tačiau tikrai neužgoždavo mūsų idėjų. Iš tiesų mes buvom ką tik išėję iš akademijos, jauni menininkai ir tai, kad toks aktorius, kaip Valerijus, sutiko su mumis dirbti, turėjo tikrai didelę reikšmę.

J.P.: Valerijus mums padėdavo labai pedagogiškai, per daug nesikišant. Jis turėdavo savo nuomonę, savo požiūrį, bet be jokių ambicijų paneigti jaunojo režisieriausTado darbą. Jis mums buvo kaip mokytojas, užtikrinantis stabilumą.

Dainiau, „Atviros erdvės” spektakliuose kaip jaunasis menininkas „debiutavai” net kelis kartus. Kaip taip nutiko?

D. J.: Oi taip, kokius tris ar keturis kartus iš eilės. Kažkaip mane vis pakviesdavoskirtingi režisieriai, o aš vis sutikdavau. Daugiau jau nebepriimčiau tokio pasiūlymo, bet visi metai buvo tikrai labai įdomūs. Vasarą pradėdavome repetuoti, o rudenį jau pristatydavome premjeras. Labai smagu būdavo taip dirbti, repetuoti.

Kuo šie kūrybiniai procesai skiriais nuo darbo kituose teatruose?

D.J.: Pats darbo principas čia labai geras. Tau suteikiama daug erdvės, laisvės. Valstybiniuose teatruose gal kiek kitaip viskas, nei „Atviroje erdvėje”. Tu čia daug ką nuo pat idėjos darai pats. Dėl to tie spektakliai ir tampa tokie brangūs bei turi tokį svarbų rezultatą.

J.P.: Tiesiog čia mažiau atsakomybių – jaunas menininkas gali šiek tiek nuklysti, jam gali nepasisekti, jam lengviau viskas atleidžiama. Spektakliui leidžiama augti kartu su jaunu menininku.

Spektakliams metų jau nemažai, tad ir žiūrovų juos jau matė daug. Kokią pastebėjot atmosferą žiūrovų pusėje? „Ribose” žiūrovai labai arti, tad ir emocijos turbūt visos labai gerai pastebimos?

J.P.: Būna visokiausių atvejų. Susigraudinę, ar kitaip jautriai sureagavę žiūrovai yra ta geroji pusė, kurią matai. Tačiau matom ir kaip žiūrovai kalbasi, naudojasi telefonais, vaikšto spektaklio metu. Tai, aišku, labai išmuša iš vėžių. Tada pagalvoji, kad jau geriau vaidintume didžiulėje salėje, nors ten, turbūt, irgi galima viską pastebėti.

A.G.: Didelėje salėje taip pat viskas matosi. Labai blaško vėluojantys ir telefonais šviečiantys žiūrovai.

D. J.: Kas mane labai stebina šiame spektaklyje, tai reakcijos. Kažkas labai įdomiai suveikia, kad žiūrovai reaguoja garsiai - aikčioja, komentuoja, emocionaliai, kaip filme.

 

Feel-link 2015Laura Vanseviciene

"Feel-link", 2015, ®Laura Vansevičienė

 

Ar siūlytumėt „Atvirą erdvę” kitiems jauniems menininkams?

A. G.: Tai kiekvienais metais rekomenduojame!

L. Ž.: Aš tiesiog neįsivaizduoju ir niekada nesu radęs kitos tokios programos, kur pradedantieji galėtų ateiti ir bandyti, net jei nėra baigę profesionalių studijų, po kurių režisieriai pradeda įtraukti į savo statomus spektaklius. Ypač sudėtinga su šokėjais – Lietuvoje nėra tokios kultūros, kurioje šokio teatrai „medžioja” naujus, jaunus šokėjus, prijungtu juos į trupę.

A.G.: Esam labai dėkingi Menų spaustuvei už sutektą pradžią. Tai mums tikrai buvo didelis tramplinas, nuo kurio viskas ir prasidėjo.

