Renginiai

Lietuvos nacionalinis dramos teatras: LEDO VAIKAI

autorė, režisierė ir atlikėja — Birutė MAR | kompozitorius — Antanas KUČINSKAS | scenografė — Kristina NORVILAITĖ | kostiumų dailininkė — Indrė PAČĖSAITĖ | videodailininkas — Karolis BRATKAUSKAS | šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS | režisierės padėjėja — Sigita MIKALAUSKAITĖ | režisieriaus asistentas — Titas VARNAS | vaidina: Birutė Mar

 

Vienos dalies monospektalis pagal 1941–1956 m. Lietuvos tremtinių Sibire, autorės tėvų prisiminimus 

 

Birutė Mar:

 

1939-aisiais, Vokietijai atplėšus Klaipėdos kraštą, 1940-ųjų birželį į Lietuvą įriedėjo sovietų tankai, prasidėjo SSSR okupacija. Lemtingą 1941-ųjų birželio 14-ąją ištremta apie septyniolika tūkstančių Lietuvos žmonių – šviesuolių, mokytojų, tarnautojų, ūkininkų. Dauguma jų buvo pasmerkti lėtai mirti nuo bado ir šalčio. Su šeimomis tą dieną buvo išvežti ir mano tuo metu mažamečiai tėvai. Jiems likimas lėmė augti vienoje jurtoje, lediniame Laptevų jūros iškyšulyje.

 

Tik 1998 m. Lietuvos Seimas priėmė rezoliuciją, nutarimą ir įstatymą, kuris teisiškai apibūdino sovietinius trėmimus. Šis įstatymas sako, kad okupuojančios valstybės vykdomi masiniai gyventojų trėmimai iš okupuotos šalies į savo – okupantės – teritoriją yra vienas sunkiausių karo nusikaltimų. Tačiau įstatymas neteikia statistikos apie nusikaltimų mastą, pranokstantį net nacistų genocido nusikaltimus (per penkiolika metų buvo ištremta apie tris šimtus tūkstančių Lietuvos gyventojų). Bet anuomet tai net buvo vadinama „humaniška akcija“, tautos valymu, „siekiant nuslopinti išnaudotojų klasės pasipriešinimą“.

 

Mintis sukurti šį spektaklį kilo seniai, ji brendo iš lėto, po truputį vis daugiau sužinant apie tremtį. Mano tėvų vaikystė prabėgo amžino įšalo krašte, jie užaugo Sibire, prie Laptevų jūros, tačiau niekada apie tai nekalbėjo, nepasakojo, nes apie tai kalbėti buvo pavojinga, uždrausta, tabu. Tikriausiai saugojo savo vaikus nuo tos patirties, laikė tai giliausiame atminties dugne. Tik po 1991-ųjų, kai atsirado tremtinių prisiminimų publikacijos, sužinojau ir apie savo tėvų gyvenimą ten. Rumšiškių buities muziejuje tuomet buvo pastatyta jurta – „nacionalinis“ lietuviškas namas, kokiame tūkstančiai lietuvių gyveno Sibire. Tuomet savo akimis pamačiau, kokie buvo mano tėvų vaikystės namai.

 

Senelių ir tėvų, taip pat ir tūkstančių lietuvių skausmas liko giliai, neišsakytas. Ėmiau galvoti apie šį spektaklį kaip apie savitą atnašavimą, to viduje paslėpto skausmo išgyvenimą, skausmo, kuris tebetūno tautos atmintyje ir kelia baimę, siaubą, amžiną klausimą: už ką? Ir pavojų, baimę: o jei rytoj pasikartos istorija ir mes vėl būsim atplėšti nuo savo žemės, namų, istorijos?

 

Sakoma, kai darsyk išgyveni, išpasakoji tai, kas labiausiai slegia, – palengvėja. Nebelieka baimės ir lyg pabaisa viduje tūnančio siaubo. Todėl norisi apie tai prabilti garsiai, teatro scenoje, pakelti atminties „velėną“ ir papasakoti apie tai jau kitai kartai, kad ji sužinotų, iš kur mūsų tautos genuose slypi nesąmoningai išgyvenama baimė, nepasitikėjimas savimi. Paliudyti jau tiems, kurie nepatyrė anos tikrovės, pravesti savitą istorijos išgyvenimo pamoką.

