Roberto Magro: "Cirko ateitis jau atėjo"

 


generalinė

 spektaklis "L'absolu" | D. Matvejevo nuotr.

 

Cirko dramaturgas, režisierius ir atlikėjas, italas Roberto Magro lietuvių šiuolaikinio cirko kūrėjus žino geriau, nei daugelis mūsų - „Naujojo cirko savaitgalio“ edukacinės programos dėstytojas jau trečius metus iš eilės dirbtuvėse sutinka tuos pačius veidus. Vilnių, Lietuvos miškus, „Menų spaustuvę“ ir patį festivalį pamilęs Roberto čia nebeskaičiuoja, nei kiek valandų viršija dirbtuvių laiką, nei kiek popiečių po jų praleidžia besišnekučiuodamas su dalyviais. „Aš čia ne dėl pinigų“, - paaiškina. - Jei tik žmonės turi noro ir jėgų, galim dirbti ir dvigubai daugiau - man gera, kai galiu padėti“. Su Roberto Magro kalbamės apie tai, kokia šiuolaikinio cirko ateitis laukia Lietuvos, pasaulio ir ką svarbiausia pamatyti šių metų festivalyje.

Į Naujojo cirko festivalį, kaip edukacinės programos mokytojas atvykstate jau trečią kartą. Ar pastebite dalyvių progresą?

Iš tiesų matau didžiulį pasistūmėjimą, juk visus trejus metus mano dirbtuvėse dalyvauja tie patys žmonės, visus juos puikiai pažįstu. Per tiek laiko jie ne tik įsisavino kūrybinius metodus, bet ir ėmė jais pasitikėti, o svarbiausia - jie išmoko dirbti savarankiškai.

Kokie yra tie svarbiausi metodai?

Menininkas, ateidamas į sceną su idėja, pirmiausia turi atsižvelgti į savo discipliną. Pavyzdžiui, jei jis yra akrobatas, dirbantis su virve, visų pirma jis turi puikiai įvaldyti ją techniškai. Tada reikia išmokti darbu su virve perteikti savo idėją - sukurti metaforą. Šiuo metu matau, kad mano dirbtuvių dalyviai puikiai su tuo tvarkosi ir supranta techninių treniruočių ir kūrybinių tyrimų prasmę.

 

 DSC3685

Naujojo cirko savaitgalio Edukacinės programos seminaras

 

Juokavote, kad visus Lietuvos šiuolaikinio cirko kūrėjus galite išvardinti per daug negalvodamas, nes jų - vos keletas ir beveik visi lankosi jūsų edukacinėje programoje. Pažinodamas vienintelius kūrėjus, kaip apibūdintumėte Lietuvos šiuolaikinio cirko ateitį?

Kaip žmogus, mokyti cirko keliaujantis po visą pasaulį, ateitį galiu nusakyti pagal panašias situacijas kitose šalyse. Lietuvos šiuolaikinio cirko ateitis labai stipriai siejasi su trimis pagrindiniais taškais ir pirmasis iš jų yra edukacija. Jei įsivaizduoju cirko ateitį Lietuvoje, visų pirma matau stiprią cirko mokyklą, kur žmonės intensyviai dirba su specialistais - technikos, šokio, teatro dėstytojais. Tai turėtų būti vieta, kurioje jie galėtų augti kaip asmenybės ir stiprėti techniškai. Antras svarbus dalykas yra erdvės. Cirkui būtinos erdvės, kaip "Menų spaustuvėje", pritaikytos treniruotėms ir repeticijoms. Deja, "Menų spaustuvių" nėra kiekviename mieste, tinkamas fiziniam, kūrybiniam darbui sales rasti yra sudėtinga. Trečias taškas cirko ateities vizijoje - erdvės, kuriose galima pristatyti jau sukurtus šiuolaikinio cirko spektaklius. Trumpiau tariant, tam reikia tinklo, aktyviai vystomos infrastruktūros. Visa tai užima labai daug laiko - cirkas yra labai labai lėtas menas. Technikos įvaldymas užtrunka ilgai, kūryba - dar ilgiau, tad viskam "įsivažiuoti" prireiktų gerų dešimties metų. Todėl tikiu, kad ne ką svarbesnė už spektaklius "Naujojo cirko savaitgalio" dalis yra edukacinė programa - tai pradžia Lietuvos šiuolaikinio cirko ateičiai.

O kokia yra šiuolaikinio cirko ateitis pasaulyje? Vienas "didysis sprogimas" įvyko tada, kai šiuolaikinis cirkas atsiplėšė nuo tradicinio, kaip kitokia meno forma. Koks bus tas antrasis sprogimas, jei toks iš viso įvyks?