 

 

Žiūrovų pamėgstus spektaklius kviečiame pamatyti "Menų spaustuvėje":

FEEL-LINK | spalio 27 d. | 19.00 | juodoji salė

RIBOS | spalio 31 d., lapkričio 16 d., gruodžio 13 d. | 19.00 | stiklinė salė

Premjeroje „Rozetos akmuo“ – šokio, gyvų projekcijų ir eksperimentinės muzikos sintezė

Lapkričio 3 ir 4 dienomis Vilniaus „Menų spaustuvė“ pristatys naujausią jaunųjų menininkų premjerą – šokio, sensorinių projekcijų ir muzikos spektaklį „Rozetos akmuo“. Nors choreografijos autorė ir atlikėja Živilė Virkutytė scenoje pasirodys viena, video projekcijų menininkas Ed Grimoldby spektaklyje dalyvaus su vietoje kompiuteriu gyvai projektuojamais sensoriniais vaizdais, o muziką kūrę Anrius Šiurys ir Jūra Elena Šedytė dalį jos atliks gyvai. Kūrėjai performansą lygina su čia pat kintančiu, gyvu organizmu kuriam visos jo dalys yra lygiavertiškai reikalingos, o premjeroje sakosi laukiantys atvirai spektaklio potyriams atsiduosiančių žiūrovų. Apie tai, kuo ypatingos gyvos projekcijos ir kaip idėjiniu spektaklio tašku tapo kalbos raida, kalbamės su „Rozetos akmens“ kūrybine komanda.


Živile, visų pirma savo gyvenimą siejai su kalba – studijavai anglų filologiją. Kaip nutiko, kad vis dėl to pasukai į scenos menus?

Živilė Virkutytė: Taip, studijavau filologiją Vytauto Didžiojo universitete, bei labai stipriai abejojau savo pasirinkimu. 2012 metais įstojau į teatro praktikos bakalaurą Didžiojoje Britanijoje, kurioje ir prasidėjo mano praktinė kelionė scenos menų lauke. Iš pradžių daugiau dirbome su tradiciniu teatru, bet labai greitai pasukau į fizinį, judesio teatrą – ten žanrų ir pasirinkimų yra daugiau ir daug platesnių. Tiesą sakant, šokau įvairių tipų šokius jau nuo trejų metų, taip, kad judesys ir šokis pas mane neatsirado iš niekur. Tiesiog visada pritrūkdavo drąsos pasukti būtent šiuo keliu karjeros prasme.
Nuo antro kurso pabaigos pradėjome dirbti su Edu, pradėjome jungti šokį ir sensorines projekcijas. Tai buvo nuostabus atradimas ir procesas. Taip kartu sukūrėme baigiamąjį spektaklį. Šiuo metu puikiai jungiu savo abi profesijas.


Nors spektaklio choreografiją kuri ir scenoje pasirodai viena, kūrybiniame procese dalyvauja dar bent trys žmonės. Kaip susibūrėte šiam projektui?
Ž. V. : Labai paprastai. Su Edu kurti naują projektą planavome jau seniai, o idėja buvo gimusi bent pusmetį prieš teikiant paraiškas “Atvirai erdvei“, tik kurį laiką neradome platformos kur visa tai pradėti.
Su Jūra aš susipažinau gal šiek neįprasčiau. Man rekomendavo apsilankyti “Medijų Meno Savaitėje“ LMTA, ten man labai patiko jos gana neįprasti muzikiniai sprendimai, kompozicijos, tad su ja ir susisiekiau. Buvo smagu, kad projektas ją labai sudomino. Ji pasiūlė kuri kartu su Andriumi, tad susipažinusi su jais abiem supratau, kad tai - labai daug potencialo turintis duetas, kuris gali sukurti tokią muziką, kokią aš įsivaizduoju. Jiedu visiškai pateisino mano lūkesčius.
Kas liečia choreografiją, iš pradžių norėjau, kad pagrindinė choreografijos kūrėja būtų mano draugė italė, buvusi profesionali šokėja. Tačiau, ir dėl atstumo ir dėl jos tikinimų, kad aš pati puikiai galiu tiek atlikti, tiek režisuoti, taip ir nusprendėme. Tai man - didelis iššūkis, bet palaikymą iš šalies turiu stiprų.


Andrius Šiurys: Mes su Jūra muziką kartu kuriam ne pirmą kartą ir jau turim planų bendriems projektams ateityje. Nors abu kuriam įvairią muziką, Jūra turi daugiau patirties instrumentinėje, aš - elektroninėje muzikoje, tad turime progą vienas kitam padėti ir tuo pačiu vienas iš kito mokytis.