 

Taip pat noriu pati scenoje išgyventi savo tėvų patirtis, taip juos giliau pažinti ir suprasti, atjausti ir galbūt išlaisvinti. Šį spektaklį skiriu jiems ir visiems, patyrusiems nepelnytą skaudžią lemtį.

 

Iš Jūratės Vaičiūnaitės-Marcinkevičienės prisiminimų:

 

Visą mūsų šeimą išvežė 1941 m. birželio 13-ąją, anksti rytą. Atėjo septyni kareiviai, prikėlė visus, tėvą pasodino ant kėdės, liepė pakelti rankas, nukreipė į jį revolverį. Mus, keturis vaikus, susodino ant stalo, mes baisiai rėkėm, buvo baisu dėl tėvo, niekados nematėm jo taip baisiai priremto. Kas buvo tas „liaudies priešas“? Tai Šimonių pradžios mokyklos vedėjas Klemas Vaičiūnas, kilęs iš grytelninkų, iš devynių vaikų šeimos, skurdęs, piemenavęs, pabėgęs iš namų, kad galėtų pasiekti didesnio mokslo. Jam pavyko baigti mokytojų seminariją. Dvidešimt metų dirbo nepriklausomos Lietuvos mokytoju. Kai 1940-aisiais į mokyklą pradėjo landžioti visokie Šimonių veikėjai (Šimonyse jie buvo daugiausia žydų tautybės), kartą liepė nuimti visus lietuvių rašytojų portretus – Daukanto, Maironio, Žemaitės, Baranausko, Kudirkos, ir pakabinti Puškino, Lermontovo. Tėvas atsisakė – aš nenukabinsiu, nėra tokio švietimo komisariato parėdymo, o jūsų nurodymai – kas jūs tokie? Antrąkart atėjo paklausti, ar nėra kryžių ant sienų. Tėvas juos išvarė lauk. Tai gal šito užteko? Nors ne visi Šimonių mokytojai tokie buvo, išvežė visus su šeimomis.

 

Kai darė kratą, sukrovė kieme visas mūsų knygas, sakydami, kad čia buržuazinė literatūra, ir sudegino. Jauniausiai sesutei buvo tik dveji. Motinai pavyko ją perduoti žmonėms ir palikti Lietuvoje, norėjo perduoti ir mane... Man buvo ketveri. Tai aš taip klykiau, įsikibusi į mamos sijoną, niekaip negalėjo atplėšti, taip ir likau. Užtat man labai gera buvo ir gyvuliniame vagone, nes ir mama, ir tėtis buvo kartu. Atvežė mus į Altajaus kraštą, o po baisių bado metų nuplukdė į Tolimąją Šiaurę. Ir Altajuj, ir pirmus metus šiaurėje siaubingai vargome, daug mūsų tautiečių išmirė. 
 
Tėvą ir tenai, Šiaurėje, vadindavo nacionalistu, nes jis niekam nenuolaidžiavo, nesitaikstė, nesilenkė, o tiesiai ir atvirai su visais kirsdavosi dėl bet kokios neteisybės. Jis nesuabejojo ir nepalūžo net sunkiausiais momentais, atvirai pasisakydavo prieš stalinizmą. Kartą „išdėjo“ partorgui – jūsų tankai traiškė mano kraštą, bet manęs jie nesutraiškys. Kitą kartą suabejojo Stalino konstitucija ir nėjo balsuoti: pažiūrėsim, kokia demokratiška mūsų konstitucija. Kai atėjo ir paklausė kodėl, atsakė: aš nenoriu, konstitucijoje – laisvė balsuoti ar nebalsuoti. Už visą tą principingumą tėvas gavo dar penkerius metus kalėjimo. Mes išsaugojome nuosprendį, ten prirašyta tiek sūriausių kaltinimų nacionalizmu, tarybų valdžios niekinimu, priešiška propaganda, kad jeigu iš tikrųjų būtų tiek pasakęs ir padaręs, tai turbūt būtų sušaudytas. Bet įrodyti anie daug negalėjo. Vienintelis daiktinis tos buržuazinės propagandos įrodymas buvo Lietuvos Respublikos moneta su prezidento A. Smetonos atvaizdu.

