„Giesmių giesmė“ | Eimuntas Nekrošius

Description in English here

Meno fortas

Senojo Testamento poemos motyvais

režisūra - Eimuntas Nekrošius
scenografija - Marius Nekrošius
kostiumai - Nadežda Gultiajeva
muzika - Mindaugas Urbaitis
šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas


vaidina
Aldona Bendoriūtė
Salvijus Trepulis
Aušra Pukelytė
Kęstutis Jakštas
Povilas Budrys
Diana Gancevskaitė
Vaidas Vilius
Žemyna Ašmontaitė

Premjera - 2004-10-21 (Lietuvoje – 11-16)

„Meno forto“ įrašas


 

Ramunė Balevičiūtė. Misterija apie meilės gimimą

„Dangus, žemė – šie klausimai man neduoda ramybės“, - kartą yra prasitaręs Eimuntas Nekrošius. Galbūt tai ir tapo inspiracija savotiškam bibliniam ciklui, kurį 2004 metais pradėjo „Giesmių giesmė“, o vėliau pratęsė Dante‘s „Dieviškoji komedija“, „Rojus“ ir galiausiai – „Jobo knyga“. Žinoma, tai nėra religinis teatras, tačiau panašumų su Viduramžiais atsiradusiu misterijos žanru esama. Tai kelionė, žmogaus ir gamtos gyvenimo, taip pat žmogaus jausmų gyvenimo ciklas.

Senojo Testamento „Giesmių giesmės“ Nekrošius ėmėsi po Kristijono Donelaičio „Metų“ dilogijos, ženklinančios posūkį režisieriaus kūryboje. Sukūręs įsimintinų sceninių klasikinės dramaturgijos interpretacijų, Nekrošius vis dažniau ėmė rinktis iš pirmo žvilgsnio „nepastatomus“ kūrinius. „Nežinau kodėl, bet man pats sunkumo koeficientas teikia tam tikrą malonumą. Dirbdamas su tokia medžiaga net mąstymą turi keisti. Tai visai kitas pasaulis, susiduri su visai kitomis taisyklėmis, nei statydamas klasikinę pjesę. Aš turbūt ir nemokėčiau dirbti atsivertęs paprastą pjesę. Man gal būtų per ankšta, varžytų remarkos, nuorodos...“, - kalbėjo režisierius.

Šis posūkis visų pirma atsispindi spektaklių estetikoje. Griežtą ir nuoseklią šekspyriškosios trilogijos dramaturgiją pakeitė etiudų mozaika, sukurta iš sceninių improvizacijų konkrečiomis temomis. Išlaisvinta sceninė dramaturgija pradėjo lemti ir kitokį paties teatro pobūdį. Galima būtų sakyti, kad Nekrošius pasuko postdraminio teatro link, tačiau ir spektakliai pagal Donelaičio „Metus“, ir „Giesmių giesmė“ labiau primena ne šiuolaikinio teatro „po dramos“ eksperimentus, o veikiau misteriją. „Metai“ buvo žmogaus gyvenimo misterija, o „Giesmių giesmė“ – tai misterija apie meilės gimimą ir jos raidą, svarbiausių žmogaus gyvenimo įvykių refleksija. „Metai“ buvo sukurti kaip epinė istorija, o „Giesmių giesmė“ – veikiau kaip eilėraštis. Be to, postdraminiam teatrui šių Nekrošiaus spektaklių neleidžia priskirti ir ypatinga literatūros kūrinio reikšmė. Nekrošiaus teatras yra ne literatūrinis, tačiau gimęs iš labai įdėmaus įsiskaitymo į literatūrą, siekio rasti teatro kalbą, kurios vizualumas atitiktų statomą kūrinį.

„Giesmių giesmėje“ įvaizdžiai neįgauna konkrečių reikšmių kaip ankstesniuose Nekrošiaus spektakliuose. Jie veikiau kelia pojūčius, asociacijas. Pavyzdžiui, iš spektaklyje naudojamų siūlų išlankstomas namas, čia pat jie virsta voratinkliais, šie – tinklu-spąstais Mylimajam pagauti. Be to, čia pats įvaizdžių kūrimo procesas tampa sceniniu objektu. Kitaip sakant, sceninio vaizdinio konstravimas ir sudaro daugelio mizanscenų šerdį.

