„Faustas“ | Eimuntas Nekrošius

Description in English here

Meno fortas

Johann Wolfgang von Goethe

Iš vokiečių kalbos vertė Leonas Švedas
Režisūra - Eimuntas Nekrošius
Scenografija - Marius Nekrošius
Kostiumai - Nadežda Gultiajeva
Muzika - Faustas Latėnas
Šviesų dailininkas – Džiugas Vakrinas, garso operatorius – Arvydas Dūkšta


Vaidina
Faustas – Vladas Bagdonas
Mefistofelis – Salvijus Trepulis
Margarita (Gretchen) – Elžbieta Latėnaitė
Dievas, Vagneris – Povilas Budrys
Dvasia, Šuo – Vaidas Vilius
Valentinas (Gretchen brolis) – Kęstutis Jakštas
Dvasios – Margarita Žiemelytė, Gabrielia Kuodytė, Viktorija Streiča, Diana Gancevskaitė, Viačeslav Lukjanov, Vladimiras Dorondovas

Premjera - 2006-10-26, 27 (Modena, Italija), 2006-11-25, 26 (Vilnius, Lietuva)

„Meno forto“ įrašas


Teatro ir literatūros dvikova

Šarūnė Trinkūnaitė

Lietuviškosios „Fausto“ premjeros išvakarėse (pasaulinė premjera jau buvo įvykusi – Italijoje, Modenos festivalyje „Vie“) paklaustas apie literatūrinio savo pasirinkimo ištakas, Eimuntas Nekrošius, kaip įprasta, nieko nesureikšmino ir kalbėjo beveik apie visišką atsitiktinumą: „Galima būtų labai gražiais žodžiais pradėti šnekėti. Tačiau tai atsiranda nuo [knygos] formato. Pasižiūri į lentyną, pamatai kažkokią knygą, išsitrauki ją. O ten parašyta – „Faustas“1...

Tiesa, šį Johanno Wolfgango von Goethe‘s kūrinį savo knygų lentynoje Nekrošius buvo nusižiūrėjęs gerokai anksčiau, nei jį iš ten išsitraukė. Jam ruošėsi, dar statydamas „Makbetą“ (1999): „Mane traukia tai, kas sudėtinga, ką galiu ar negaliu įveikti“,– sakė tąsyk2... Kiek vėliau, jau pastatęs – įveikęs – „Faustą“, Nekrošius darsyk tai pakartojo; iš esmės apibendrindamas visų kūrybinių ano laiko ieškojimų motyvaciją, jis kalbėjo apie tą pačią trauką sudėtingumui, o tiksliau – apie savotiškas grumtynes su literatūra kaip pamatiniu režisūrinio įkvėpimo šaltiniu: „Pirmiausia atsiranda pasipriešinimo jausmas. Ar sugebėsi šią medžiagą suvaldyti, ar ne. Visada būna toks savęs patikrinimas pagal dramaturgijos, literatūros sudėtingumą. Kada suprasi, kad nebesugebi susitvarkyti, įvyks kapituliacija ir reiks uždaryti teatro duris. Taigi yra toks savęs testavimas, jog dar gali, dar gali, dar gali...“3.

Turint tai omenyje, visiškai logiška, kad daugelio nuostabai, savo „Faustui“ Nekrošius pasirinko ne šviežią, šiuolaikišką Antano A. Jonyno (2003) ir net ne gana kokybišką Aleksio Churgino (1960), bet seną, literatūrologų seniai ir visai nurašytą Leono Švedo (1944) vertimą: juk su juo sudėtingiau,– aiškinosi,– jis ne toks meniškas, „šiurkštesnis, materialesnis“4...

