„Otelas“ | Eimuntas Nekrošius

Description in English here

William Shakespeare

Trijų dalių spektaklis

Iš anglų kalbos vertė Aleksys Churginas
Režisūra - Eimuntas Nekrošius
Dailininkė – Nadežda Gultiajeva
Muzika - Faustas Latėnas
Šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas

Vaidina
Otelas – Vladas Bagdonas
Dezdemona – Eglė Špokaitė
Jagas – Rolandas Kazlas
Emilija – Margarita Žiemelytė
Kasijus – Kęstutis Jakštas
Rodrigas – Salvijus Trepulis
Brabancijus – Povilas Budrys
Bjanka – Edita Zizaitė
Muzikantas – Tomas Kizelis
Broliai – Viktoras Baublys, Jonas Baublys


Premjera - 2000-11-25

"Meno forto" įrašas


Ramunė Balevičiūtė. Otelas iš aukso amžiaus

2000 m. pabaigoje pasirodžiusi „Otelo“ premjera vainikavo Eimunto Nekrošiaus šekspyriškąją trilogiją. Tiesa, trilogija nebuvo suplanuota. Dar repetuodamas „Makbetą“ Nekrošius kalbėjo: „Artimiausiu metu Shakespeare‘o tikrai nesiimsiu; baigsiu „Makbetą“ – ir gana.“1 Tačiau ėmėsi ir... sukūrė vieną šviesiausių ir romantiškiausių savo spektaklių. Žinoma, kiek šviesi ir romantiška gali būti tragedija, nes pjesės žanro režisierius nekeičia, netgi priešingai – išryškina fatališką herojaus klaidą ir jo akistatą su lemtimi.

Visus tris spektaklius pagal Shakespeare‘o tragedijas – „Hamletą“, „Makbetą“ ir „Otelą“ – galima laikyti kaltės ir atgailos studija. Moralinės nuostatos Nekrošiaus teatre visada buvo labai svarbios. Tik pirmuose dviejuose trilogijos spektakliuose režisieriaus pozicija buvo rūstesnė, o „Otele“ jis gerokai atlaidesnis savo herojams. Tam įtakos turi ir aplinka: veiksmas vyksta ryškios Pietų saulės nutviekstoje vandenyno pakrantėje. „Po šalto, geležimi skambančio „Hamleto“, tamsaus, veidrodžiais dūžtančio „Makbeto“ pasaulių Nekrošius šįkart veda mus į iš pirmo žvilgsnio rojų žemėje. Čia nėra aštrių kampų, erdvę rėžiančių linijų, pavojaus spalvų. Viskas minkšta, aptaku, lengva, supasi, plaikstosi ore“2, – rašė Rasa Vasinauskaitė.

Vienas iš „Otelo“koprodiuserių buvo Venecijos bienalė (joje 2001 m. kovo 2 d. įvyko ir pasaulinė spektaklio premjera), todėl jis pradėtas kurti Venecijoje. Vladas Bagdonas, kuriam Nekrošius patikėjo Otelo vaidmenį, prisimena: „...mums buvo duotos bene 10 dienų, per kurias prodiuseriams turėjome pateikti spektaklio eskizų. Davė mums nedidelį teatrą prie pat jūros. Susėdome. E. Nekrošius man ir sako: „Tai ką darysime?“ Aš sakau: „Bėgam“. „Kur?“ „Tiesiog imkime bėgioti“. Taip aktoriai ėmė vienas kitą vaikyti ir pamažu kažkas pozityvaus prasidėjo.“3 Tai vienas iš Nekrošiaus teatro paradoksų: bene visi sceniniai vaizdiniai gimsta iš įdėmaus režisieriaus įsiskaitymo į literatūrą, tačiau kartu su aktoriais pjesės jis neanalizuoja, iš karto prašo jų pradėti vaikščioti, kaip jis sako, „judinti orą“. Aktorių bėgiojimas po sceną, atkartojantis jūros bangų mūšą, tapo vienu svarbiausių spektaklio leitmotyvų.

Statant „Otelą“ Nekrošiui, be kita ko, buvo svarbu tiesiog papasakoti istoriją. Tai patvirtintų ir faktas, kad „Otelas“ – vienas „žodingiausių“ Nekrošiaus spektaklių, išsitęsęs net per penkias valandas. Žinoma, tai nėra banali klastos, aklo pavydo ir keršto istorija, kurios šaknys siekia dar senesnius nei Shakespeare‘o teatras laikus. Nekrošius ją pakylėja į kitą lygmenį. Jo „Otelas“ nė iš tolo neprimena melodramos apie klastingai apgautą maurą, pražudžiusį nekaltą savo žmoną. Tai tikriausia tragedija apie kilnų ir dorą vyrą, kuris, lemtingai susiklosčius aplinkybėms, nebepajėgia priešintis savo prigimties demonams, padaro lemtingą klaidą ir – tai labai svarbu – prisiima atsakomybę už savo nusikaltimą, pats save nubaudžia. 

