„Idiotas“ | Eimuntas Nekrošius

Description in English here

pagal Fiodorą Dostojevskį

4 dalių spektaklis

spektaklyje panaudotas romano vertimas iš rusų kalbos. Vertimo autorius Pranas Povilaitis


režisūra - Eimuntas Nekrošius
scenografija - Marius Nekrošius
kostiumai - Nadežda Gultiajeva
muzika - Faustas Latėnas


vaidina
Kunigaikštis Myškinas – Daumantas Ciunis, Darius Petrovskis
Rogožinas – Salvijus Trepulis
Nastasja Filipovna – Elžbieta Latėnaitė
Generolas Jepančinas – Vidas Petkevičius
Jelizaveta Jepančina – Margarita Žiemelytė
Aglaja Jepančina – Diana Gancevskaitė
Adelaida Jepančina – Miglė Polikevičiūtė
Gavrila Ivolginas (Gania) – Vaidas Vilius
Generolas Ivolginas – Vytautas Rumšas
Varvara Ivolgina (Varia) – Aušra Pukelytė
Ferdiščenka – Vytautas Rumšas (jaunesnysis)
Sesuo – Neringa Bulotaitė
Tockis – Tauras Čižas

Premjera - 2009-07-01

„Meno forto“ įrašas


 Ištirpinti idiotą

Šarūnė Trinkūnaitė

2008 m. Italijoje, Modenoje, „Teatro Storchi“, Eimuntas Nekrošius pastatė Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“. Šis italų labai lauktas spektaklis netikėtai sukėlė gana prieštaringų vertinimų: „kažkas iš tikrųjų ne taip“, „režisieriui sunkiai sekėsi iš stropių italų aktorių (...) išgauti rezultatus“,– rašė italų kritika1... Nepaisant to – o, ko gero, kaip tik dėl to,– Nekrošius pratęsė savo istoriją su XIX a. rusų prozos klasika ir netrukus Lietuvoje ėmėsi Fiodoro Dostojevskio romano „Idiotas“ inscenizacijos.

Apie stabtelėjimą ties didžiąja rusų proza Nekrošius, kaip įprasta, kalbėjo su didžiule pagarba – beveik nuolankumu – literatūrai: „Tokie autoriai kaip L. Tolstojus ir F. Dostojevskis yra kaip dideli kalnai. Reikia turėti daug jėgos, kad galėtum užvertęs galvą pamatyti, kas jų viršūnėse. Būtų neteisinga sakyti, kad statydamas šių autorių kūrinius režisierius pasitikrina save. Tai skambėtų pernelyg įžūliai. Susidūręs su tokiais kūriniais pirmiausia suvoki savo bejėgiškumą, mąstymo ribotumą. Ir gal bedirbant jie nors truputį praskaidrina kasdienybę. Negaliu atsistebėti, kaip juos sukūrė žmonės. Skaitydamas suvoki ne žmogaus, bet pačios kūrybos didingumą. Tokia kūryba yra praaugusi žmogų daugybę kartų. Ir jei nuo to kalno nubyra kokia smiltelė ar tavęs link nuslenka nedidelė to šlaito ketera, tada nors keletą dienų pasidaro maloniau gyvent. Bet tai saviapgaulė, trunkanti tik keletą dienų...“2...

Savaip paradoksalu, nors tam tikra prasme turbūt visiškai dėsninga: į Dostojevskį gręždamasis kaip į „didelį kalną“ ir neaprėpiamos žmogaus gelmės autorių, Nekrošius įkvėpimo pirmiausia ieškojo jaunystėje ir ne-patirtyje. O būtent: tęsdamas tai, ką buvo pradėjęs dar statydamas Kristijoną Donelaitį (2003), savo „Idiotui“ jis subūrė jaunų, „šviežių“, kai kuriais atvejais teatro dar beveik nepatyrusių aktorių trupę. Dėl šito aiškindamasis, Nekrošius, visų pirma, pabrėžė jaunystės drąsą ir neordinarumą: „Jaunoji karta, man regis, puikesnė už mus, kai buvom jauni. Jie drąsūs, jie drąsiai mąsto. Aš jiems pavydžiu...“3.