Žinoma, labiausiai šitą „sudėtingiau“ pajuto aktorius Vladas Bagdonas. Tam tikra prasme jis tapo „Faustu“ save testuojančio, su juo besigrumiančio Nekrošiaus alter ego ar porte parole, kaip jį pavadino lenkų teatro kritikas Lukaszas Drewniakas5. Bagdonas neslėpė, kad Faustas – sunkiausias ir daugiausia vidinių jėgų pareikalavęs jo vaidmuo:„[Jį repetuodamas] aš ne kartą mintyse sutikau su Josifu Brodskiu, kuris viename savo eilėraštyje į šuns dienas išdėjo ir J.W. Goethe‘ę, ir „Faustą“, ir vokiečių poeziją... Bet vis grįždavau ieškoti Fausto savyje“6. Šiek tiek vėliau teatro kritikei Rūtai Oginskaitei apie tai jis papasakojo plačiau: „Įvairios problemos susijusios su „Faustu“. Aš jo bijau, nes aš jo nemėgstu. Nežinau, kodėl esu nusiteikęs prieš šitą vaidmenį. Nemėgstu taip ilgai būti scenoje vienas. Pradedu jausti vis didesnį kompleksą. (...). Lieku vienas su deklaratyviom tiesom. Aš kalbu tas tiesas ir, atvirai pasakius, ne viskuo tikiu. (...). Nekeliu sau pačių didžiausių uždavinių, kokius kelia Faustas – pailginti gyvenimą iki „sustok, akimirksni žavingas“. Todėl tos problemos man truputėlį neaiškios. (...). Nesakau, kad išeinu vaidinti ir visą laiką priešinuosi. Bet prieš spektaklį ar po spektaklio jaučiuosi ne savam kaily, nes neatpažįstu savęs personažo aplinkybėmis“7.

Kita vertus, šis valingas bandymas įveikti Fausto svetimumą tapo vienu iš įdomiausių Fausto vaidmens aspektų. T.y. „Faustas“ buvo ir apie buvimo Faustu sunkumą. Šitai akcentavo įvairių šalių teatro kritika: šis Faustas yra„ieškanti, kenčianti ir kurianti siela, besišaukianti dvasių pagalbos numalšinti nežinios ir aklavietės tamsumą“, bet galiausiai prisišaukianti tikrą „pragarą“,– rašė Rasa Vasinauskaitė8; Faustas„gyvena kaip lunatikas“, kaip „aklasis, kuris desperatiškai nori matyti“,– jis tiesiog „serga absoliutaus žinojimo troškimu“,– formulavo Drewniakas9; šis „daktaras, pažinęs visas mokslų paslaptis, (...) tarsi pakimba virš bedugnės“, – ant jo užgriūna „visas sunkumo svoris“,– kalbėjo rusų kritikė Aliona Karas‘10; Faustas, „sunkiai ieškantis žmogus, pasirengęs pasirašyti sutartį su Mefistofeliu, kad pasisemtų žinojimo“, pasirašo sau „amžiną prakeiksmą“,– teigė italė Maria Grazia Gregori11..

Ir visgi „Faustas“ buvo ne tik ir ne tiek apie Faustą. Ko gero, pirmiausia jis buvo apie teatrą, o tiksliau sakant, apie teatro galimybes perrašyti literatūrą – išsiversti ją į savo kalbą. Matyt, neatsitiktinai būtent tai pabrėžė Italijos Nacionalinė teatro kritikų asociacija (ACNT), paskyrusi „Faustui“ prestižinę UBU premiją – pripažinusi jį geriausiu užsienio spektakliu 2006-2007m. sezone: „Nekrošius priima iššūkį, mestą J.W. Goethe‘s „Fausto“ daugiau kaip prieš du šimtmečius, iššūkį scenai peržengti pačią save – tapti pasauliu ir pasaulio pabaiga. Faustas meta iššūkį žmogaus galimybėms, J.W. Goethe – literatūros ir teatro galimybėms. Nekrošius jiems atsako, peržengdamas teksto ribas, atskleisdamas jo švytėjimą, trapią jausmų aurą, susiedamas juos savo spektaklio ženklų ir daiktų judėjimo partitūroje, išdidindamas poetinio teksto emocinį daugiaprasmiškumą, perteikdamas tankų šio kūrinio kultūrinių, simbolinių ir psichologinių ženklų tinklą“12.