 

Kai šiek tiek atsitraukė mirties pavojus, lietuviai pasistatė Bykovo iškyšulyje mokyklą, ten buvo kelios nedidelės klasės ir butas direktoriui. Trūko mokytojų, tad priėmė mokytojauti ir tremtinius, viską dėstė rusiškai, nes mokėsi čia įvairių tautybių vaikai. Kai buvau septintoje klasėje, išsikvietė po vieną mokinius toks iš rajono atvykęs atstovas, apie viską klausinėjo, o paskui – kodėl tu nestoji į komjaunimą? Sakau, esu tremtinė, tai ir nestoju. Labai įpyko, ėmė rėkti ir grasinti: tai tau protivno sovetskoje obščestvo? Aš visai nutilau, nes jei dar žodis, tai bus kaip tėvui. Tas atstovas paskelbė, kad šita mokinė nesusipratusi ir turi būti atskirta nuo šeimos, jai negalima leisti toliau mokytis...

 

Vėliau, kai jau studijavau Novosibirsko technikume, dažnai siųsdavau laiškus mamai, o ji man juos grąžindavo, ištaisiusi klaidas. Tie mano diktantai paštu man tuo metu buvo vienintelės lietuvių kalbos pamokos. Kai susitikdavome ir kalbėdavomės, ji labai pykdavo kokį barbarizmą išgirdusi – gimtosios kalbos nedarkyk! Mūsų šeimoje didžiausia baimė per visus tremties metus buvo – kad galim ir negrįžt kada nors į Lietuvą...

 

* Pjesėje panaudoti autentiški tremtinių eilėraščių fragmentai, motyvai iš Dalios Grinkevičiūtės knygos  „Lietuviai prie Laptevų jūros“ bei Eglės Gudonytės  „Karta nuo Sibiro“.

 

** Spektaklyje panaudotos nuotraukos iš Lietuvos nacionalinio, KGB muziejų rinkinių, šeimos archyvo ir tremtinio Gintauto Martynaičio piešiniai. 

 

*** Chorinės muzikos kūrinius atliko choras  „Aidija“.

menų spaustuvė | juodoji salė
bilietai: 10 EUR | bilietus platina Tiketa
* (pirkti internetu)

* Tiketa kasą rasite ir Menų spaustuvėje

** Dėmesio! Vėluojantys žiūrovai į renginį neįleidžiami.

 

Šeiko šokio teatras: ONEIRO

 Šokio ir muzikos spektaklis „Oneiro“ - apie tarpinės būsenos magiją

idėja, dramaturgija, režisūra: Mindaugas Bačkus, Kenzo Kusuda, Agnija Šeiko | atlikėjai: Mindaugas Bačkus, Kenzo Kusuda | kostiumų dailininkė: Sandra Straukaitė | šviesos dailininkas: Justas Bø | muzika: pagal David Lang „World to come“ | koprodukcija: VšĮ „Violončelių muzika“ ir Šeiko šokio teatras

trukmė: 60 min.

Spektaklio ašis - Davido Lango kūrinys „World to come“ (ateisiantis pasaulis), kurį jis sukūrė po rugsėjo 11-osios tragedijos, kuomet pasaulis stovėjo šiapus didžiulės nežinomybės. Spektaklio „Oneiro“ kūrėjus taipogi įkvėpė ne tik gili, matematiška muzika, bet ir pavadinimas, nurodantis limbo būseną, – tarpinė stadija tarp pabaigos ir to, kas už jos yra labai įdomi.