Labai geras klausimas! Po pirmojo "sprogimo" gimė šiuolaikinis cirkas, kuriame vis dar gausu tradicinio cirko elementų, tik daugiau filosofijos, dramaturgijos, nebėra gyvūnų ir spalvingų kostiumų. Klausiate, kada bus antrasis "sprogimas"? Iš tiesų, jis jau įvyko. Ir tiesą sakant, "Menų spaustuvės" festivalis labai nuosekliai atkartoja šį "sprogimą". Šis, trečiasis cirko etapas pasireiškia tuo, kad atlikėjas nebeprivalo pilnai parodyti savo technikos. Šiandien cirko kūrėjas pristato unikalų savo pasaulį, savo asmenybę ir kūrybą, kur cirkas sudaro tik vieną visumos dalį, kur cirkas yra tik vienas iš įrankių išreikšti idėjoms. Šį virsmą trumpai pavadinčiau "dingusiomis sienomis". Cirko sienos dingo, ir nemanau, kad kada nors sugrįš. Šių metų "Naujojo cirko savaitgalyje" matau tris spektaklius, išeinančius už žiūrovų lūkesčių ribų, kurie visiškai atitinka šią naują šiuolaikinio cirko erą.

Atrodo, cirkas tampa vis labiau nenuspėjamas?

Žinoma. Jis taip pat tampa vis labiau poetiškas, jame transformuojama realybė. Norint transformuoti realybę, kurią žmonės mato cirke, visų pirma reikia pakeisti jų požiūrį į cirką. Tam, kad tai nebūtų eilinis vakaras, kai žmonės ateina pamatyti smagaus šou, cirko kūrėjai turi labai pasistengti. Keičiasi technologijos, keičiasi lokacijos, erdvės... Viskas tampa vis labiau nenuspėjama. Cirkas dažnai net nebeatlieka linksminimo funkcijos - jame atsiranda gili filosofija, yra spektaklių, kur neįleidžiami vaikai arba spektaklių, skirtų dešimčiai žmonių. Cirkas tapo toks nenuspėjamas, kad dažnai jame net nebėra svarbu pamatyti patį cirką. Svarbiau tampa pati spektaklio idėja, reikšmė ir tai, kaip jis paliečia kiekvieną žiūrovą.

Minėjote, kad trys šių metų festivalio spektakliai atitinka naują šiuolaikinio cirko kryptį. Kurie?

Visų pirma tai, žinoma, yra Boris Gibé darbas "L'absolu". Borisą pirmą kartą aš sutikau kai jam tebuvo penkiolika metų. Tuo metu dirbau didelėje cirko kompanijoje, su kuria kartą per metus rengdavome didžiules dirbtuves. Į vienas iš dirbtuvių atvyko ir Borisas. Gerai pamenu, kad pirmą dieną į dirbtuvių vietą jis atvažiavo su visa šeima. Jis buvo itin protingas, turėjo puikius fizinius duomenis, buvo smalsus, kaip mažas vaikas, būryje profesionalių cirko atlikėjų. Iš karto pajutau, kokį stiprų talentą turi šis jaunuolis. O dabar labai džiaugiuosi matydamas, kaip vyksta jo kūrybinė kelionė. Jam jau virš trisdešimt metų, o mano akyse jis toks jaunas ir jautrus, kaip mažasis princas. Borisas yra puikus savo darbui atsidavusio menininko pavyzdys - į kūrybinį darbą jis neria visiškai negailėdamas savęs, atiduodamas visas jėgas, laiką, pinigus. Ir štai, jo svajonė išsipildė - "L'absolu" yra kur kas daugiau nei cirkas, tai atskiras, Boriso sukurtas pasaulis, į kurį jis įsileidžia žiūrovus. Borisas man tapo asmeniniu išsipildžiusios svajonės pavyzdžiu. Kiti du mano mintyse turėti spektakliai - Claudio Stellato "La Cosa" ir Joan Catala "Pelat".

 

Roberto Margo

Roberto Magro

 

Dar grįžkime prie premjeros - matėte pilną spektaklio "L'absolu" repeticiją. Kokias mintis išsinešėte išėjęs?

Manau, jis neklysta, vadindamas savo kūrinį "metafiziniu cirku". Jis labai arti tiesos. Tai spektaklis, po kurio klausti "ar tau patiko ar nepatiko?" net negalima. Tai - atskira Boriso visata, kurioje jis unikaliais būdais stengiasi išreikšti savo filosofiją. Ta visata tavyje paliečia labai ypatingą vietą. Ypač sveikinu Borisą už tai, kad nepasirinko saugaus varianto su tradicine erdve ar atkartotais scenarijais, nepabijojo jokios kritikos ir darė tai, kas prasminga atrodo jam pačiam.

Paminėjote spektaklių "La Cosa" ir "Pelat" išskirtinumą. Kuo jie ypatingi be sutapimo, kad abiejuose naudojama mediena?