Tiesa, šiuo požiūriu „Fausto“ recepcija nebuvo vienareikšmė. Veikiau priešingai: teatrinių Nekrošiaus „ženklų partitūra“ šįkart sulaukė pačių įvairiausių nuosprendžių. Teatro kritikas Vaidas Jauniškis kalbėjo apie „Fauste“ akivaizdų perdėtą literatūros „vertimo“ teatru „skrupulingumą“ ir dėl to atsirandantį „teatro inžinerijos“ įspūdį: „savą požiūrį į kūrinį (...) E. Nekrošius keičia į teatro inžineriją, kurioje jis bando likti preciziškas, bet neutralus teksto atpasakotojas“13. Garsusis Franco Quadri tame įžvelgė savotišką ironiją: Nekrošius „gilinasi į medžiagą, primygtinai išplėsdamas veiksmus – kad pasijuoktų iš mūsų nieko nesakančiais efektais, šėlstant „Hammond“ vargonams“14. Rasa Paukštytė taip pat rašė apie „efektų“ perteklių – o tiksliau, apie kai kuriose „Fausto“ vietose – ypač trečiajame jo veiksme – prasidedantį „nerišlų vaizdų kalbėjimą, [suvirstančią] suveltų metaforų krūvą“,– tačiau jame išskaitė prasmę: „E. Nekrošius priverčia pabūti pragare. (...). Juk [šio „nerišlaus kalbėjimo“ akivaizdoje kylantis] nuobodulys, monotonija, nesugebėjimas suprasti, kas vyksta, yra pragaras“15.

Diskusijos „Faustą“ lydėjo ir toliau. Po 2008 m. įvykusio „Fausto“ parodymo Vokietijoje, Halėje, tarptautiniame teatro festivalyje„Theater der Welt“(kur, beje, jį nusifilmavo „Mitteldeutscher Rundfunk“ televizija ir kultūros kanalas ARTE), vokiečių kritika kalbėjo ir apie „pasigrožėjimą scenos vaizdais“, atveriančiais J.W. Goethe‘s kūrinio„antrąjį planą“, ir apie jo „spraudimą į perkrautų scenos vaizdų bei choreografijos idėjų kokoną“, kurio„spektras – nuo tobulo meno iki kičo“16. Panašūs ginčai kilo ir po 2009 m. įvykusių „Fausto“ gastrolių Paryžiuje: vieni prancūzų kritikai Nekrošių vadino „stebuklingą lazdelę turinčiu lietuvišku raganiumi“, „Fausto epopėją paverčiančiu kerinčiu estetiniu ir poetiniu patyrimu“, kiti rašė apie „nusivylimą“ – apie tai, kad „Fausto kančių režisūra žiūrovo beveik nejaudina“, kad spektaklis – bent jau nuo tos akimirkos, kai Mefistofelis Faustui „padovanoja“ Margaritą,– „nuvažiuoja nuo bėgių ir tampa groteskiškas“, o lengvai pasiekiami efektai ir choreografija pavirsta „baisia pantomima“17.

Kitaip sakant, „Faustas“, kaip sakė Rasa Vasinauskaitė, paliko „daug neatsakytų klausimų“18. Šia prasme, matyt, visai dėsninga, kad Nekrošius po keleto metų darsyk sugrįžo prie Fausto temos: 2010 m. Italijoje, garsiajame Milano „La Scala“ teatre, jis pastatė Charles‘io Gounod operą „Faustas“. Įdomu, nors, ko gero, taip pat visai dėsninga, kad šįkart – skirtingai, nei prieš pirmąjį savo „Faustą“ – Nekrošius kalbėjo apie paprastumą: „Faustas nėra išskirtinis personažas. Jis kaip ir daugelis mūsų. J.W. Goethe‘i pavyko apibendrintai išreikšti visų laikų žmonių norus. Jo veikalas – tobulas žmogaus prigimties pažinimas. Kiekvienas mūsų, šiek tiek pagyvenęs šioje žemėje, susiduria su panašiomis problemomis kaip Faustas“19...