Natūraliai pasikeičia ir aktoriaus funkcija spektaklyje. Aktoriai yra ne tik vaidmenų atlikėjai, bet ir režisieriaus, kaip pagrindinio demiurgo, mediumai, vaizdų konstruotojai. Kaip rašė teatrologė Rasa Vasinauskaitė, „Dažnos medžio, metalo, ugnies, vandens, virvės, audeklo, popieriaus, obuolio, vaško formų ir faktūrų variacijos, statikos ir judėjimo priešpriešos tarsi pačios provokuoja konfliktus ir kuria reikšmes, į šį kūrimą įtraukdamos azartiškuosius „vykdytojus“. Tačiau ir meistrautojas, ir jo pameistriai, anot Claude‘o Levi-Strausso, ne tik „kalbasi“ su daiktais – savo įrankiais ir instrumentais, bet ir per juos atskleidžia savo charakterį, gyvenimą; jie niekada nebaigia savo projekto, bet visada įdeda į jį dalelę savęs...“. „Giesmių giesmėje“ pastebimas nebūdingas ankstesnei režisieriaus kūrybai vaidybos ir atlikimo susiliejimas. Judesys, veiksmas, būsena spektaklyje yra lygiaverčiai tekstui. Jo, beje, čia nėra daug. Daugiausia spektaklio veiksmas vyksta tyloje, skambant Mindaugo Urbaičio muzikai.

Tačiau kai pagrindinė aktorių Salvijaus Trepulio ir Aldonos Bendoriūtės pora staiga prabyla Šventojo Rašto žodžiais, jie skamba tuo pat metu ir natūraliai, ir himniškai.

Šie Nekrošiaus kūrybos pokyčiai nebuvo priimti vienodai palankiai. Štai po „Giesmių giesmės“ gastrolių Klaipėdoje uostamiesčio dienraštis „Vakarų ekspresas“ rašė, kad „Visame pasaulyje liaupsinama E. Nekrošiaus trupė Klaipėdoje nesulaukė aplodismentų audros, dauguma žiūrovų po spektaklio atrodė sumišę ir skubiai skirstėsi.“ Spektaklį aptarusios teatrologės neįžvelgė prasmės sceniniuose režisieriaus žaidimuose, pasigedo „dieviškumo, nežemiškos meilės plevenimo“, manė, kad „Nekrošiaus naudojama simbolika – pigi“. Netgi buvo padaryta išvada, kad Nekrošius išsisėmė ir jo spektakliai – neįdomūs.

Lietuvoje Nekrošiaus „Giesmių giesmė“ sulaukė vos poros recenzijų, tačiau spektaklį detaliai išanalizavo lenkų teatrologas, lietuvių teatro žinovas Tadeuszas Kornaśas. Jis atkreipė dėmesį, kad „istoriją, kurioje „telpa viskas, kas yra, buvo ir bus“, Nekrošius pasakoja lietuvių kaimo aplinkoje. (...) Eilinis vaikinas, paprasta mergina. Pokštai, kaimietiški pakvailiojimai, tradicinių apeigų aidas. (...) Tarsi Nekrošius savo „Giesmių giesme“ būtų norėjęs pasakyti, kad ir šiandien, kaip būta per amžius, galima sutikti jį ar ją, kuriuos myli visa siela, o ne tik įsimyli trims mėnesiams.“1

Prieš premjerą Lietuvoje 2004 metais „Giesmių giesmės“ eskizas buvo parodytas Rusijoje, Sankt Peterburge vykstančiame festivalyje „Baltijskij dom“, o pasaulinė premjera įvyko Ispanijoje, Madrido rudens festivalyje. Abu festivaliai – spektaklio koprodiuseriai. Vėliau spektaklis gastroliavo Italijoje, kur Nekrošiaus kūryba ypatingai vertinama.

„Giesmių giesmė“ buvo pirmasis spektaklis, pastatytas ir parodytas „Meno forte“, kurio nedidelės patalpos iki šiol buvo naudojamos tik repeticijoms. Tokį Nekrošiaus pasirinkimą lėmė ir estetiniai sumetimai, ir siekis įtvirtinti teatro „Meno fortas“ autonomiškumą.

--------------------- 

1 Kornaś, Tadeusz. Sirenų giesmės. Kultūros barai, Nr. 11, 2005.

 

Taip pat skaitykite

Grįžti atgal

Mediateka

Infoteka, kurios kolekcijos prioritetas – šiuolaikiniai scenos menai ir kūrybinės industrijos, yra viešai prieinama visiems, norintiems geriau pažinti šias sritis.

Naršyti mediateką

Infoteka

menų spaustuvės infoteka pradėjo veikti 2009 gegužės 5 d. Tai šiuolaikinė biblioteka, kurios informacijos rinkinį sudaro knygos, periodika, filmų ir garso knygų kolekcijos bei spektaklių vaizdo įrašai.

Daugiau apie Infoteką...

Darbo laikas:
II 13.00–19.00
III 13.00–19.00
IV 13.00 –19.00
V 13.00–19.00
šeštadieniais, sekmadieniais ir pirmadieniais – Infoteka nedirba

Naujienos el. paštu