„Hamletas“ | Eimuntas Nekrošius

Description in English here

William Shakespeare


Iš anglų kalbos vertė Aleksys Churginas


režisūra - Eimuntas Nekrošius 

dailininkė – Nadežda Gultiajeva

muzika - Faustas Latėnas

šviesų dailininkas – Romas Treinys

vaidina:
Klaudijus – Vytautas Rumšas
Gertrūda – Eglė Mikulionytė, Dovilė Šilkaitytė, Dalia Storyk
Hamletas – Andrius Mamontovas
Hamleto tėvo šmėkla – Vladas Bagdonas, Vidas Petkevičius
Horacijus – Ramūnas Rudokas
Ofelija – Viktorija Kuodytė
Laertas – Kęstutis Jakštas
Polonijus – Povilas Budrys
Aktoriai – Algis Dainavičius, Vladimiras Jefremovas, Gabrielė Kuodytė
Muzikantas – Tadas Šumskas

festivalis LIFE, nuo 1998 - „Meno fortas“

Premjera - 1997-05-11

„Meno forto“ įrašas

 


 

Rūta Oginskaitė. Nepaklusnūs tėvai, neprofesionalūs vaikai

„Žinai, būsiu atviras – man tas pats, ką statyti. Tiesiog kiekvieną kartą užvaldo profesinis azartas“, - sakė Eimuntas Nekrošius Ramunei Marcinkevičiūtei prieš „Hamleto“ premjerą (Ramunė Marcinkevičiūtė, Hamletas yra jaunas, interviu su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi, 1997 m. kovo 20 d. - iš lankstinuko „Hamletas", skirto LIFE festivaliui).

Premjera įvyko 1997 m. gegužės 11 d., sekmadienį festivalyje LIFE. Tai buvo labiausiai intrigavusi IV tarptautinio teatrų festivalio LIFE premjera. Festivalis LIFE prodiusavo nepriklausomo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklį kartu su tarptautiniais koprodiuseriais: La Batie, Festival de Geneve, Parma Teatro Festival, Zuercher Theater Spektakel, Hebbel Theater Berlin, prodiuseris iš Italijos Aldo Miguel Grompone. Patalpas repeticijoms suteikė Lietuvos rusų dramos teatras, po pusės metų darbo premjera įvyko Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje. Susidomėjimas buvo toks didelis, kad dar prieš premjerą buvo ir viena išankstinė peržiūra kviestinei publikai – gegužės 6 d., antradienį. Tačiau pirmieji naujo „Hamleto“ scenas dar 1996 m. gruodį pamatė užsienio žiūrovai Sicilijos mieste Taorminoje, kur Europos teatro sąjunga rengdavo savo kasmetinius apdovanojimus, o Eimuntas Nekrošius, kaip ankstesnysis prizo „Naujoji Europos teatro realybė“ laureatas, buvo pakviestas parodyti statomo spektaklio work in progress.

Sprendžiant iš spaudos ir publikos dėmesio, kone valstybinės reikšmės įvykiui prilygo Eimunto Nekrošiaus pasirinkimas Hamleto vaidmenį skirti ne aktoriui, o roko dainininkui, grupės „Foje“ lyderiui, jaunos kartos numylėtiniui Andriui Mamontovui. Režisieriaus pasiūlymą artistas išklausė savo 29-ojo gimtadienio išvakarėse – jis buvo Hamleto bendraamžis. Ramunei Marcinkevičiūtei Nekrošius kalbėjo: „Buvau nuėjęs į jo koncertą Sporto rūmuose. Mane apėmė panika, kai pamačiau susirinkusią kelių tūkstančių minią. Norėjosi bėgti kuo toliau, galvojau, ar liksiu gyvas. Ir ką padarė Andrius? Jis suvaldė tą minią. Išėjo, uždainavo ir veik sužvėrėjusi, pavojingai įsiaudrinusi jaunų žmonių masė staiga tapo romi kaip ėriukas, klusni ir pavaldi vieno žmogaus balsui“. Ir dar – apie aktorinio išsilavinimo nebūtinumą: „Žinoma, jam trūksta elementarių vaidybos įgūdžių. Tačiau kartu jis neturi ir viso to sceninių štampų bagažo, kurį neišvengiamai susikrauni ilgėliau pabuvęs teatre.(…) Netinka taip sakyti, tačiau jo intonacijos – šviežios. Man teatre ausys yra viskas. Išgirsti, kaip aktorius ištarė pirmąjį žodį, ir jau gali nuleisti akis, tyliai pagalvoti apie aktorystės pavaldumą štampui. O Andrius Mamontovas yra labai naujas mūsų konservatyvioje teatrinėje aplinkoje“ (Ramunė Marcinkevičiūtė, ten pat).

