Šokėjas M. Stabačinskas: kad kažko siektum, turi atsipalaiduoti

Vasario 6 d. Menų spaustuvėje Vilniuje, o vasario 7 d. Kauno kameriniame teatre Vilmos Pitrinaitės šokio spektaklyje „Somaholidays“ trys skirtingų kartų šokėjai, judėdami 120 dūžių per minutę ritmu, mėgins pasiekti dirbtinai sukeltą katarsį, slenkstį į būtį be kaltės ir gėdos. Kartu su choreografe šią kelionę į transą atlieka seni geri draugai, buvę kolegos Darius Algis Stankevičius ir Mantas Stabačinskas.

Jau daugiau nei dešimt metų M. Stabačinskas dirba kaip laisvai samdomas šokėjas, per šį laiką du kartus buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Paskutiniu metu Lietuvoje jį galėjote matyti šokio teatro „Dansema“ spektakliuose kūdikiams bei Lietuvos nacionalinio dramos teatro pastatyme „Durys“. Jis daug laiko praleidžia gastrolėse užsienyje ir, kartu su kolegomis, keliauja po visą pasaulį. Šiame interviu su šokėju, ką tik grįžusiu iš pasirodymo Prahoje, kalbamės apie „Somaholidays“, menininko darbą ir poilsį, būdus pabėgti nuo įsipareigojimų bei įvairius atsipalaidavimo metodus.

– Soma yra narkotikas, minimas utopiniame Aldous Huxley romane, o „Somaholidays“ spektaklio tikslas – dirbtinai sukelta katarsio būsena. Iš kur ji kyla? Gal šokdami naudojate ir nelegalias priemones?

Mantas Stabačinskas: Visos mūsų naudojamos priemonės legalios (juokiasi), o šios būsenos siekiame per fiziškumą. Spektaklyje nesustodami judame, tai fiziškai sunku. Atrodo jau negali, bet turi pereiti tą ribą ir šokti toliau – daryti kitą judesį, nesustoti, pasiekti transą. Pastebėjau, kad kuo labiau esame pavargę, tuo geriau pavyksta spektaklis. Įpusėjus spektakliui, netgi dar anksčiau, judesių mechaniškumas ir fizinis nuovargis neleidžia dėl kažko jaudintis arba apsimetinėti, padeda nusimesti kaukes, vidinius lukštus – jie natūraliai skyla. Spektaklio pabaigoje nebegalvojame net apie judesius – tik apie tai, kaip vienas kitam padėtume, kad judėtume toliau

– Kurdami spektaklį atsispyrėte nuo „somaholidays“ būsenos, dirbtinai sukeltų atostogų, pabėgimo idėjos. Nuo ko bėgate?

M. S.: Šį spektaklį pradėjome, nes norėjome pabėgti nuo darbo, nuo priklausomybės ir įsipareigojimų kitiems, nuo mums nustatytų darbo grafikų, svajojome, kaip galėsime dirbti savo ritmu ir mėgautis. Tikėjomės, jog tai bus mūsų svajonių darbo projektas. Bet man atrodo, kad per tuos dešimt metų, kai kartu nebedirbome, bet kartais susitikdavome pasėdėti ir paplepėti kaip draugai, nepastebėjome, kad mūsų požiūriai į darbą labai pasikeitė. Mes pamiršome, kad mūsų lūkesčiai gali skirtis.

– Prie šio kūrinio pradėjote dirbti rezidencijos metu Tenerifėje. Kiek tai buvo kūrybinis, o kiek pramogoms skirtas laikas? Kaip viską derinote?

M.S.: Kai prieš trejus su puse metų vykome į Tenerifę, mano galvoje ši rezidencija turėjo būti tikra sanatorija. Mes su Dariumi esame mėgėjai kelias valandas padirbti produktyviai, o paskui leisti laiką savo malonumui. Bet Vilmos požiūris buvo kitas. Kasdien matėme jūrą, paplūdimius, vis apie juos svajojome, bet daugiausia laiko praleidome filmuodami vaizdo medžiagą, kurią ketinome naudoti spektaklyje. Mums buvo nelengva, nes reikėjo eiti į miestą ir filmuotis tarp žmonių. Kartais tai vyko nelegaliai – baruose ir klubuose, kur filmavimas nėra leidžiamas, reikėjo filmuotis slaptai. Vilma yra pankė, visuomenės apribojimai jai ne visada egzistuoja, o aš turėjau ne kartą perlipti per save. Mes vis jos klausdavome: „Ar tai tikrai būtina?“ Būtina. Išvažiuodavome anksti, grįždavome vėlai – dienomis, prie +35 laipsnių karščio filmavomės Teidės nacionaliniame parke. Atrodo, kad tai buvo nesibaigiantis filmavimas. Deja, šio video spektaklyje nebeliko.

– Girdėjau, kad panašiai dirbote ir paskutinėje rezidencijoje?