Claudio Stellato yra mano draugas ir labai įdomus menininkas. Jis nuolat stengiasi žiūrovams sukurti pasaulį, kuris taip stipriai skirtųsi nuo mūsų pasaulio, kad taptų neatpažįstamas. Šiuo atveju jis tą pasaulį sukūrė naudodamas medieną. Taigi, jis atsiveda žiūrovus į tą neatpažįstamą pasaulį, bet jame žaidžia pažįstamus žaidimus. Tai sukuria labai įdomų kontrastą ir efektą žiūrovui. Žinau, kad šį spektaklį jis kūrė itin ilgai. Jei neklystu, kurdamas "La Cosa" jis metus praleido vien dirbdamas su skirtingomis medžio rūšimis, jį pjaustydamas ir bandydamas suprasti. Kitas svarbus dalykas - Claudio darbas yra reikalaujantis ypatingai daug fizinių jėgų. Kai sėdi spektaklyje kaip žiūrovas, visada matai, kad atlikėjai iš visų jėgų plečia savo fizines galimybes, atiduoda visas jėgas. Po spektaklio pagalvoji: "kaip tai iš viso įmanoma?". Spektaklyje nėra vaidybos, nėra siužeto kurį reikia sekti - visi žiūrovai patys tampa režisieriais, atvirai interpretuojančiais tai, kas vyksta.

Pagrindinis ir įdomiausias Joan Catala darbo taškas - žiūrovų įtraukimas. Labai svarbu tai, kad šitas spektaklis neegzistuoja be žiūrovų, fiziškai esančių spektaklio vietoje. Joan Catala mane žavi tuo, kad jis sugeba spektaklį sukurti iš visiškai nieko. Pamenu, mačiau "Pelat" Balselonoje: atvykstame į programoje nurodytą vietą, o ten nėra jokios muzikos, jokių garso kolonėlių, pakylų - visiškai nieko, niekas nežino, kas vyksta. Ir staiga pamatome iš labai toli ateinantį vaikiną su milžinišku rastu ant peties. Tik tada prasideda istorija. Taigi, jis pradeda neturėdamas beveik visiškai nieko, o pabaigoje jau turi pilną komandą - žiūrovai darbuojasi, padeda rankomis, balsais. Man tai - socialinis, dalyvaujamasis cirkas, kuriame publika nėra tik žiūrovas ar žiūrovas, kuris šiek tiek prisideda. Čia publika - realiai spektakliui vykti padedanti grandis, be kurios nieko nebūtų.

 

The Forest Project Ben Hopper photo

spektaklis miške "The Forest Project"


Roberto Magro, kaip tikras festivalio šeimos narys, besirūpinantis visa skleidžiama informacija, besibaigiant interviu priduria: "Ir būtinai paminėk, kad labai džiaugiuosi moterų pasirodymais. Jų dar nemačiau, tad daug pasakyti negaliu, bet labai laukiu kelionės į mišką su merginomis iš Suomijos (Duo Kamppi and Roihu aut.past) ir labai palaikau moterų sukurtus kolektyvus. Darbui su merginomis reikia daug atskirų pastangų, nes šiandieninė medija ir pati visuomenė įdiegė joms kompleksus ir privertė dėti perdėtas nuolatines pastangas atrodyti gražiai, visada būti geros nuotaikos, nuolat šypsotis. Iš tradicinio cirko mokyklų atėjusias merginas pastebiu plačiai besišypsančias, kai skrieja ore sudėtingų akrobatinių numerių metu. Tada norisi jų prašyti jaustis saugiai, elgtis natūraliai ir priminti, kad mums nesvarbu ar jų nagai nulakuoti, ar veidus puošia šypsenos ir makiažas. Kad dėl manęs jos gali būti ir visai susiraukusios, jei tik tai yra jų tikroji tos akimirkos nuotaika. Tikiu, kad tik laisvė nuo primestų standartų gali padėti kurti geriausius savo kūrinius. Keisti požiūrį į moterį scenoje ir moterų požiūrį į save reikia ne tik cirke, bet ir kitose srityse bei apskritai pasaulyje. Gera naujiena ta, šiuolaikinio cirko mokyklose moterų pamažu daugėja, tad žinau, kad mūsų laukia dar daug stiprių, moterų atliekamų cirko pasirodymų.

Grįžti atgal

Mediateka

Infoteka, kurios kolekcijos prioritetas – šiuolaikiniai scenos menai ir kūrybinės industrijos, yra viešai prieinama visiems, norintiems geriau pažinti šias sritis.

Naršyti mediateką

Infoteka

menų spaustuvės infoteka pradėjo veikti 2009 gegužės 5 d. Tai šiuolaikinė biblioteka, kurios informacijos rinkinį sudaro knygos, periodika, filmų ir garso knygų kolekcijos bei spektaklių vaizdo įrašai.

Daugiau apie Infoteką...

Darbo laikas:
II 13.00–19.00
III 13.00–19.00
IV 13.00 –19.00
V 13.00–19.00
šeštadieniais, sekmadieniais ir pirmadieniais – Infoteka nedirba

Naujienos el. paštu

 

Erdvės

informacija norintiems menų spaustuvės erdvėse rengti projektus

jei jūs norėtumėte naudotis menų spaustuvės erdvėmis spektaklio, koncerto ar kito renginio pristatymui ar repeticijoms, prašome užpildyti renginio anketą ir pateikti ją menų spaustuvei

Skaityti daugiau        Pildyti anketą