Šias Nekrošiaus mintis savaip pratęsė ir teatro kritika. Įkandin „Idioto“ ji bemaž vieningai prabilo apie jaunatvišką, t.y. itin aktyvią, kone hiperaktyvią jo energiją – apie „nesiliaujančią būsenų kaitą ir įvykių laviną“ (Rasa Vasinauskaitė)4, „stebinančią formų, tonacijų, instrumentų skambesio, žmonių balsų, (...) vidinių virpesių ir kūno judesių įvairovę“ (Joanna Walaszek)5, „efektingos (...) motorikos kupiną reginį“, „gaivališkus žmonių tarpusavio magnetizmo impulsus“ išreiškiantį „nuolatinį kūniškąjį judesį“ ir per viena kitą vejančias, be perstojo „dauginamas mizanscenas iki aukštos temperatūros įkaistantį vyksmą“ (Kristina Matvijenko)6, „jaunų aktorių (...) lankstumą, kuris, išnaudojamas viso spektaklio metu, šalia F. Dostojevskio teksto kuria atskirą dramaturgiją – autorinį E. Nekrošiaus scenarijų“ (Sigita Ivaškaitė)7 etc.

Kita vertus, ne vienu atveju kritika „Idiote“ pasigedo šio efektingo judrumo prasmės – jo turinio. Vlada Kalpokaitė rašė: „Tarsi būtų kalbama kalba, kurios žodžius ir gramatines konstrukcijas puikiai žinai, bet nesuvoki priežasties, kodėl kalbama. (...). Visiems [efektingai veikiantiems „Idioto“] herojams, pradedant Myškinu [Daumantas Ciunis; vėliau jį pakeitė E. Nekrošiaus studentas Darius Petrovskis], trūksta tam tikro prasminio matmens, F. Dostojevskio supinto tankaus idėjinio apvalkalo, vidinių ir išorinių motyvacinių ryšių. (...). Visi jie yra tik vaikai, jau pažeisti [anaiptol ne „žiauraus“, o „banalaus“] suaugusiųjų pasaulio, bet dar nepasidavę, egzistuojantys iš paskutiniųjų, kiekvieną akimirką pasirengę žūtbūtinei kovai“8. Arba kaip teigė apie perteklinės „Idioto“ plastikos desperaciją – apie šį jo „iš paskutiniųjų“ – taip pat kalbėjusi R. Vasinauskaitė, Nekrošius, savaip pratęsdamas „Makbetą“ (1999), pamėgino brėžti paralelinį „visų jų“ pasmerktumo mirčiai siužetą – „sakytum, režisierius vidine klausa išgirdo F. Dostojevskio romano nenuoseklumą ir padrikumą, įžvelgė veikėjų ekscentriškumą ir pabandė sukurti į pražūtį besiritančio gyvenimo iliuziją, kuriame nebeįmanomas nei gėris, nei tikėjimas“,– tačiau jo tarsi neišplėtojo – neįtikino, neįtraukė: „Visą spektaklį lauki, kol baigsis jo triukšminga ekspozicija ir prasidės tikroji „Idioto“ istorija. Žinoma, ji prasideda, bet finaline scena“9...

Ši neprasidedanti „tikroji „Idioto“ istorija“, visų pirma, buvo neprasidedanti istorija apie Idiotą kaip šventąjį, šviesos angelą ar pasaulio gelbėtoją. Tiesa, Nekrošius šitai pažadėjo iš anksto. Pasiduoti tradicijai tapatinti Idiotą su šventuoju „būtų lengviausia“,– sakė jis ir kalbėjo apie kunigaikščio Myškino pavojingumą: „Idiotas yra labai klastingas charakteris. F. Dostojevskis, kaip literatūros Michelangelo, į jį sudėjo išgrynintas skirtingas žmogaus savybes ir atmetė tai, kas nereikalinga. Idiotas yra be galo patrauklus ir kartu baisus. Susitikimas su juo palieka kitus žmones be pastogės. Žmogui gamta suteikė savisaugos instinktą. Jis gali netinkamai pasielgti arba gudrauti, pameluoti, kad apsisaugotų. Idiotas šį instinktą sunaikina. Jis – kaip rūgštis, kuri viską išdegina. Žmogaus mintis ir sąžinę...“10.