Minėjot, kad „Rozetos Akmuo“ yra lygiavertiškai ir judesio ir video projekcijų ir muzikos kūrinys. Kaip kilo idėja įgyvendinti būtent tokią skirtingų menų sintezę?
A. Š. : Nepavadinčiau to skirtingais menais, ypač judesio ir muzikos, nes tai - daugeliu atvejų tiesiog neatsiejama. O menų sintezė juk įprasta nūdienoj. Tad šios trys meno sritys kartu ir lygiavertiškai - jokia naujiena. Bet čia - tik įrankiai, tik techninės priemonės, tad pats asmeniškai to nesureikšminu - gali būti ir dvi, ir septynios meno sritys kartu. O kodėl kilo idėja būtent tokiai sintezei - atsakys Živilė. Pats manau, kad šokiui tai artimiausia, nes, pavyzdžiui, šiame kūrinyje egzistuoja ir literatūrinis braižas, bet jis juk vis tiek pateikiamas labai abstrakčiai. O matom ir girdim „tiesiogiai“.

Ž.V.: Mes su Edu kartu dirbame jau nuo 2014- ųjų, tokio žanro spektaklį jau kūrėme ir tas sprendimas gan puikiai pavyko. Norėjosi tęsti ir toliau. Šis žanras nėra visiškai naujas pasaulyje, bet iš kitos pusės gan keista, kad dar mažai šokėjų naudoja išmaniąsias technologijas spektakliuose. Norėtųsi, kad to būtų daugiau. Juk turime tiek priemonių, kurios gali tik praplėsti ir praturtinti spektaklį, daug stipriau išreikšti jo "emociją" bei tematiką, žiūrovui suteikti daug daugiau gilesnių pojūčių, įtraukti jį kaip dalyvį, ne tik kaip stebėtoją iš šalies. Muzika natūraliai yra lygiavertė. Be jos nebūtų sukurtas spektaklio pasaulis bei jausmai, o be judesio ir projekcijų nebūtų muzikos. Taip pat norėjosi spektaklio metu panaudoti ir gyvą muziką, kad performanso istorija plėtotųsi dar organiškiau, ir pojūčių prasme būtų stipresnė. Norėjosi tam tikros apgalvotos rizikos, tam tikro "netobulumo".

Ed Grimoldby: Scenos elementų visumos sąvoka nagrinėjama jau nuo seno. Kompozitorius Richard Wagner sceninei visumai apibūdinti naudojo atskirą terminą - „gesamtkunstwerk”. Robert Edmond Jones tikėjo organinėmis scenos dalimis, formuojančiomis simbolinę visumą, Antonin Artaud tikėjo teatro kūrėju, kaip jutiminio bombardavimo koordinatoriumi. Elementų sąryšis ir bendra visuma sudaro efektyvaus teatro esmę. Man, kaip scenografijos ir projekcijų dizaino studentui, labai svarbu remtis tokių didžių menininkų darbais. Scenos kūrinio elementai nėra atskiri objektai, sudėti vietoje vietoje. Tai - vientisas sutvėrimas. Visos jo dalys privalo vystytis kartu, kad būtų efektyvios.


Scenos menų pasirodymuose vis dažniau įvairiomis formomis naudojamos video projekcijos. Kuo jos ypatingos čia? Kaip jos jūsų spektaklyje papildo šokį?

A. Š.: Čia naudojamos „gyvosios“ projekcijos - jos realiu laiku reaguoja į šokėjos judesius, sukuria jos atspindį, šešėlį, yra ne tik fonas, bet ir papildoma veiksmo scenoje dimensija.