Po premjeros visi rašiusieji akcentavo, kad Andriaus Mamontovo aktorinis neprofesionalumas yra šio „Hamleto“ privalumas. Ramunė Marcinkevičiūtė savo recenzijoje aprašo Hamletą – Andrių Mamontovą: „Nutįsusiu megztiniu su per ilgomis rankovėmis, sunkiais storapadžiais batais, pankiška šukuosena ir privalomu auskaru. Tyneidžeris. Toks Mamontovo sceninis įvaizdis, autentiškas ir lengvai atpažįstamas, slepia stiprų kontrasto efektą: ką jis veikia legendiniame Elsinore? Jis iš kito sodo! Ir sykiu tai yra režisieriaus kodas: kalbama ne apie karalių ir princą, bet apie tėvą ir sūnų. Taip iš spektaklio išnyksta visa, kas chrestomatiška, ir praplečiamos siužeto veiksmo ribos, tėvo ir sūnaus mitas“. (Ramunė Marcinkevičiūtė, Tik neprofesionalas gali būti Hamletu, – „Teatras“, 1997 m. Nr. 2)

Vytauto Rumšo Klaudijus šiame spektaklyje buvo lyginamas su žvėrimi, Dalios Storyk Gertrūda – su jo šešėliu (abu finale virsdavo žvėrimis – ne žūdavo, o pasitraukdavo, apsirengę kailiais). Povilo Budrio Polonijus – tragikomiškas, be galo plastiškas pataikūnas, režisieriaus valia šis personažas uždusdavo, susirangęs lagamine.

Spektaklio scenografiją dailininkė Nadežda Gultiajeva kūrė iš metalinių daiktų, netekusių savo pirminės paskirties. Scena iš esmės buvo tuščia, šiame spektaklyje Nekrošiui reikėjo tik rekvizito. Nuo palubės kabėjo senas zeimeris – parūdijęs skydinis pjūklas. Tai buvo, kaip vėliau įvardijo rašiusieji, tos šalies saulė: šalta ir pavojinga. „Pelėkautų“ scenoje karalius Klaudijus patekdavo į kitą pavojingą daiktą – spaustuvės presą. Seni spaustuvės stalai tapdavo vežimais, ant kurių sukrauna negyvus kūnus. Trys sujungtos metalinės kėdės žymėjo rūmų prabangą-šaltį-nejaukumą. Kritikas Valdas Vasiliauskas rašė, kad „iki E. Nekrošiaus nė vienas režisierius nėra atkreipęs dėmesio į pirmoje tragedijos scenoje minimą „žvarbų vėjuotą orą“, į personažų skundus, kad „bjauriai šalta“, „šaltis kaulus pergelia visus“. Šis šaltis tvyro visame E. Nekrošiaus spektaklyje“ (Valdas Vasiliauskas, „Hamletas“ – lietuviškos alchemijos bandymai, – „Lietuvos rytas“,1997 m. gegužės 10 d.) Režisierius sukūrė Hamleto šalies klimatą – lietų, darganą, nesibaigiantį šaltį. Kaip rašė Sigrid Löffler, Vokietijos dienraščio „Die Zeit“ apžvalgininkė, „Vienintelis metų laikas – poliarinė žiema“. Scenoje lijo, dulkė, ritmingai kapsėjo (tai užduotis, kurią vykdydavo spektaklio rekvizitininkas Genadijus Virkovskis, užsilipęs virš scenos, išradęs tam tikrus mechanizmus).

