„Dėdė Vania“ | Eimuntas Nekrošius

description in English here

Anton Čechov

Keturių veiksmų scenos iš kaimo gyvenimo

Vertė Motiejus Miškinis

Režisūra - Eimuntas Nekrošius
Dailininkė – Nadežda Gultiajeva
Muzika - Faustas Latėnas

Vaidina
Serebriakovas Aleksandras Vladimirovičius, atsistatydinęs profesorius – Vladas Bagdonas, Ferdinandas Jakšys
Jelena Andrejevna, jo žmona, 27 metų – Dalia Storyk, Dalia Brenciūtė
Sofija Aleksandrovna (Sonia), jo duktė iš pirmosios santuokos – Dalia Overaitė, Violeta Podolskaitė
Voinickaja Marja Vasiljevna, slaptojo patarėjo našlė, pirmosios profesoriaus žmonos motina – Elvyra Žebertavičiūtė
Voinickis Ivanas Petrovičius, jos sūnus – Vidas Petkevičius
Astrovas Michailas Lvovičius, gydytojas – Kostas Smoriginas, Remigijus Vilkaitis, Saulius Bareikis
Teleginas Ivanas Iljičius, nusigyvenęs dvarininkas – Juozas Pocius
Marina, sena auklė – Irena Tamošiūnaitė
Darbininkai, parketo vaškuotojai – Rimgaudas Karvelis, Jūratė Aniulytė, Vytautas Taukinaitis


Premjera - 1986-03-27

Valstybinis jaunimo teatras

Įrašas iš asmeninės aktoriaus Rimgaudo Karvelio kolekcijos


 

Šarūnė Trinkūnaitė. Čechovas, papildytas esamuoju laiku

1983 m. režisieriui Eimuntui Nekrošiui buvo paskirta LTSR Valstybinė premija – už spektaklius „Ivanovas“ (1978), „Kvadratas“ (1980), „Pirosmani, Pirosmani...“ (1981) ir „Meilė ir mirtis Veronoje“ (1982). Tų pačių 1983 m. rudenį Jaunimo teatre įvyko jo spektaklio pagal Čingizo Aitmatovo romaną „Ilga kaip šimtmečiai diena“ premjera. 1984 m. turėjo pasirodyti „Dėdė Vania“ – šią Antono Čechovo pjesę Nekrošius buvo apsisprendęs statyti dar repetuodamas „Ilgą... dieną“.

Tačiau „Dėdės Vanios“ teko gerokai palaukti. 1984 m. Nekrošius, atrodė, pakeitė savo planus ir pradėjo repetuoti Juozo Erlicko absurdo komediją „Blinkuva“, bet jos nebaigė – netrukus nutraukė repeticijas. Prie Čechovo jis sugrįžo tik 1985 m.

Tiesa, viešojoje erdvėje šis sugrįžimas nekėlė entuziazmo. Veikiau priešingai – teatro kritika šįkart pranašavo nesėkmę. Kaip rašė Egmontas Jansonas: jaunų Jaunimo teatro aktorių „inteligencijos, kultūros trūkumas tikrai atsilieps. Šiandieninis berniukas A. Čechovo „neištemps“, nes, anot paties autoriaus, maža ir fosforo, ir geležies“1. Matyt, tai juto ir pats Nekrošius. Turbūt neatsitiktinai jis pasirinko būti negailestingas. Kaip teigia teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė, „būtent repetuodamas šią A. Čechovo pjesę, jis pagarsėjo kaip režisierius „despotas“: „nujausdamas būsimas reakcijas, režisierius apginklavo Jaunimo teatro aktorius detalia spektaklio mizanscenų schema, vaizdžiai tariant, išleido aktorių kaip akrobatą ant lyno, tačiau sukūrė jam apsaugą – vaidmens partitūrą, nurodė kone kiekvieną fizinį judesį spektaklio erdvėje“2, t.y. sustiprino „ir fosforu, ir geležim“.

Kita vertus, „Dėdę Vanią“ Nekrošiaus repetavo kaip niekad ilgai neapsispręsdamas dėl galutinės aktorų sudėties. Tik trys čia buvo saugūs nuo pat pradžios: dvi aktorės – Voinickajos ir Auklės vaidmenis ruošusios Elvyra Žebertavičiūtė ir Irena Tamošiūnaitė – ir (gana įžūlus Nekrošiaus akibrokštas!) vienas neaktorius – Jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėjas Juozas Pocius, repetavęs ir sėkmingai suvaidinęs Vaflią. Visi kiti turėjo susitaikyti su nuolatine tarpusavio konkurencijos įtampa: Jeleną Andrejevną repetavo trys aktorės – Dalia Storyk, Dalia Brenciūtė ir Irena Kriauzaitė, į Sonią pretendavo Dalia Overaitė, Violeta Podolskaitė ir Kristina Kazlauskaitė; profesorių Serebriakovą ruošė Ferdinandas Jakšys ir kiek vėliau į kūrybinį procesą įsijungęs Vladas Bagdonas; Voinickį repetavo Vidas Petkevičius ir Kostas Smoriginas, bet pastarasis, artėjant premjerai, netikėtai pakeitė Remigijų Vilkaitį, rengusį Astrovo vaidmenį etc. Visa tai, žinoma, negalėjo neprisidėti prie to, ką jau vėliau Marcinkevičiūtė įvardijo kaip „Dėdės Vanios“ vaidybos „savimi visu efektą“ – efektą, iš kurio pirmiausia ir kūrėsi „tas hipnotizuojantis, pritrenkiantis spektaklio poveikis, apie kurį rašė įvairių šalių teatro kritikai“3.