Ž. V.: Tiesa, projekcijos tikrai naudojamos daug dažniau. Tačiau būtent sensorines projekcijas, kai naudojama itin specifinė "Izadora" programa, sukurta būtent darbui su šokėjais, kol kas naudojamos dar tik pavienių kūrėjų. Taip, visų pirma įvyksta programavimas, tačiau projekcijos dažniausiai atliekamos ir spektaklyje dalyvauja gyvai. Tai sukuria ir tam tikrą riziką. Projekcijos šiame kontekste turi būti kuriamos labai tolygiai su choreografija, ir atvirkščiai, nes tai nėra tik įrašyti ir ant sienos projektuojami vaizdai - jie reaguoja į kūną, jo šilumą, juda kartu, keičia formas, kuria pasaulį kartu su atlikėju.
Šokėjui sensorinės projekcijos padeda pratęsti jo emocijas, mintis, vizualiai "transliuoti" jo pasaulį, kurti spektaklio erdvę ir laiką ne tik vaizduotėje, bet ir čia, tikrame laike ir ant scenos. Tai - labai įdomūs susijungimai. Man atrodo, kad šiandien, kai vis daugiau žmonių bijo eiti į šokio spektaklius, nes jo paprasčiausiai nesupranta, šis žanras gali pasiūlyti žiūrovui pabūti aktyviu dalyviu, tarsi kokiame kompiuteriniame žaidime, įtraukti, leisti jam sudalyvauti, o ne likti pasyviu stebėtoju, kas jau tapę nuobodu tiek pačiam žiūrovui, tiek turėtų būti nuobodu ir kūrėjui.

E. G.: Sutinku, video projekcijos tikrai dažnai naudojamos teatre. Šokio srityje taip pat matome įspūdingą choreografiją su video projekcijomis, tačiau dažniausiai tai būna iš anksto sukurti video efektai, kurie kūrybiniame procese buvo daug koreguojami, su jais buvo daug repetuojama. Ten nėra nieko, atliekamo gyvai. Mano sukurtos projekcijos yra gyvos, keičiamos realiu laiku. Tai techniko rolę pakeičia į operatoriaus, tarpininko tarp technikos ir to, ką matome scenoje. Tai taip pat įgalina tam tikrą dialogą tarp Živilės ir manęs. Atlikdamas savo dalį, spektaklio metu gaudau Živilės judesio išraiškas ir pagal tai valdau ir projektuoju vaizdus. Viskas daroma labai subtiliai. Daugeliu atveju, aš esu toks pat spektaklio atlikėjas, kaip ir Živilė. Nors ją ir mano kompiuterio vietą skiria atstumas, mano koncentracija sutelkta tik į sceną ir vaizdus, kuriuos sukuriame kartu.


Ar galėtumėt plačiau papasakoti, kaip spektaklio koncepte atsirado būtent kalbos vystymosi idėjos? Ar pastebite, kad tai aktuali šiandienos tema?

Ž. V.: Ko gero, viskas prasidėjo nuo susidomėjimo komunikacija tiek su pačiu savimi, tiek su aplinka, žmonėmis ar kitomis kultūromis, ir kaip stipriai keitėsi komunikacijos struktūra, jeigu atspirties tašku paimtume sausumoje atsiradusią gyvybę. Man asmeniškai labai įdomu tyrinėti gyvio, individo komunikaciją, kuri prasidėjo nuo bandymo susikalbėti su savo kūnu, kas keitėsi vidinėje komunikacijoje su savimi, kai organizmas išlipo iš vandens į sausumą, kas jam nutiko, kai jis bandė atsistoti, susikalbėti su nauja aplinka, dar ne visai supratęs kaip kalbėti su savimi bei savo kūnu. Ta užgriuvusi informacija turėjo sukelti daug emocijų, baimių bei nesusipratimo su kitais gyvais organizmais bei turėjo turėti įtakos tolimesnei evoliucijai, kuria mes galbūt gyvename ir šiandien.
Kitas dalykas - skirtingos kultūros, skirtingos kalbos bei dažnai skirtingos pasaulio interpretacijos kiekvienoje kultūroje. Labai įdomu, kai pagalvoji, jog kaip struktūriškai yra sudėliota kiekviena kalba, tokia yra ir mąstymo struktūra. Todėl, kai tam tikri išsireiškimai būna neišverčiami ir suprantami tik tos kalbos atstovams, kyla mintys apie tai, kokios nežinomos mintys, sprendimai, idėjos kirba kitų kultūrų viduje, ko mes visiškai nežinome.
Norėjosi pažiūrėti į kalbos ir komunikacijos temą iš labai įvairių kampų. Ieškojau informacijos ir iš istorinės, antropologinės, kognityvinės psichologijos pusės, stebėjau skirtingų ar tų pačių kultūrų susikalbėjimus ar nesusikalbėjimus, bei žmonių komunikaciją su savimi, bei aplinka. Kiek įtakos žmogui turi aplinka ir atvirkščiai, bei kaip svarbu tai pastebėti. Žinoma, neaplenkiau ir savo asmeninių patirčių, tačiau labiausiai man buvo smagu stebėti aplinką ir ieškoti kalbos šaknų bei kaip viskas prasidėjo. Todėl norisi paminėti vieną problemą, kuri mane ypač sudomino ir kurios klausimą aš sau išsikėliau pačiame kūrybos centre: kodėl kažkada, prieš kalbos atsiradimą, žmonės susišnekėjo tarpusavyje kūno kalba, o paskui simboliais. Ir kaip įdomu kai visa tai evoliucionavo į daugybę skirtingų kalbų, kultūrų ir mąstymo struktūrų. Kas buvo tas lūžio taškas, nuo kurio mes pradėjome vieni kitų nesuprasti, tiek kalbos, tiek kasdieninės komunikacijos prasme. Ši tema yra tikrai neišsemiama ir, manau, labai aktuali. Šiuolaikinėje kultūrų, žmonių, bei informacijos maišalynėje, dažnai būna sunku susišnekėti ne tik kita kalba, ar su kitais žmonėmis, bet ir su pačiu savimi.