Scenos gale, pakraštyje stovėjo ir kažkas panašaus į vaidinimui skirtą aikštelę, kuri laukia savo valandos – galbūt čia vaidins Hamleto pakviestieji klajojantys aktoriai. Ramunės Marcinkevičiūtės interpretacija: „Tarp scenoje esančių objektų yra vienas, kurio paskirtį galima nuspėti ir neprasidėjus spektakliui - tai dešiniajame scenos kampe sumontuota pakyla. Žinoma, čia ir bus ta vieta, kur aktoriai, atvykę į Elsinorą, vaidins „Gonzago nužudymą“. Tačiau tai Nekrošiaus spektaklis. Ir todėl bandymas ką nors nuspėti yra bevaisis. Pakyla liks tuščia. Keliaujantys aktoriai, atvykę į Elsinorą, nevaidins pamokančios istorijos ant specialiai jiems suręstos pakylos. Išmoningiausi spektakliai nublanko prieš gyvenimo teatrą. Ne veltui pakyla iš centrinės vietos - centro - nustumta į patį pakraštį.“.

Hamleto tėvo šmėklą premjeroje vaidino Vladas Bagdonas. Šmėklos pirmasis pasirodymas – kaip tik ant tos teatrui skirtos pakylos, ir atidengia Tėvo šmėklą, apsitaisiusią baltomis lokenomis, artistai. Susitikimas su Tėvo šmėkla žymėjo Hamleto-paauglio tapsmą vyru. Hamletas gauna durklą, įšaldytą ledo luite. Iniciacija šalčio šalyje. Nuo Hamleto priesaikos keršyti užsiliepsnoja krėslo, ant kurio ką tik suposi Tėvo šmėkla, atkaltė. Italų teatro kritikas Franco Quadri rašė, kad Vlado Bagdono vaidinama Tėvo šmėkla „yra ne vaiduoklis, o numirėlis, atėjęs į rūmus pareikalauti savo – „akis už akį“. Vos įėjusi, pabučiuoja apsnigtą žemę, nusivelka baltus kailinius, rudus pakabina ant kybančio viršuje rato, ir, palikusi su tironiško valdininko apdaru, įteikia sūnui likimo nuosprendį – ledo luitą, kurio viduje – peilis. Nuo šio momento ledas yra šios istorijos pagrindinis elementas, jis grumiasi su ugnimi, kai užsidegakarališkasis supamas krėslas, kai princas prisiekia atkeršyti, arba suuždegtomis varvančio ledo sietyno žvakėmis, po kuriuo Hamletas, tarsi kankinamas, sušunka: „Būti ar nebūti“. Tai – „Hamletas“, kokio dar nematėm, kurį žmonės žiūri sulaikę kvapą“ (Franco Quadri, Siaubo Shakespeare‘as, – „7 meno dienos“, 1997 m. spalio 3 d.). Kai 1998 m. spektaklį paliko Vladas Bagdonas ir vaidmenį perėmė Vidas Petkevičius, Šmėkla, anot rusų teatro kritikės Olgos Malcevos, pasidarė žmogiškesnė, neteko kietumo.

Šekspyrologas Dovydas Judelevičius, rašydamas apie Eimunto Nekrošiaus „Hamletą“, akcentavo tėvų kaltę vaikams, nagrinėdamas jaunųjų santykius ir likimus: „Atsisakius Rozenkranco, Gildensterno ir Fortinbraso, liko būrys jaunųjų, kurių tarpusavio artumas gana akivaizdus. Nekrošius „sustambino" tėvų ir vaikų problemą, dažną Shakespear‘o tragedijose ir komedijose. Bene labiausiai netikėtas šioje jaunųjų gretoje yra Laertas. (...) Laertas tik valandėlę lieka keršto ištroškusiu kareiviu. (...) Tragiška

artimiausių žmonių netektis verčia suvokti ne jį vieną žeidžiančius „sugverusios gadynės" smūgius. Jakštas-Laertas jau pasirengęs suprasti Hamletą ir jam atleisti“. (Dovydas Judelevičius, Ketvirtoji banga, – „Teatras“ 1997 m. Nr. 2)

Hamleto tėvo šmėkla paskutinįkart įeidavo šio spektaklio finale – apraudoti žuvusio sūnaus, išrėkti savo kančią ir kaltę. Dovydo Judelevičiaus ištarmė: „Daužydamas vaikišką būgną, tėvas aprauda ne tik sūnų. Tai visuotinė atgaila - už tėvų kaltes, už beatodairišką pasidavimą kerštui, naikinantį atminties taurumą, už primestą pareigą, atimančią galimybę mylėti ir būti laimingam. Keleriopai padaugintas „Romeo ir Džiuljetos“ finalas, tik nebeskaidrinamas išganingos susitaikymo vilties... O gal perspėjimas dabarčiai, kuri nepaiso skaudžių praeities paklydimų?” (Dovydas Judelevičius, ten pat)