Tiesa, Lietuvoje „Dėdės Vanios“ poveikis buvo ambivalentiškas. Šiame Nekrošiaus spektaklyje atsivėręs pasaulis pasirodė toks keistas, toks netikėtas ir toks niekaip nebesusiejamas su tuo, ką visi žinojo apie subtilių pustonių meistrą Čechovą, kad neišvengiamai šokiravo – sukėlė tikrą audrą. Kaip jau vėliau rašė teatrologė Rasa Vasinauskaitė, „Dėdė Vania“ „palietė pačią jautriausią tuometinio sociumo problemą“ – visų pirma, radikaliai transformuodamas čechoviškojo herojaus / herojės sampratą: „vaizduodamas A. Čechovo personažus anaiptol ne inteligentiškus ir padorius, kurių likimai dūžta dėl neįmanomos pakeisti aplinkos, bet vaizduodamas juos jau nepadorius, jau nebeįstengiančius kovoti su savimi, jau iš vidaus sužeistus ir pažeistus supančios aplinkos“4.

Tai, žinoma, sujudino. Į laikraščių redakcijas ėmė plūste plūsti pasipiktinusių ar susižavėjusių žiūrovų laiškai – kiekvienas ir kiekviena troško pasisakyti. Kaip teigė Egmontas Jansonas, apie „Dėdę Vanią“ ginčijosi visi: „kritikai tarpusavyje, senieji – su jaunaisiais, studentai – su dėstytojais“5.

Šie audringi ginčai iš esmės sukosi apie Nekrošiaus ir Čechovo santykį. O tiksliau – apie „Dėdėje Vanioje“ ryžtingai pareikštą režisūros teisę į autorinį – savo – santykį su dramos klasika. Vieniems atrodė, kad, šitai pareiškęs, Nekrošius „chuliganiškai“ neįsiskaitė į Čechovą, pademonstravo paprasčiausią savo „nepajėgumą atskleisti tikrosios jo dvasios, tuštokas ambicijas būtinai ginčytis su tradicija ir pataikavimą abejotinam skoniui“, kaip kalbėjo literatūrologas Albertas Zalatorius6. Kiti gi, priešingai, „Dėdėje Vanioje“ matė šviežią, iš įvairiais stereotipais apaugusio kanono išlaisvintą, unikalų ir su niekuo nesulyginamą Nekrošiaus Čechovą – aštrų, drastišką, intensyvų, negailestingą. Šis spektaklis – „lyg koks japoniškas sodas ant vandens“,– rašė teatro kritikė Audronė Girdzijauskaitė, orientalistine metafora pabrėždama, kaip egzotiškai „Dėdė Vania“ atrodė anamečiame čechoviškosios sceninės tradicijos kontekste7. Savaip paradoksalu, bet būdamas toks egzotiškas, jis ne nutolo, bet priartėjo prie Čechovo,– su pasipiktinusių literatūrologų verdiktais ginčijosi teatro kritikas Dovydas Judelevičius: „Bene pirmą kartą pajutau ir pamačiau teatrinį garsiosios A. Čechovo potekstės atitikmenį – be reikšmingo tylėjimo (už kurio kartais paprasčiausia tuštuma), be suvaidinto „superinteligentiškumo“ ir ilgesingų intonacijų“8. Lietuvos TV laidoje „Teatro gyvenimas“ (1986) Marcinkevičiūtė apie tai kalbėjo kaip apie Čechovo dramos papildymą, jos pratęsimą „esamajame laike“ ir citavo taiklią gruzinų teatro režisieriaus Michailo Tumanišvilio frazę: Jaunimo teatro „Dėdė Vania“ „yra nuostabus bandymas pažvelgti į viską kitaip. Paimti įprastą daiktą ir pažiūrėti į jį iš kitos pusės. Pats daiktas nuo to juk nepasikeis...“9.