Kūrėjai kviečia žiūrovą aktyviai išgyventi tą laikiną akimirką, išryškinti ją ir joje įsibūti. Į sapno erdvę nukreipiantis šokio spektaklio pavadinimas, taip pat pasiduoda įvairioms interpretacijoms. Japonų kalboje šio žodžio dėmesys „ne-iro“gali būti perskaitomi kaip garso tekstūra ar spalva. Sapno (iš graikų k. oneiro – sapnai, sapnų dievai) teritorija yra sunkiai apibrėžiama tarpinė erdvė, kurioje realaus pasaulio krantas atsimuša į neapibrėžtą ir vienos sąmonės ribas nuplaunantį kosmoso vandenyną. Tai ribinės būsenos potyris, kurį kiekvienas žmogus išgyvena užmerkęs akis, bet pabudęs nubraukia į šalį. „Oneiro“ kviečia pabūti šioje teritorijoje atvertomis akimis ir visomis juslėmis.

menų spaustuvė | juodoji salė
bilietai: 13,20 EUR | bilietus platina Tiketa
* (pirkti internetu)

* Tiketa kasą rasite ir Menų spaustuvėje

** Dėmesio! Vėluojantys žiūrovai į renginį neįleidžiami.

STALO TEATRAS: Aplink pasaulį per vieną spektaklį

visada premjera! Spektaklis-dirbtuvės "Aplink žemę per vieną spektaklį" pagal Ž.Verno nuotykių romanus šeimai ir mokyklinio amžiaus vaikams

 

kūrybinė komanda: Paulius Juodišius, Saulė Degutytė, Snieguolė Dikčiūtė | šviesų dailininkas - Tadas Juozapaitis

spektaklio-dirbtuvių trukmė – 2.5 val. | spektaklio sukūrimą parėmė Lietuvos kultūros taryba

 

Žiulio Verno kuriamas nenutrūkstamų nuotykių pasaulis pirmiausia mums atveria neįkainojamas fantazijos galimybes, t.y. paslaptingą būdą keliauti į bet kurį pasaulio kraštą nė neišeinant iš savo kambario... Šios (visada) premjeros tikslas ir yra atverti vaikų vaizduotę bei pristatyti jiems šį stebuklingą, kiekviename iš mūsų glūdintį mechanizmą, kurį įvaldžius ir kuriuo tinkamai pasirūpinus jau niekada nebeteks nuobodžiauti!

Trijų dalių nuotykis-žaidimas apjungia tris skirtingas nuotykinių kelionių erdves: sausumą, vandenį ir orą. Į pagalbą pasitelkę Žiulio Verno aprašytus, laiko patikrintus nuotykius, trys žmonės-orkestrai kartu su trimis žiūrovų grupėmis leidžiasi į dailės, muzikos, literatūros ir teatro stichijas...

Pasirinkę moderuojamos kūrybos žanrą, menininkai padeda atskleisti spektaklio-dirbtuvių dalyviams jų viduje tūnančius dailininkus, muzikantus, režisierius ir aktorius... Tad spektaklyje, pasiryžusiame vienu ypu apskrieti visą pasaulį, laukia ne tik daugybė neįtikėtinų, klasika virtusių nuotykių, bet ir galimybė praktiškai prisiliesti prie įvairiausių meno formų, instrumentų, teatrinių žaidimų... Galiausiai, visi šie meniniai bandymai sugula į vieną bendrą visumą, kurią galima pamatyti (o ir įgarsinti!) populiariausioje šių laikų scenoje – ekrane.

menų spaustuvė | kišeninė salė
bilietai: 10 EUR | bilietus platina Tiketa
* (pirkti internetu)

* Tiketa kasą rasite ir Menų spaustuvėje

** Dėmesio! Vėluojantys žiūrovai į renginį neįleidžiami.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras: VOICEKAS

režisierius — Antanas OBCARSKAS | dramaturgas — Laurynas ADOMAITIS | scenografai — random heroes | kostiumų dailininkai — Juozas VALENTA, Flore VAUVILLÉ | kompozitorius — Rolandas VENCKYS | vaizdo projekcijų autorė — Justina ŠIAULYTĖ | šviesos dailininkas — Julius KURŠYS | prodiuseris — Vidas BIZUNEVIČIUS | konsultantas — Audrius POCIUS | režisieriaus asistentas — Mindaugas JUSČIUS | vaidina: Giedrius SAVICKAS, Laurynas JURGELIS, Agnieška RAVDO, Kęstutis CICĖNAS, Gediminas RIMEIKA, Aistė ZABOTKAITĖ, Andrius ALEŠIŪNAS | rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Goethe Institut

2015 m. kovo 24 d. „Germanwings“ lėktuvas reiso numeriu 9525 su 150 keleivių pakilo iš Barselonos oro uosto ir pakeliui į Diuseldorfą rėžėsi į Alpes. Savo debiutiniame spektaklyje režisierius Antanas Obcarskas ir dramaturgas Laurynas Adomaitis garsiajam Georgo Büchnerio personažui Voicekui suteikia būtent minėtą tragediją sukėlusio piloto Andreaso Lubitzo veidą.

