„Kvadratas“| Eimuntas Nekrošius

Description in English here

Valstybinis Jaunimo teatras

vieno veiksmo variacija V.Jelisejevos dokumentinės apysakos „O buvo taip...” motyvais


literatūrinė redakcija – Sauliaus Šaltenio
režisūra - Eimuntas Nekrošius
scenografija - Adomas Jacovskis
muzikinis apipavidalinimas – Fausto Latėno

vaidina
Jis – Kostas Smoriginas
Ji – Janina Matekonytė, Dalia Overaitė
Vedantysis – Remigijus Vilkaitis
Kalinys – Gerardas Žalėnas

Premjera - 1980-12-30

Įrašas iš asmeninės Rimgaudo Karvelio kolekcijos


 

Šarūnė Trinkūnaitė. Kvadratas kaip erdvė vaizduotei

1980 m., po dvejų Kauno dramos teatre praleistų metų ir dviejų ten pastatytų spektaklių, Sauliaus Šaltenio „Duokiškio baladžių“ ir Antono Čechovo „Ivanovo“ (abu 1978), režisierius Eimuntas Nekrošius sugrįžo į Jaunimo teatrą, kuriame 1977 m. debiutavo su Shelagh Delaney „Medaus skoniu“. Pirmiausia jis išreiškė solidarumą su tais, pas kuriuos sugrįžo: pastatė tuometiniam Jaunimo teatro repertuarui visiškai tipišką Šaltenio ir Grigorijaus Kanovičiaus pjesę iš jaunimo gyvenimo „Katė už durų“ (1980). Tačiau ši solidarizavimosi istorija baigėsi, vos prasidėjusi: šiek tiek daugiau nei po pusmečio pasirodęs Nekrošiaus „Kvadratas“ pastebimai atšlijo nuo „jaunimietiškos“ teatro tradicijos ir pradėjo naują. Spektaklis, kaip ilgainiui ėmė aiškėti, pažymėjo lemtingą ribą ne tik Jaunimo, bet ir viso XX a. antros pusės Lietuvos teatro istorijoje, į ją įsirašydamas kaip etapinis įvykis, įteisinęs autorinę režisūrą ir teatro kaip savarankiškos meno formos autonomiją.

Įdomu, kad „Kvadratas“ atsirado be jokių išankstinių ambicijų. Dar daugiau: jis atsirado tarsi visai netyčia – iš, regis, pernelyg neįpareigojančių ir nieko rimto, nieko galutinio nežadančių teatrinių improvizacijų. Turbūt visai nenuostabu, kad sėkmingo „Kvadrato“ finišo niekas pernelyg nesitikėjo – jis net nebuvo iš anksto aprobuotas Kultūros ministerijos Menų reikalų valdyboje, kaip kad anuo laiku visada būdavo. Savaitė prieš premjerą, 1980 m. gruodžio 25 d. įvykusi generalinė peržiūra galutinai įtikino: visi joje dalyvavę vieningai pripažino šio spektaklio reikalingumą. Kaip tąsyk pareiškė Jaunimo teatro vadovė režisierė Dalia Tamulevičiūtė, užbėgdama už akių galimiems nuogąstavimams dėl įprastinės tvarkos pažeidimų: įtraukti „Kvadratą“ į teatro repertuarą yra „gyvybiškai svarbus reikalas“1.

Ji buvo kur kas įžvalgesnė už patį Nekrošių – jis dar ilgai ginčijosi su, kaip jam atrodė, gerokai perdėtu „Kvadrato“ sureikšminimu. Net 1988 m. jis štai pasakojo: „Tai buvo atsitiktinė sėkmė. Artėjo eilinė šventė, liko pora mėnesių, reikėjo pastatyti „tarybinę pjesę“, o nieko įdomaus nebuvo“ – ir norom nenorom teko tenkintis atsitiktinai į rankas papuolusia Valentinos Jelisejevos apysaka. „Joje kažką įžvelgiau ir nutariau statyti“, bet tai, kas išėjo,– buvo tik „negilus, „amerikietiškas“ spektaklis, kurio metu galėjai ir pasijuokti, ir apsiverkti“ – „juk iš tikrųjų meninio kūrinio nebuvo“2...

