Treji metai gamtoje, kuriant naują cirko spektaklį: pokalbis su menininku Claudio Stellato

Monika Gimbutaitė

Keturi elegantiškais kostiumais vilkintys vyrai prieš milžinišką malkų krūvą – taip atrodo trejus metus kurtas, 2016-aisiais Briuselyje pristatytas ir metų cirko spektakliu Belgijoje išrinktas Claudio Stellato darbas „La Cosa“, kurį Lietuvos žiūrovai jau netrukus galės išvysti „Naujojo cirko savaitgalio“ programoje. Apie spektaklio gimimą, šiuolaikinio cirko suteikiamą laisvę ir prabangą dirbti iš lėto kalbamės su režisieriumi C.Stellato.

– Kas paskatino sukurti „La Cosa“? Nuo ko viskas prasidėjo?

– Norėjau dirbti gamtoje ir su gamtoje randamomis natūraliomis medžiagomis. Prieš tai ilgą laiką dirbau teatro salės tamsoje ir paprasčiausiai norėjau pakeisti aplinką. Išėjau į kalnus, į miškus. Dirbau trejus metus. Tačiau tik ėmęsis projekto neturėjau jokios idėjos – aš apskritai nedirbu su idėjomis, tiesiog pradedu dirbti. Pusantrų metų gamtoje praleidau vienas. Vieną dieną Pietų Prancūzijoje sutikau vyrą ir pasiūliau jam keliauti su manimi. Keturis mėnesius buvome dviese. Tuomet sutikome kitą vyruką. Galiausiai, prisijungė dar vienas ir keliavome keturiese. Šiame procese nebuvo aiškios krypties, nebuvo koncepcijos, kuria sekiau. Buvau atviras visoms idėjoms, tyrinėjau skirtingas medžiagas. Iš pradžių dirbau su virvėmis, gyvūnų odomis, žeme, akmenimis... Galiausiai savo spektakliui pasirinkau malkas.

– Kodėl pasirinkote būtent medieną?

– Atrodė, kad visko buvo tiesiog per daug, reikėjo pasirinkti vieną medžiagą ir į ją koncentruotis. Man patinka mediena, jos įvairiapusiškumas. Kartais tai vienis, kartais tik atplaiša, kartais – 1600 malkų krūva.

– Koks yra kūno ir objekto santykis jūsų pasirodyme?

– „La Cosoje“ manipuliuojame objektu. Kai kieme matome žaidžiančius vaikus, jų žaidimo taisyklės keičiasi be galo greitai – jei vienas iš vaikų nutaria pradėti ką nors naujo ar pasiūlo naują taisyklę, kiti juo seka. Viskas nuolat kinta, vaikai seka savo intuicija. „La Cosa“ ir yra apie tai. Čia keturi žmonės žaidžia tą patį žaidimą, o kai vienas nusprendžia ką nors pakeisti, likę seka paskui.

– Ar spektaklis grįstas improvizacija?

– Ketvirtadalį pasirodymo sudaro improvizacija, likusi dalis niekada nekinta. Tačiau medžiagą kontroliuoti nelengva – ji ne visada veikia taip, kaip tikiesi.

– Ilgą laiką mokėtės džiazo muzikos paslapčių. Kaip ši patirtis atsiliepia dabartinėje jūsų veikloje?

– Muzika man padeda suprasti ir apžvelgti visus scenos pasirodymo komponentus. Pavyzdžiui, jei dirbu su kompozitoriumi, žinau, ką jis turi iš manęs išgirsti, kad sukurtų tai, ko noriu. Suprantu muziką ir tai, kokį efektą ji gali turėti scenoje. Ar, priešingai, kokį efektą gali turėti jos nebuvimas. Štai „La Cosoje“ nėra jokios muzikos, tačiau ypatingą reikšmę įgauna medžio garsai.

– Kodėl pasukote į šiuolaikinį cirką?