„Makbetu“ Nekrošius tarytum skelbė apokaliptinę pabaigą, o „Otele“ jis atidžiau įsižiūri į pagrindinio herojaus jausmų evoliuciją. Pasak Vlado Bagdono, tai „drama žmogaus, kuris niekur nepritapo, kuris visur vėlavo, kuris visada buvo vienišas.“4 Nekrošiaus „Otele“ mauras išsiskiria ne odos spalva, bet amžiumi, patirtimi, vertybėmis. Repetuojant spektaklį, Bagdonui buvo virš penkiasdešimties. Visi kiti aktoriai – bent keliolika metų jaunesni. Tai ypač svarbu, kalbant apie Jagą, kurį suvaidino Rolandas Kazlas (didesnei publikos daliai tuo metu jis labiau buvo pažįstamas kaip komikas iš televizijos laidų, nors 1997 m. šis aktorius suvaidino dramatinį vaidmenį Jono Vaitkaus spektaklyje „Tėvas“ pagal Augusto Strindbergo pjesę). Jagui Otelas – didžiulis autoritetas, kurio dėmesio ir pripažinimo jis alksta. Įdomu, kad spektaklyje Otelas dažniausiai vadinamas generolu, būtent taip į jį kreipiasi kiti veikėjai, nors Shakespeare‘o pjesėje karinis laipsnis nėra dažnai minimas. Būtent Otelo ir Jago santykiai yra tai, kas didele dalimi lėmė nekrošiškosios interpretacijos unikalumą.

Kaip rašė Nekrošiaus kūrybos tyrinėtoja Ramunė Marcinkevičiūtė, teatro istorijoje būta įvairiausių Jago traktuočių: Jagas kaip aukščiausio lygio intrigantas, Jagas kaip homoseksualas, įsimylėjęs charizmatinį Otelą, Jagas kaip juodaodis radikalas. „Nekrošiaus spektaklyje Jagas yra joks. Iš esmės – tuščia vieta. (...) Matyti, kad Kazlo Jagas myli Otelą. Tai ne homoseksuali meilė. Tai mažesnio, matančio save didelį, meilė tikrai dideliam. Tikra. Ir visiškai savanaudiška. Jagas nori būti su Otelu, greta Otelo, jam trukdo kiekvienas, atimantis laiką iš jo buvimo kartu su Otelu ir, tai svarbiausia, išvien su Otelu. Jagas privalo įrodyti esąs svarbiausias Otelo gyvenime.“5 Tačiau ši priklausomybė yra abipusė: ne tik Jagui reikia Otelo, bet ir Otelui Jago. „Jei nebelieka draugų, tenka remtis priešais“6, – komentavo Bagdonas.

Greta aukščiausios meistrystės aktorių „Otele“ vaidino ir neprofesionalai: kaip dramos aktorė debiutavo primabalerina Eglė Špokaitė, suvaidinusi Dezdemoną, ir pirmą kartą teatro scenoje pasirodė broliai Jonas ir Viktoras Baubliai, programėlėje taip ir įvardinti – „Broliai“. Nekrošius garsėja tuo, kad, rinkdamasis aktorius, daugiau dėmesio kreipia į jų asmenines, o ne profesines savybes. Tačiau šiuo atveju neprofesionalų pasirinkimas buvo konceptualiai reikšmingas spektaklio interpretacijai. Dezdemona – įsikūnijęs nekaltumas, trapus grožis. „Eglės Špokaitės Dezdemona ženklina kito ir kitokio pasaulio galimybę. (...) Aktorės maniera kitaip kalbėti, kitaip intonuoti, kitaip judėti ir reaguoti daro ją savaip vienišą, savaip beginklę prieš kitus scenos kolegas, tačiau anaiptol ne silpnesnę. Būtent tokia – lengva, nepasiekiama, nesulaikoma, nesutramdoma, pagaliau nepažįstama ir neatpažįstama, nenuspėjama – Dezdemona įneša į spektaklį keistą, bet kartu ir žavią stilistinę paklaidą“7 – rašė Vasinauskaitė.