Tačiau tai, ko nebuvo, „Kvadrate“ atsirado. Būtent: „Kvadratą“ Nekrošius statė ne tiek iš tos „kažkuo“ patraukusios Jelisejevos apysakos (kurios, kaip „meninio kūrinio“ – jis visiškai teisus, – „nebuvo“, o ir to, kas joje buvo, iš esmės nebeliko: liko vos dešimt mašinraščio puslapių nerišlaus teksto), kiek iš savo ir kūrybinės savo komandos jautrumo laikui – tam „ore tvyrojusiam visuotiniam sunkiai nuslopinamam poreikiui byloti apie sutryptą orumą, iškreiptą egzistenciją, prarastą asmeninės laisvės erdvę“, kaip rašo teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė3. 9-o dešimtmečio pradžioje niekas, žinoma, apie tai viešai nekalbėjo, bet visi suprato: Prižiūrėtojo (Remigijus Vilkaitis) akylai saugomame kalėjimo vienutės „kvadrate“ besimezganti nelegali Jo (Kostas Smoriginas) ir Jos (Dalia Overaitė / Janina Matekonytė) meilės istorija iš esmės yra poetinė gyvenimo „geležinės uždangos“ apribotame „kvadrate“ nuoskaudų, pažeminimų ir vilčių istorija.

O svarbiausia: Nekrošius ne pasakojo šią istoriją, bet kiekvienam žiūrovui leido susikurti savo individualią. Tai neabejotinai buvo novatoriškiausias „Kvadrato“ aspektas: jis nutraukė pasitikėjimą žodžio (literatūros) galia ir atrado grynojo teatro – specifinių sceninių įvaizdžių ir metaforų – iškalbą, kuri, pasirodė, pastebimai išplėtė teatro suvokimo galimybes, atvėrė plačią erdvę vaizduotei ir suteikė teisę į laisvę interpetuoti.

Žinoma, iš pradžių tai truputį sutrikdė. Ko gero, tiksliausiai šį sutrikimą įprasmino teatro kritikė Gražina Mareckaitė, savo recenzijoje paklaususi apie Nekrošiaus spektaklio neišbaigtumo prasmę: „Ar reikia stogo „Kvadratui“?“. Ieškodama atsakymo į šį klausimą, ji, viena vertus, pripažino neatremiamą naujojo teatro – teatro „be stogo“ – įtaigą, tačiau, kita vertus, dar abejojo juo – pasigedo senojo: „Kvadrate“ trūksta rišlumo,– rašė,– trūksta „konkrečių psichologinių štrichų“, kalinio gyvenimo priešistorės detalių, paaiškinimų, „kas vis dėlto yra Jis, kodėl jis kalėjime“, ir pan.4. Vis tik šios abejonės netrukus išsisklaidė. Diskusiją apie „stogą“ pratęsusi teatro kritikė Irena Veisaitė, polemizuodama su „Kvadratui“ taikomais psichologinio teatro kriterijais, apgynė visa tai, ką Mareckaitė įvardijo kaip trūkumą: „Jeigu režisierius ir aktoriai uždėtų savo trapiam statiniui stogą, atsakytų į visus klausimus, psichologiškai pateisintų kiekvieną žodį, ar nesusmulkėtų nuo to visas spektaklis, ar nepavirstų eiline graudenančia melodrama ir, kas svarbiausia, ar nebūtų iš žiūrovų atimta apmąstymų ir išgyvenimų erdvė?..“5. Apie šį „Kvadrato“ paradoksą – apie tai, kad jo jėga randasi būtent iš neišbaigtumo ir paprastumo,– truputį vėliau teatro kritikas Valdas Vasiliauskas kalbėjo, jau pasitelkdamas „teatro magijos“ sąvoką, netrukus tapsiančią vienu iš Nekrošiaus recepcijos leitmotyvų: „Štai tau ir teatro magija: kiekvienas komponentas atskirai – nieko įdomaus, visi drauge – sezono įvykis, tokio emocinio poveikio scenos kūrinys, kokio pastaraisiais metais nematėme“6.