A. Š.: Manau, kad tai labai aktualu, nes visi gerai žinome, kad tiesioginio, natūralaus bendravimo šiandien vis mažiau. Virtualūs bendravimo būdai ištobulėjo ir susikūrė iliuzija, kad tai taip patogu ir greita, jog geriau už natūrą. Tai yra mūsų laikų tragedija.

E. G.: Mane visada žavėjo kalbinės išraiškos reliatyvumas ir tai, kad kiekvieną kalbą sudaro ne tik išsireiškimų sistema, bet ir ja kalbančios kultūros socialinės normos. Tačiau kalba yra ir apribojimas - kaip išreikšti tai, kas netelpa į jokius ženklų sistemos rėmus? Projekcijų technologija kartu su šokiu naikina šiuos apribojimus. Mes galime išreikšti idėjas grynai abstrakčiame lygmenyje, kas būtų labai sudėtinga ar net neįmanoma, naudojant žodines, rašytines reikšmes. Mes koncentruojamės ties dialogu tarp žmogaus proto ir kūno, o tai, manau, ypač aktualu šiuolaikinėje visuomenėje. Mes apsėsti savo kasdienio gyvenimo ritualų, bet kaip dažnai iš tiesų į save įsiklausome? Ar mes gyvename harmonijoje su savo mintimis ir kūnais, ar tiesiog automatizuotai vykdome sąrašą instrukcijų?


Kokių potyrių gali tikėtis spektaklyje apsilankęs žiūrovas? O gal ko nors iš žiūrovo tikitės jūs?

A. Š. : Sunku pasakyti. Aš iš žiūrovo tikiuosi įsiklausymo, įsižiūrėjimo, „įsimąstymo“, ir jei jis ant scenos pamatytų, pažintų save - būtų nuostabu.

Ž. V.: Labai norėtųsi, kad žiūrovas tiesiog atsiduotų patirčiai, nesistengtų pernelyg intelektualiai suvokti istorijos, ar galų gale visai jos nesektų. Norėtųsi žmoguje pažadinti jo visus pojūčius, kad žiūrovasinesibaidytų emocijų, prisileistų kūrinį šiek tiek arčiau.

E. G.: Aš norėčiau paskatinti žiūrovus į spektaklį ateiti atviriems. Stebėdami pasirodymą, prasmę jie ras savyje. Mūsų performansas yra apie kalbą ir komunikaciją tarp individo kūno ir jo asmenybės. Tikiuosi, auditorija visą tai nukreips į save ir tyrinės savo pačių interpretacijas.