Tuo metu brolių Baublių dalyvavimas spektaklyje sukėlė nemažai diskusijų. Jų funkcija ir reikšmė buvo aiškinama labai įvairiai. Gana kritiškai dėl „patoso ir prasto skonio“ „Otelą“ įvertinusios lenkų teatrologės Marylos Zielińskos nuomone, šios paslaptingos tylinčios būtybės, visą spektaklį teliūskuojančios plastmasines talpas su vandeniu, tarsi atklydusios iš kito teatro: „Jos įneša neapsakomą svetimumo efektą“8. Tačiau Nekrošius niekaip neišskiria jų iš kitų veikėjų, net priešingai – visus sulygina. Spektaklyje kiekvienas dirba savo darbą – tai galima laikyti ir autoironišku Nekrošiaus komentaru apie savo paties kuriamo teatro prigimtį. Šiame teatre kūryba gimsta iš fizinio veiksmo, dažnai intensyvaus, iš aktoriaus reikalaujančio daug jėgų ir ištvermės. Vladas Bagdonas neslepia: „Aktoriui visų pirma reikia turėti gerą, na, bent jau neprastą sveikatą.“9 Jis teigė su siaubu prisimenantis „Otelo“ turą Italijoje, kur per 25 dienas teko suvaidinti 20 spektaklių. „Otelas“ buvo vaidinamas vienuolika metų, tačiau nedažnai. Paskutinis vaidinimas įvyko 2012 m. kovo 23 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Nekrošiaus „Otelas“ buvo sukurtas lietuvių teatro aukso amžiaus metais. 2000-ųjų vasarą Oskaras Koršunovas pristatė „Meistro ir Margaritos“ pagal Michailą Bulgakovą premjerą, o 2001-ųjų pradžioje Rimas Tuminas pakvietė į Nikolajaus Gogolio „Revizorių“. Vis dėlto 2001-ųjų Lietuvos teatro apdovanojimuose beveik visas „Kristoforo“ statulėles susišlavė „Otelas“,

vėliau atnešęs Nekrošiui ir kitų apdovanojimų, tarp jų – Tarptautinio K. Stanislavskio fondo premiją. Įdomu, kad prie Shakespeare‘o pjesių dramos teatre Nekrošius iki šiol negrįžo, tačiau režisavo keletą Shakespeare‘o tragedijų siužetais grįstų operų: Giuseppe Verdi „Makbetą“ (2002 m. „Teatro del Maggio Musicale Fiorentino“, 2003 m. „Teatro Massimo di Palermo“ ir 2003 m. Maskvos „Didžiajame teatre“) ir „Otelą“ (2011 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre).


5Marcinkevičiūtė, Ramunė. Kodėl „Otelo“ negalima vaidinti Nacionalinio teatro scenoje. Kultūros barai, 2001, Nr. 2.

6„...Ten, kur daug beprasmybės…“

7Vasinauskaitė, Rasa. Dvi gulinčios figūros. 7 meno dienos, Nr. 44 (453), 2000.

8Zielińska, Maryla. Shakespeare’o zona.Lietuvos teatras, 2000 m. ruduo – 2001 m. žiema.

9Navickas, Andrius, Kajėnas Gediminas, op.cit .

 

 

Taip pat skaitykite

 

Grįžti atgal

Mediateka

Infoteka, kurios kolekcijos prioritetas – šiuolaikiniai scenos menai ir kūrybinės industrijos, yra viešai prieinama visiems, norintiems geriau pažinti šias sritis.

Naršyti mediateką

Infoteka

menų spaustuvės infoteka pradėjo veikti 2009 gegužės 5 d. Tai šiuolaikinė biblioteka, kurios informacijos rinkinį sudaro knygos, periodika, filmų ir garso knygų kolekcijos bei spektaklių vaizdo įrašai.

Daugiau apie Infoteką...

Darbo laikas:
II 13.00–19.00
III 13.00–19.00
IV 13.00 –19.00
V 13.00–19.00
šeštadieniais, sekmadieniais ir pirmadieniais – Infoteka nedirba

Naujienos el. paštu

 

Erdvės

informacija norintiems menų spaustuvės erdvėse rengti projektus

jei jūs norėtumėte naudotis menų spaustuvės erdvėmis spektaklio, koncerto ar kito renginio pristatymui ar repeticijoms, prašome užpildyti renginio anketą ir pateikti ją menų spaustuvei

Skaityti daugiau        Pildyti anketą      Užimtumo kalendorius