– Manau, kad šiuolaikinis cirkas yra atviriausias iš scenos menų. Buvau muzikantas, dirbau teatre, šiuolaikinio šokio scenoje. Dabar sugrįžau prie pasirodymų su objektais, nebenaudoju jokių įprastų cirko elementų, bet tai, kad renkuosi dirbti su medžiaga ir dirbu su ja būtent taip, yra neatsiejama nuo fakto, kad esu cirko artistas. Ši patirtis kūne pažadina tai, ko, pvz., šiuolaikinis šokis niekada negalėtų pažadinti. Man pačiam taip pat kur kas mieliau dalyvauti šiuolaikinio cirko, o ne šiuolaikinio šokio festivaliuose.

– Kodėl?

– Šiuolaikiniame šokyje labai daug konkurencijos, visi nuolat gręžiojasi į kitus. O šiuolaikiniame cirke viskas kur kas paprasčiau, nėra tos įtampos, kurią patiri tarp šokėjų ir choreografų.

– Minėjote, jog šiuolaikinis cirkas yra atviriausias iš scenos menų. Ar tai sietina su faktu, kad šiuolaikinis cirkas glaudžiai susijęs su kitomis raiškos ir meno formomis? Ar jums tai svarbu?

– Taip, man tai labai svarbu. Šiuolaikinis cirkas tikrai sujungia skirtingas menines disciplinas. Šiandien jis itin glaudžiai siejasi su performanso menu, anksčiau buvo matyti aiškios jungtys su šiuolaikinio šokio scena.

– Prie kiekvieno savo spektaklio dirbate tikrai ilgai – neatrodo, kad tai tradicinis kelias.

– Kai kuriu spektaklį, jis tampa svarbia mano gyvenimo dalimi. Vienam pasirodymui skiriu bemaž šešerius savo gyvenimo metus – trejus metus tyrinėju temą, trejus metus dirbu ir rodau spektaklį. Tikrai nemanau, kad per savo gyvenimą sukursiu daug spektaklių. Man patinka dirbti lėtai. Nejaučiu poreikio kasmet sukurti ką nors naujo. Juo labiau kad kiekvienas pasirodymas yra neįkainojama patirtis mano gyvenime – pavyzdžiui, dirbdamas prie „La Cosos“ apie medieną ir skirtingus medžius sužinojau tiek, kiek, kitomis aplinkybėmis, niekada gyvenime nebūčiau sužinojęs. Ir man šis procesas labai svarbus.

– Ar investavus tiek laiko ir jėgų į vieną pasirodymą nesunku su juo atsisveikinti?

– Taip, būna sunku jį pamiršti. Prieš mėnesį pradėjau tyrinėti naują temą, tačiau tuo pat metu keliauju su „La Cosa“. Sunku atsiriboti nuo kūrinio, prie kurio dirbau šitiek metų, ir imtis ko nors naujo. Tam reikia laiko.

 

originalus šaltinis - 15min.lt

Grįžti atgal

Mediateka

Infoteka, kurios kolekcijos prioritetas – šiuolaikiniai scenos menai ir kūrybinės industrijos, yra viešai prieinama visiems, norintiems geriau pažinti šias sritis.

Naršyti mediateką

Infoteka

menų spaustuvės infoteka pradėjo veikti 2009 gegužės 5 d. Tai šiuolaikinė biblioteka, kurios informacijos rinkinį sudaro knygos, periodika, filmų ir garso knygų kolekcijos bei spektaklių vaizdo įrašai.

Daugiau apie Infoteką...

Darbo laikas:
II 13.00–19.00
III 13.00–19.00
IV 13.00 –19.00
V 13.00–19.00
šeštadieniais, sekmadieniais ir pirmadieniais – Infoteka nedirba

Naujienos el. paštu

 

Erdvės

informacija norintiems menų spaustuvės erdvėse rengti projektus

jei jūs norėtumėte naudotis menų spaustuvės erdvėmis spektaklio, koncerto ar kito renginio pristatymui ar repeticijoms, prašome užpildyti renginio anketą ir pateikti ją menų spaustuvei

Skaityti daugiau        Pildyti anketą