„Kvadrato“ pripažinimo istorija tęsėsi. Paradoksalu, bet jis, toks neoficiozinis, netrukus sulaukė ir oficialaus įvertinimo: nurungęs tokius konkurentus, kaip Jono Vaitkaus „Šarūnas“ (Kauno dramos teatras) ar Sauliaus Varno „Voicekas“ (Šiaulių dramos teatras), vienareikšmiškai triumfavo 1981 m. Panevėžyje vykusiame SSKP XXVI suvažiavimui skirtame Lietuvos teatrų festivalyje – buvo pripažintas geriausiu (šio festivalio laureatais tapo ir režisierius Nekrošius, ir scenografas Adomas Jacovskis, ir aktoriai Matekonytė bei Smoriginas). Kiek vėliau ir „Kvadrato“ dėka Lietuvos teatras buvo pripažintas anapus Lietuvos, o netrukus – ir anapus Sovietų Sąjungos: 1987 m. jis buvo parodytas didžiulį ažiotažą sukėlusių Jaunimo teatro gastrolių Maskvoje programoje, 1988 m. gastroliavo Bulgarijoje ir (kartu su Nekrošiaus „Dėde Vania“) Suomijoje, 1989 m. pasirodė Italijoje.

„Kvadratas“ tapo ilgaamžiškiausiu Nekrošiaus spektakliu. Jaunimo teatro scenoje, atlaikydamas visus laiko išbandymus, jis ėjo net 16 metų – iki 1996-ųjų (iš viso buvo parodytas 315 kartų). Žinoma, jis keitėsi. Ypač ryškiai pasikeitė jo finalas. Vėlyvieji „Kvadratai“ surūstėjo; juose nebeliko vilties, kurią skleidė pirmieji: Jis, išėjęs į laisvę, nebeišmokdavo gyventi, viskas baigdavosi mirtimi (Jis nustodavo kvėpuoti). Ir vis tik: „Kvadrato“ taip ilgai reikėjo pirmiausia todėl, kad reikėjo vilties. Arba kaip dar 1981 m. sakė teatro kritikė Rūta Vanagaitė, „Kvadratas“ gynė ne tik teatro, bet ir žmogiškumo meną: jis „mokė mus įsiklausyti, išgirsti kito žmogaus skausmą – (...) net jei tas kitas žmogus yra toks varganas ir primityvus, kaip (...) Jis“7.

---------------------------------------------------------------------------------------

1 Cit. iš: Ramunė Marcinkevičiūtė. Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių. – Vilnius: Scena, Kultūros barai, 2002, p. 96.

2 Эгмонт Янсонас. Эймунт Някрошюс: Как мы будим выглядеть лет через сто // Литературная газета, 1988г., 18 мая, н. 20 (5190), с. 8.

3 Ramunė Marcinkevičiūtė. Eimuntas Nekrošius..., p. 88.

4 Gražina Mareckaitė. Ar reikia stogo „Kvadratui“? // Literatūra ir menas, 1981m. sausio 31d., nr. 5 (1783), p. 14.

5 Irena Veisaitė. Dar kartą apie “Kvadrato” stogą // Literatūra ir menas, 1981m. vasario 14d., nr. 7 (1785), p. 12.

6 Valdas Vasiliauskas. Sezono pulsas ir perspektyva // Literatūra ir menas, 1981m. balandžio 4d., nr. 14 (1792), p. 6.

7 Rūta Vanagaitė. „Nėra naujų krypčių“, arba Nuo aktoriaus iki žiūrovo // Kultūros barai, 1981m., nr. 6 (198), p. 9.

 

Grįžti atgal

Mediateka

Infoteka, kurios kolekcijos prioritetas – šiuolaikiniai scenos menai ir kūrybinės industrijos, yra viešai prieinama visiems, norintiems geriau pažinti šias sritis.

Naršyti mediateką

Infoteka

menų spaustuvės infoteka pradėjo veikti 2009 gegužės 5 d. Tai šiuolaikinė biblioteka, kurios informacijos rinkinį sudaro knygos, periodika, filmų ir garso knygų kolekcijos bei spektaklių vaizdo įrašai.

Daugiau apie Infoteką...

Darbo laikas:
II 13.00–19.00
III 13.00–19.00
IV 13.00 –19.00
V 13.00–19.00
šeštadieniais, sekmadieniais ir pirmadieniais – Infoteka nedirba

Naujienos el. paštu