M.S.: Taip, po repeticijų Šarlerua, visam savaitgaliui išvykome filmuotis į Briuselį ir vėl turėjome be sustojimo filmuotis. Vilma paskelbė, kad iki šešių ryto turėsime aplankyti dešimt vietų: eisime į pankų aludę, paskui į gėjų klubą, tada pažiūrėti drag queen, tuomet į forsų barą, kur renkasi jaunimėlis su treningais… Nuo pankų aludės bandžiau ją atkalbėti, bet vėlgi – būtina. Ten įėję mes su Dariumi netekome žado: kažkoks siaubingai apleistas rūsys, niekada gyvenime į tokias vietas neiname. Aludėje vyko kažkoks punk-rock grupės koncertas, kuriame buvo apie dešimt žmonių, visi stumdėsi. O mes abu pasipuošę, su baltinukais, žiūrėjome į tai paklaikusiomis akimis. Įdomu, kad po kiek laiko staiga ten taip atsipalaidavome, kad sukomės ir daužėmės su visais, pradėjome žaisti ant scenos sudėtomis kaukėmis, mėgavomės ir linksminomės.

– Vis dėlto spektaklyje naudojamo vaizdo įrašo pabaigoje neatrodote labai patenkinti…

M.S.: Vilma nemanė, kad filmuotis besilinksminant yra darbas. O mums tai buvo darbas, nes priklausėme nuo nustatyto grafiko, o ne linksminomės pagal save. Per tą savaitgalį buvo prifilmuota dešimtys valandų. Paskutinę dieną jau norėjome ilsėtis ir važiuoti namo, bet vis dar nebaigėme filmuoti, mėginome išspausti „laimingą pabaigą“. Todėl videoprojekcijoje mus galite pamatyti ne pačiais laimingiausiais veidais.

– Menininkų pasaulyje kartais sunku atskirti darbą ir poilsį. Kaip įvardintum, kas tau yra darbas ?

M.S.: Kai būnu labai užimtas, ypač gastrolėse, viskas susiplaka į viena. Su kolegomis 24 valandas per parą būname kartu. Labai džiaugiamės, jei išpuola taip, kad turime atskirus kambarius. Kadangi kolektyvai, su kuriais dirbu, yra nedideli, viską planuojamės kartu: valgyti einame kartu, dirbti – kartu, alaus išgerti – kartu. Sakau „dirbti“, turėdamas omenyje „repetuoti“, bet kartais jaučiuosi, jog dirbu ir po repeticijos. Su kolegomis pažįstame vieni kitus kaip nuluptus, žinome vieni kitų nuotaikas, tenka prisitaikyti. Žmonės, kurie turi šeimas, ilgesnį laikę jas palikę jaučiasi blogai, jų pasiilgsta. Bandau sukurti atmosferą, kad visiems būtų gera. Bet štai – vienas nori pietauti vienu metu, kitas – kitu, vienas nori vegetariško maisto, kitas – itališko… Turbūt taikausi prie to, kurio nuotaika blogiausia (juokiasi). Gastrolėse kartais išties jaučiuosi kaip roko žvaigždė, iš tikrųjų būna smagių akimirkų, bet būna daug darbo ir nuovargio. Dažnai net miestų, į kuriuos atvyksti, nepamatai ir laikaisi plano spektakliai-poilsis-spektakliai-poilsis.

– O kaip darbo kelionėse apibrėžtum savo poilsį?

M.S.: Poilsis – tai eiti miegoti į savo kambarį. Kartais, kai pajaučiame, kad visi esame įsitempę, nusprendžiame dieną leisti atskirai ir tuomet kiekvienas daro ką nori. Mėgstu žmones, bet kartais norisi pabūti ir vienam – ieškoti naujų vietų, eiti ten, kur noriu aš, o gal gulėti lovoje, – ir nesiderinti prie kažkieno grafiko, kuriame parašyta, ką turiu veikti.

– „Somaholidays“ svarbi atsipalaidavimo tema, o jam būtina saugi aplinka. Kas tau yra saugi aplinka, kaip išsirenki klubus, barus, vakarėlius, kur nori būti ir gali atsipalaiduoti?

M.S.: Saugiausiai jaučiuosi savo namuose. Man patinka užsidaryti vienam ir ilsėtis pasyviai, tačiau negaliu ilgai išbūti vienas. Eidamas į miestą, dažniausiai renkuosi tas pačias vietas – einu per tris-keturis barus, kur žinau, kad kažką sutiksiu, arba ten bus mano draugai. Kartais pagalvoju, kad taip užsidarau uždarame rate, kur saugu ir gera, nebematydamas, kas vyksta likusiame mieste, atitolstu nuo kitų vietų. Būna, kad netikėtai atradęs kokią įdomią erdvę maloniai nustembu, bet kitą kartą vis tiek einu ten, kur yra mano draugai. Draugai man reiškia saugumą, aplinką, kurioje man nereikia nei apsimetinėti, nei taikytis – kur man tiesiog gera būti.