Brigitte Salino, Prancūzijos dienraščio Le Mond teatro apžvalgininkė, įamžino premjeros akimirką: „Gegužės 11 dieną, sekmadienį, Vilniuje, pasibaigus „Hamleto“ spektakliui, Andrius Mamontovas, atliekąs pagrindinį vaidmenį, atsiklaupė irpabučiavo sceną. Scenos draugai nustebę sužiuro į jį, ir tik paskui atsitokėję padėjo jam atsikelti. Jie, lietuvių teatro aktoriai, įpratę vaidinti. O Andrius Mamontovas tą vakarą įrašė neįtikėtiną puslapį į savo biografiją“.

1998 m. „Hamleto“ kūrėjams buvo paskirti du svarbiausi Lietuvos teatro apdovanojimai „Kristoforai“ – Eimuntui Nekrošiui už režisūrą ir Viktorijai Kuodytei už Ofelijos vaidmenį. Specialiai Andriui Mamontovui teatro kritikai sukūrė naują prizą „Boriso Dauguviečio auskaras“ – jis nuo to laiko skiriamas už netradicinius kelius teatro scenoje. Eimuntui Nekrošiui „Hamleto“ premjeros metais paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. „Hamletas“ yra pelnęs daugybę apdovanojimų užsienyje.

Į užsienio gastroles „Hamletas“ iškeliavo iškart po premjeros – vaidinimai vyko Šveicarijoje, Lenkijoje, Italijoje, Vokietijoje. Sukurtas po LIFE vėliava, „Hamletas“ netruko jos atsisakyti – 1998 m. sausį Eimuntas Nekrošius, jo žmona dailininkė Nadežda Gultiajeva ir Kultūros ministerija įkūrė viešąją įstaigą „Meno fortas“, ir „Hamletas“ tapo šio teatro spektakliu.

Iš viso „Hamletas“ vaidintas 16 metų, su juo būta 72 miestuose, aplankyta per 40 valstybių. Vienos svarbiausių „Hamletui“ gastrolių – vaidinimai Elsinore (Helsingiore), Hamleto pilyje Danijoje, kur spektaklis buvo pakviestas 2001-aisiais. Praėjus 15 metų po premjeros „Hamletas“ buvo suvaidintas dar vienoje ypatingoje tam spektakliui scenoje – „Globe“ teatre Londone. Tada vienas britų tinklaraštininkų užrašė savo įspūdį apie „ultra-cool“ Hamletą, „roko ir ledo princą“, kuris „dominavo scenoje kaip brandi roko žvaigždė“.

2013 m. gruodžio 6 ir 7 d. „Meno forto“ aktoriai suvaidino paskutinius „Hamleto“ spektaklius. Vaidino ten, kur prieš 16 metų įvyko premjera, – Nacionalinio dramos teatro scenoje. Gruodžio 7-osios spektaklis buvo 215-asis. Abu vakarus publikos daugumą sudarė labai jauni žmonės. Štai koks šio „Hamleto“ bruožas – bėgant metams jo publika jaunėjo. O personažai brendo. 46 metų A.Mamontovas, paskutinį kartą vaidindamas Hamletą, scenoje išliko maištingas paauglys. Ne vaizdavo tokį, o išliko.

 

Taip pat skaitykite

 

Grįžti atgal

Mediateka

Infoteka, kurios kolekcijos prioritetas – šiuolaikiniai scenos menai ir kūrybinės industrijos, yra viešai prieinama visiems, norintiems geriau pažinti šias sritis.

Naršyti mediateką

Infoteka

menų spaustuvės infoteka pradėjo veikti 2009 gegužės 5 d. Tai šiuolaikinė biblioteka, kurios informacijos rinkinį sudaro knygos, periodika, filmų ir garso knygų kolekcijos bei spektaklių vaizdo įrašai.

Daugiau apie Infoteką...

Darbo laikas:
II 13.00–19.00
III 13.00–19.00
IV 13.00 –19.00
V 13.00–19.00
šeštadieniais, sekmadieniais ir pirmadieniais – Infoteka nedirba

Naujienos el. paštu