daugiau apie premjerą - čia | bilietus platina - TIKETA

Dosnus Dansemos dešimtmetis

Šokio teatras Dansema, pirmasis Lietuvoje pradėjęs kurti šiuolaikinio šokio spektaklius vaikams ir jaunimui, spalio 20-22 d. švenčia savo veiklos dešimtmetį. Šventinį savaitgalį Menų spaustuvėje Dansema parodys penkis savo repertuarinius mažųjų publikos pamėgtus spektaklius: spalio 21 d. 11.00 val. Šviesiukai (premjera, 0-2 m. vaikams), 15.00 val. Maži stebuklai (3-6 m. vaikams), 17.00 val. Mozaika (0-3 m. vaikams), spalio 22 d. 11.00 val. ir 15.00 val. Spalvoti žaidimai (0-3 m. vaikams). Dešimtmečio programą spalio 20 d. 18.00 val. pradės „Pasaulio sutvėrimas pagal vaikus“, ypatingas Dansemos ir Vilniaus specialiojo ugdymo centro Aidas bei Vilniaus Šilo mokyklos mokinių kūrybinis edukacinis projektas, kurio metu Dansemos šokėjai kartu su vaikais, turinčiais įvairių raidos ir elgesio sutrikimų, improvizuos ir judesiu perteiks savitą pasaulio sukūrimo istoriją. Tai puiki galimybė vaikams kartu su profesionaliais šokėjais bendradarbiauti, kurti ir šokti scenoje, parodant kūrybinio proceso rezultatą viešai. Šį projektą teatras jau yra įgyvendinęs Briuselyje, Ramaloje, Kijeve ir Šanchajuje.

Nuo 2007 metų teatre buvo sukurta dešimt šokio spektaklių įvairaus amžiaus vaikams. Šešis iš jų sukūrė žinoma Lietuvos choreografė Birutė Banevičiūtė: „Bala žino“ (3-6 metų vaikams), „Pasaulio sutvėrimas“ (5-11 metų vaikams), „Mozaika“ (0-3 metų vaikams), „Maži stebuklai“ (3-6 metų vaikams), „Spalvoti žaidimai“ (0-3 m. vaikams), „Šviesiukai“ (0-2 m. vaikams). B. Banevičiūtės spektakliai buvo įvertinti LR Kultūros ministerijos apdovanojimais: spektaklis kūdikiams „Mozaika“ 2012 metais buvo nominuotas, o „Spalvoti žaidimai“ apdovanoti „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias 2015 metų spektaklis vaikams. Teatre kūrė choreografės ir šokėjos Indrė Pačėsaitė ir Sigita Mikalauskaitė („O kas čia?“ 3-9 metų vaikams, „Kampavoris“ 2-6 metų vaikams), spektaklį paaugliams „Bebaimis“ yra sukūrusi teatro direktorė ir šokėja Giedrė Subotinaitė. Šiuo metu teatre šoka žinomi šokėjai Mantas Stabačinskas, Marius Pinigis, Indrė Bacevičiūtė ir Agnė Ramanauskaitė.

Dansemos indėlis į teatro vaikams kultūrą Lietuvoje išsiskiria tuo, jog Dansema pirmoji Lietuvoje pradėjo tiksliai nurodyti publikos, kuriai skirtas spektaklis, amžių. Dabar tą daro daugelis teatrų, to dabar teiraujasi ir mažųjų žiūrovų tėvai. Paskatinti Dansemos pavyzdžio šokio spektaklius vaikams pradėjo kurti ir kitos šokio trupės, valstybiniai teatrai. Dansema pirmoji pradėjo kurti šokio spektaklius kūdikiams, ką dabar bando daryti ir kiti lietuvių choreografai.

Teatras per dešimt savo veiklos metų tapo žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Apkeliauta daugiau dvidešimt pasaulio šalių Europoje, Azijoje, Š. Amerikoje: Estija, Latvija, Ukraina, Švedija, Norvegija, Olandija, Belgija, Vokietija, Lenkija, Ispanija, Kroatija, Palestina, Jungtinė Karalystė, Airija, JAV, Kinija, Japonija. Šiais metais dar laukia gastrolės Maltoje, Turkijoje ir Italijoje. Dansemą kviečia įvairūs prestižiniai festivaliai ir scenos, kuriuose teatras pirmą kartą jų istorijoje pristato lietuvišką produkciją vaikams: „KidsEuro“ Vašingtone, „Edinburgh Festival Fringe“, „International Arts Carnival“ Honkonge, „Rikka rikka festa“ Okinavoje, „Gogolfest“ Kijeve ir kt. Spektakliai rodyti tokiose žymiose scenose kaip Dž. F. Kenedžio scenos menų centras Vašingtone, Šanchajaus vaikų meno teatras, Makau kultūros centras, Berlyno teatras „Theater an der Parkaue“ ir kt.