– Scenoje į transą keliaujate tryse. Nors tiesioginio ryšio tarp jūsų nedaug, akivaizdu, kad gerai viens kitą jaučiate. Kiek tau svarbu, kad šoki su draugais?

M.S.: Aš visą gyvenimą bijau kažką daryti vienas. Pavyzdžiui, bijau keliauti. Atrodo, labai paprasta – žinau, kaip nusigauti iš taško A į tašką B, žinau, kur apsistoti, turiu sukaupęs nemažą kelionių patirties bagažą, bet iki šiandien man būtina kompanija, atrodo, kad vienam keliauti nesmagu. Nors daug metų šoku, turiu įvairios patirties, bet tikrai nenorėčiau šokti solo. Nesu solo artistas, per visą gyvenimą solo neturėjau, ir, turbūt, neturėsiu. Tad ir šis spektaklis be komandos būtų kitoks. Šią kelionę į fizinę būseną su kolegomis ištverti lengviau, man svarbus jų palaikymas. Jaučiuosi saugiai, kai aplink turiu žmones, kuriais galiu pasitikėti.

– Kaip manai, kodėl žmogui svarbu atsipalaiduoti, pasiekti tą ribinę būseną, kurioje jis galėtų nejausti kaltės ar gėdos? Ką tai duoda žmogui ir galėtų duoti visuomenei?

M.S.: Atsipalaidavimas suteikia jėgų. Žinai, baigiasi elementai, ir viskas išsijungia? Jei be perstojo dirbtų ir neturėtų jokio poilsio, neatsijungtų, žmogus perdegtų. Mes visi turime savų būdų, kaip pasiekti atsipalaidavimą, bet be jo nebūtų gyvenimo. Tai – tarsi atsinaujinimas. Taip jau sudėta, kad dirbi, dirbi, o paskui turi atsipalaiduoti, kad paskui tau vėl viskas būtų įdomu, kad kažko siektum.

– Anksčiau dažnai lankydavaisi baruose, gerai pažįnojai Kauno undergroundą, mėgdavai šokti vakarėlių metu. Ar vis dar esi toks „vakarėlių liūtas“, ar metams bėgant keičiasi ir pomėgiai, randi naujų būdų atitrūkti nuo kasdienybės?

M.S.: Man patinka eiti į barus, mėgstu sutikti žmones. Tarp žmonių šoku vis mažiau. Kai vakarėliuose manęs prašo „na, šokėjas, pavaryk“, galvoju, vajė, aš juk tai darau kasdien, man tai patinka, bet dabar, kai manęs to prašai, noras šokti iškart dingsta. Tai tampa darbu, o ne malonumu. Retai kada būna, kai vakarėliuose galiu pats sau pašokti, nes stebiu žmones. Neseniai buvau vestuvėse, pamačiau, kad ir vieną turiu pašokdinti, ir kitą, ir mama žiūri, laukia, o dar kažkas prieina, kviečia šokti… Žiūrėk, ir aš jau vėl dirbu. Taip pat mėgstu užsidaryti namuose, o tada prasideda – serialai, maisto gaminimas, tvarkymasis… Be viso to man vis dar patinka keliauti. Rodos, tai tapo mano priklausomybe – jei mėnesį pabūnu be gastrolių, turiu nuvažiuoti aplankyti draugų, ar tiesiog išvykti į kitą šalį. Labiau, nei buvimas kitame krašte, mane džiugina pats kelionės procesas – skrydžiai su skirtingomis avialinijomis, buvimas oro uostuose, galimybė matyti keliaujančius žmones. Kartais sėdžiu valandų valandas ir ieškau pigių bilietų, ypatingų skrydžių, pasitaiko, kad sumąstau ir spontaniškai nusprendžiu kur nors iškeliauti.

Interviu autorė Monika Jašinskaitė

Nuotraukos: Dmitrijus Martvejevas

Spektakliai „Somaholidays“ rodomi vasario 6 d. 19 val. Menų spaustuvėje Vilniuje, vasario 7 d. 19 val. Kauno kameriniame teatre, Kaune. Bilietus platina TIKETA.

Grįžti atgal

Mediateka

Infoteka, kurios kolekcijos prioritetas – šiuolaikiniai scenos menai ir kūrybinės industrijos, yra viešai prieinama visiems, norintiems geriau pažinti šias sritis.

Naršyti mediateką

Infoteka

menų spaustuvės infoteka pradėjo veikti 2009 gegužės 5 d. Tai šiuolaikinė biblioteka, kurios informacijos rinkinį sudaro knygos, periodika, filmų ir garso knygų kolekcijos bei spektaklių vaizdo įrašai.

Daugiau apie Infoteką...

Darbo laikas:
II 13.00–19.00
III 13.00–19.00
IV 13.00 –19.00
V 13.00–19.00
šeštadieniais, sekmadieniais ir pirmadieniais – Infoteka nedirba

Naujienos el. paštu