 

1 Eimuntas Nekrošius: “Aš už tuos, kurie neprisitaikę” [Lietuvos radijo programoje „Kultūros savaitė“ įvykusio pokalbio su Eimuntu Nekrošiumi transkripcija] // http://www.menufaktura.lt/?m=1024&s=35405

2 Olga Jegošina, Rasa Vasinauskaitė. Konservatyvus žmogus Eimuntas Nekrošius // 7 meno dienos, 1998m. liepos 31d., nr. 30 (337), p. 3.

3 Eimuntas Nekrošius: “Aš už tuos, kurie neprisitaikę”.

4Jūratė Mičiulienė. Fausto tragedija pagal Nekrošių // Lietuvos žinios, 2006 10 20, http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/fausto-tragedija-pagal-nekrosiu/104158.

5Cit. iš: Faustas – truputį Dievas, truputį Mefistofelis: Eimunto Nekrošiaus „Faustas“ užsienio teatro kritikų akiratyje // Kultūros barai, 2007m., nr. 7-8 (513-514), p. 20.

6Jūratė Mičiulienė. Fausto tragedija pagal Nekrošių.

7Rūta Oginskaitė. Jausmų repeticijos. Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu. – Vilnius: „Tyto alba“, 2011, p. 134-135.

8Rasa Vasinauskaitė. Fausto misterija. Eimunto Nekrošiaus „Faustas“ // 7 meno dienos, 2006m. gruodžio 8d., nr. 45 (734), p. 5.

9Cit. iš: Faustas – truputį Dievas, truputį Mefistofelis..., p. 20.

10Cit. iš: Faustas – truputį Dievas, truputį Mefistofelis..., p. 21.

11Cit. iš: Faustas – truputį Dievas, truputį Mefistofelis..., p. 23.

12 Cit. iš: Faustas– truputį Dievas, truputį Mefistofelis..., p. 20.

13Vaidas Jauniškis. Nelengvas pokalbis su „Faustu“ ir žiūrovu // Verslo žinios, 2006m. gruodžio 1d. (cit. iš: http://www.menufaktura.lt/?m=1025&s=34309).

14Cit. iš: Faustas – truputį Dievas, truputį Mefistofelis..., p. 26.

15Rasa Paukštytė. Akimirksnio žavingo kaina // http://www.menufaktura.lt/?m=1025&s=34047

16Jolita Venckutė. Lietuviškas „Faustas“ vokiečių publiką ir sužavėjo, ir sutrikdė // http://kultura.lrytas.lt/-12160159291213909503-lietuvi%C5%A1kas-faustas-vokie%C4%8Di%C5%B3-publik%C4%85-ir-su%C5%BEav%C4%97jo-ir-sutrikd%C4%97.htm

17Edita Urmonaitė. Prancūzų kritikai E. Nekrošių pavadino raganiumi // http://kultura.lrytas.lt/-12444407221243236396-pranc%C5%ABz%C5%B3-kritikai-e-nekro%C5%A1i%C5%B3-pavadino-raganiumi.htm

18Rasa Vasinauskaitė. Fausto misterija..., p. 5.

19Audrius Musteikis. E. Nekrošius: dvasios nei apskaičiuosi, nei suplanuosi // http://lzinios.lt/lzinios/lietuva/e-nekrosius-dvasios-nei-apskaiciuosi-nei-suplanuosi/151130

 

Taip pat skaitykite

Grįžti atgal

Mediateka

Infoteka, kurios kolekcijos prioritetas – šiuolaikiniai scenos menai ir kūrybinės industrijos, yra viešai prieinama visiems, norintiems geriau pažinti šias sritis.

Naršyti mediateką

Infoteka

menų spaustuvės infoteka pradėjo veikti 2009 gegužės 5 d. Tai šiuolaikinė biblioteka, kurios informacijos rinkinį sudaro knygos, periodika, filmų ir garso knygų kolekcijos bei spektaklių vaizdo įrašai.

Daugiau apie Infoteką...

Darbo laikas:
II 13.00–19.00
III 13.00–19.00
IV 13.00 –19.00
V 13.00–19.00
šeštadieniais, sekmadieniais ir pirmadieniais – Infoteka nedirba

Naujienos el. paštu