Kita vertus, teatro kritika „Idiote“ pamatė ne tiek Idioto pavojingumą, kiek jo efemeriškumą. Lenkų teatro kritikė Joanna Walaszek apie šį „ištirpimą“ kalbėjo kaip apie vieną įdomiausių ir netikėčiausių E. Nekrošiaus „Idioto“ aspektų: šis Myškinas „atrodo toks nesugaunamas, lengvas, beveik bekūnis. (...). Primena berniuko iš vaikiškos pasakos piešinį. Piterį Peną? Sugeba beveik išnykti susirietęs į kamuoliuką, gali staiga atsirasti ant aukštų vartų viršūnės. Neįmanoma jo aprašyti, atrodo esąs nesugaunamu energijos šaltiniu. (...). Jis nematerialus...“11. Arba tiesiog – vienas iš „Idiote“ pramirguliuojančių „pasmerktųjų vaikų veidų“: „Pamenate, kaip Adelaida Jepančina ieško siužeto savo paveikslui? Ir kunigaikštis Myškinas pasiūlo jai pasmerktojo veidą. Štai per visą spektaklį priešais mus – pasmerktų vaikų veidai“,– teigė rusų teatro kritikė Marina Timaševa ir brėžė „Idioto“ sąsają su šiuolaikinio jaunimo problematika: „Anksčiau laužiau galvą, kodėl baisiai sudėtingus E.Nekrošiaus spektaklius taip mėgsta jaunimas, o dabar suprantu – jie jaučia, kad visa tai apie juos, apie jų žaidimus, švelnumą, žiaurumą, siekį griauti save, jų išgyvenimus. E.Nekrošiaus poetinio teatro veidrodžiuose jie mato save“12...

Už „Idiotą“ Eimuntas Nekrošius gavo „Auksinį scenos kryžių“ kaip geriausias 2009 m. teatro režisierius. Kaip visi Nekrošiaus spektakliai, „Idiotas“ apkeliavo daugybę šalių. Jį pamatė Italija, Portugalija; jis atidarė Sankt Peterburgo teatro festivalį „Baltiskij Dom“ ir tapo svarbiausiu penktojo tarptautinio Maskvos festivalio „Stanislavskio sezonas“ įvykiu; jis dalyvavo Vroclavo Rytų Europos teatrų festivalyje „Dialog“, kiek vėliau, 2011 m., – Rumunijoje, Sibiu mieste, vykstančiame viename didžiausių Vidurio Europos festivalių.


1Eimunto Nekrošiaus teatras italų akimis. Pagal italų spaudą parengė Jurgita Pociūtė // Kultūros barai, 2008m., nr. 5 (1-97), p. 56.

2Audronis Liuga. Ateis ir sąžinei pavasaris? Mintys apie teatrą ir pokalbis su režisieriais Oskaru Koršunovu ir Eimuntu Nekrošiumi // 7 meno dienos, 2008m. kovo 21d., nr. 12 (794), p. 5.

3Audrius Musteikis. Eimuntas Nekrošius: „Ką, pradėjai kartotis?“ // Lietuvos žinios, 2009m. sausio 15d., nr. 11 (12238), p. 15.

4Rasa Vasinauskaitė. Idioto pasaka triukšminga. Eimunto Nekrošiaus premjeros „Idiotas“ įspūdžiai // 7 meno dienos, 2009m. liepos 10d., nr. 27 (856), p. 5.

5Joanna Walaszek. „Idiotas“ Nekrošiaus teatre // cit. iš: http://www.menufaktura.lt/?m=1025&s=60533

6Kristina Matvijenko. Pragaištingos aistros. Nekrošius Peterburge režisavo Dostojevskį // cit. iš: http://www.menufaktura.lt/?m=1025&s=60489

7Sigita Ivaškaitė. Eimunto Nekrošiaus „Idiotas“: aktorius, judesys, prasmė // http://www.menufaktura.lt/?m=1025&s=60569

 

 

Taip pat skaitykite

Grįžti atgal

Mediateka

Infoteka, kurios kolekcijos prioritetas – šiuolaikiniai scenos menai ir kūrybinės industrijos, yra viešai prieinama visiems, norintiems geriau pažinti šias sritis.

Naršyti mediateką

Infoteka

menų spaustuvės infoteka pradėjo veikti 2009 gegužės 5 d. Tai šiuolaikinė biblioteka, kurios informacijos rinkinį sudaro knygos, periodika, filmų ir garso knygų kolekcijos bei spektaklių vaizdo įrašai.

Daugiau apie Infoteką...

Darbo laikas:
II 13.00–19.00
III 13.00–19.00
IV 13.00 –19.00
V 13.00–19.00
šeštadieniais, sekmadieniais ir pirmadieniais – Infoteka nedirba

Naujienos el. paštu