Dansema neapsiriboja vien tik kūrybine veikla, Lietuvoje ir užsienyje veda šokio užsiėmimus kūdikiams ir vaikams, šokio seminarus profesionaliems šokėjams, choreografams bei šokio pedagogams. Ypatinga Dansemos choreografės ir šokio edukologės Birutės Banevičūtės vaikų šokio ugdymo ir šokio spektaklių vaikams kūrimo sistema sulaukia didelio dėmesio įvairiose pasaulio šalyse nuo JAV iki Japonijos, nuo Vokietijos iki Norvegijos.

Dansemos kūrybinę, meninę ir spektaklių sklaidos veiklą Lietuvoje ir užsienyje remia LR Kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba.

 

Dansemos dešimtmečio programa

Menų spaustuvė, Šiltadaržio g. 6

spalio 20 d.

18.00 val. Pasaulio sutvėrimas pagal vaikus (5-10 m. vaikams, kūrybinis/edukacinis projektas kartu su Vilniaus specialiojo ugdymo centro Aidas ir Vilniaus Šilo mokyklos mokiniais)

spalio 21 d.

11.00 val. Šviesiukai (premjera, 0-2 m. vaikams)

15.00 val. Maži stebuklai (3-6 m. vaikams)

17.00 val. Mozaika (0-3 m. vaikams, nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“)

spalio 22 d.

11.00 val. ir 15.00 val. Spalvoti žaidimai (0-3 m. vaikams, apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“)

Bilietus platina TIKETA.

Du dešimtmečiai šokio – Vyčio Jankausko teatras mini 20-ąjį kūrybinės veiklos jubiliejų

Vyčio Jankausko šokio teatras šiais metais mini 20-ties metų kūrybinės veiklos sukaktį ir kviečia į jubiliejinį renginių ciklą Vilniuje.

Spalio 18 d., 18 val. Vilniuje, „Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje“, atidaroma teatro dvidešimties metų kūrybinę veiklą pristatanti paroda. Parodos lankytojai iš arčiau galės susipažinti su teatro istorija, sukurtais šokio spektakliais, juose dalyvavusiais atlikėjais, pamatyti scenografijos, kostiumų ir rekvizito elementus, naudotus scenoje. Teatro turiningą veiklos laikotarpį grindžiantys spektaklių ir festivalių plakatai, brošiūros supažindins su teatro sklaidos maršrutais Lietuvoje ir pasaulyje. „Man pačiam norisi pažvelgti į šį 20-ties metų kūrybinį laikotarpį šiek tiek iš šalies, padėkoti visiems žmonėms, kurie kartu dalyvavo kuriant ir atliekant, bei priminti, supažindinti, ypač jaunesnės kartos šokėjus ir šokio mylėtojus su tuo, kas vyko prieš penkiolika ar dvidešimt metų Lietuvos šiuolaikiniame šokyje,“ – teigia Vytis Jankauskas. Ši paroda muziejaus ekspozicijų salėje veiks visą mėnesį – iki lapkričio 18 d.

Skaityti daugiau...

Mediateka

Infoteka, kurios kolekcijos prioritetas – šiuolaikiniai scenos menai ir kūrybinės industrijos, yra viešai prieinama visiems, norintiems geriau pažinti šias sritis.

Naršyti mediateką

Infoteka

menų spaustuvės infoteka pradėjo veikti 2009 gegužės 5 d. Tai šiuolaikinė biblioteka, kurios informacijos rinkinį sudaro knygos, periodika, filmų ir garso knygų kolekcijos bei spektaklių vaizdo įrašai.

Daugiau apie Infoteką...

Darbo laikas:
II 13.00–19.00
III 13.00–19.00
IV 13.00 –19.00
V 13.00–19.00
šeštadieniais, sekmadieniais ir pirmadieniais – Infoteka nedirba

Naujienos el. paštu

 

Erdvės

informacija norintiems menų spaustuvės erdvėse rengti projektus

jei jūs norėtumėte naudotis menų spaustuvės erdvėmis spektaklio, koncerto ar kito renginio pristatymui ar repeticijoms, prašome užpildyti renginio anketą ir pateikti ją menų spaustuvei

Skaityti daugiau        Pildyti anketą