Šie argumentai visiškai pasitvirtino. Skausmingas „Čechovo klausimas“ palaipsniui pasimiršo, o žvilgsnio „iš kitos pusės“ perspektyvą įkūnijęs „Dėdė Vania“ dar ilgai kėlė didžiulį susidomėjimą – ir Lietuvoje, ir socialistiniame Rytų ir Vidurio Europos regione, ir Vakarų Europoje, ir netgi JAV. 1986 m. jis (kartu su Nekrošiaus režisuotu „Pirosmani, Pirosmani...“, 1981, ir Dalios Tamulevičiūtės „Škac, mirtie, visados škac“, 1976) sėkmingai gastroliavo Lenkijoje, o po to Vilniuje jį žiūrėjo Tarptautinių teatrinių pasikeitimų asociacijos prezidentė Edith Markson ir JAV režisierių, prodiuserių bei aktorių kompanija; 1987 m. Jaunimo teatrų festivalyje Tbilisyje ir festivalyje „Pabaltijo teatrų pavasaris“ Minske „Dėdė Vania“ pelnė pagrindinę premiją, o paskui (kartu su Nekrošiaus „Kvadratu“ (1980), „Pirosmaniu...“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“ (1983) ir kt.) sukėlė didžiulį ažiotažą Maskvoje – Maskvos valdžios nurodymu, „Sovremeniko“ prieigose net budėjo raitoji milicija tvarkai palaikyti (beje, tais pačiais 1987 m. Nekrošius gavo SSSR valstybinę premiją). 1988m. „Dėdė Vania“ dalyvavo Belgrado tarptautiniame teatro festivalyje BITEF ir pelnė Nekrošiui prestižinę leidinio „Politika“ premiją (kurią buvo gavę tokios teatro asmenybės, kaip Ingmaras Bergmanas, Anatolijus Efrosas, Pina Bausch), o po to (drauge su „Kvadratu“) gastroliavo Suomijoje, Austrijoje, Vienos festivalyje „Wiener Festwochen“ ir (kartu su „Pirosmaniu...“) – JAV (Hiūstone pripažinimą demonstravo ir faktas, kad režisieriui ir aktoriams fotosesiją sukūrė garsus fotografas Richardas Avedonas). 1989 m. „Dėdė Vania“ buvo rodomas tarptautiniuose teatro festivaliuose Belgijoje, Olandijoje, Škotijoje ir Italijoje, vaidinamas VDR ir Vakarų Berlyne; 1990 m. jis vėl keliavo į Suomiją, JAV, Rusiją, Belgiją o taip pat į Norvegiją ir Švediją; 1991m. „Dėdė Vania“ buvo rodomas Švedijoje, Izraelyje, JAV, Šveicarijoje, Rusijoje etc.

Sėkminga tarptautinė „Dėdės Vanios“ karjera neginčijamai įrodė jo aktualumą ir universalumą. O ją lydėję įvertinimai – komplimentai už „nuo Čechovo nuvalytas dulkes“, už per Čechovą papasakotą „okupacijos, priespaudos, kančios sakmę“ ar iškeltas „opias XX a. problemas (alkoholizmą, susvetimėjimą, griaunamąją žmogaus invaziją į gamtą)“ etc.10– parėmė ir leido patikslinti ar pastiprinti tai, apie ką iš esmės kalbėjo ta Lietuvos teatro kritika, kuri kalbėjo apie esamąjį „Dėdės Vanios“ laiką: šiame savo spektaklyje Nekrošius atvėrė XX a. pabaigos Čechovą.

-------------------------------------------

4 Rasa Vasinauskaitė. Valstybinis jaunimo teatras // Lietuvių teatro istorija. Ketvirtoji knyga. 1980-1990. – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009, p. 151-152.

5 Egmontas Jansonas. Kai klasika skatina ginčus // Vakarinės naujienos, 1986m. balandžio 21d., nr. 14, p. 6.

6 Menas gyvenimo akivaizdoje [Antano Staponkaus pokalbis su Albertu Zalatoriumi] // Kultūros barai, 1987 m., nr. 4 (268), p. 7.

7 Teatro kritikai apie sezoną // Literatūra ir menas, 1986m. lapkričio 1d., nr. 44 (2085), p. 11.

8 Ten pat.

9 Cit. iš: Ramunė Marcinkevičiūtė. Eimuntas Nekrošius..., p. 318-319.

 

 

 

 

Grįžti atgal

Mediateka

Infoteka, kurios kolekcijos prioritetas – šiuolaikiniai scenos menai ir kūrybinės industrijos, yra viešai prieinama visiems, norintiems geriau pažinti šias sritis.

Naršyti mediateką

Infoteka

menų spaustuvės infoteka pradėjo veikti 2009 gegužės 5 d. Tai šiuolaikinė biblioteka, kurios informacijos rinkinį sudaro knygos, periodika, filmų ir garso knygų kolekcijos bei spektaklių vaizdo įrašai.

Daugiau apie Infoteką...

Darbo laikas:
II 13.00–19.00
III 13.00–19.00
IV 13.00 –19.00
V 13.00–19.00
šeštadieniais, sekmadieniais ir pirmadieniais – Infoteka nedirba

Naujienos el. paštu

 

Erdvės

informacija norintiems menų spaustuvės erdvėse rengti projektus

jei jūs norėtumėte naudotis menų spaustuvės erdvėmis spektaklio, koncerto ar kito renginio pristatymui ar repeticijoms, prašome užpildyti renginio anketą ir pateikti ją menų spaustuvei

Skaityti daugiau        Pildyti anketą      Užimtumo kalendorius