Istorinis Voicekas (tikrasis jo vardas Johanas Kristianas) buvo kirpėjas-kareivis, peiliu nužudęs savo vaiko motiną. Tą lemtingą dieną į Voiceko rankas pateko peilis, o štai šiuolaikiniams voicekams, kurių skurdas vis dar tvyro aplink mus ir mumyse, pasiekiami kur kas galingesni įrankiai. Daugybė voicekų vis dar skuta savo kapitoną, valgo jiems priskirtą „sveiką“ maistą, kankina savo mylimąsias, nors tėra jų norų vergai. Peilis, pistoletas, optinis taikiklis, vairalazdė, atominė bomba – prie bet kurio iš šių ginklų gali atsidurti niekuo neišsiskiriantis, iškankintas Voicekas, kuriam trūks plyš reikės įrodyti savo tikrumą sisteminio normalumo akivaizdoje.

Voicekas, pasak spektaklio kūrėjų, gali būti vidutinybės sinonimas. Vidutinybės su didžiulėmis ambicijomis, kurioms nelemta išsipildyti. Paradoksaliausia, kad kasdienė, pati įprasčiausia voicekų veikla gali tapti mirtina grėsme. Spektaklyje Andreaso Lubitzo ir jo į šipulius sudaužyto lėktuvo istorija panardinama į tirpstantį vašką, atmenantį pirmąjį Ikaro skrydį ir kritimą. Voiceką supantys personažai čia paprasti ir antiherojiški, o pasaulis – skurdus ir sterilus. Voiceko drama tampa visuotine, nes jis susivokia esąs vidutiniškas (kad jis „voicekas“), bet nesugeba to pripažinti.

Šiandien Voicekas kaip ir Lubitzas bet kokia kaina stengiasi išlikti, nepaisydami smaugiančių totalinės administracijos gniaužtų, einančių iš kartos į kartą. Ieškodamas savo tikrumo Voicekas tampa mirtinu įrankiu ir sugedusiu lėktuvo mechanizmu, o jo beviltiškos ambicijos nuveda jį per arti saulės. Tamsiame ir mįslingame spektaklyje regime normalų šiandienos Voiceką, stovintį oro uosto salėje, – vietoje, kur net menkiausia klaida gali būti lemtinga, o normalumo poreikis absoliutus. Ten prasideda keleivių laipinimas į 2015 m. kovo 24 d. „Germanwings“ reisą 9525 iš Barselonos į Diuseldorfą.

Georg Büchner laikomas vienu talentingiausių ir pažangiausių dramaturgu Vokietijoje. Jo pjesės seniai įsitvirtino klasikiniame repertuare. Nepaisant savo ankstyvos mirties, Büchneris paliko labai gilų įspaudą vokiečių kultūroje bei teatro dramaturgijoje. Svarbiausias literatūrinis apdovanojimas Vokietijoje yra pavadintas Georgo Büchnerio prizu (Georg-Büchner-Preis).  Turbūt žymiausia šio autoriaus pjesė yra „Voicekas“. Pjesės naratyvo pagrindas yra istorinė medžiaga, t. y. tikro žmogaus gyvenimo istorija, ir nors pjesė liko nebaigta ir fragmentiška, tačiau pasakojama istorija yra belaikė dehumanizuoto žmogaus situacijos ekspozicija. Spektaklyje pasirinkta konceptuali prieiga prie pjesės teksto (vertimo), kurios pagrindu tapo „Germanwings“ piloto Andreaso Lubitzo istorija.

menų spaustuvė | juodoji salė
bilietai: 13 EUR | bilietus platina Tiketa
* (pirkti internetu)

* Tiketa kasą rasite ir Menų spaustuvėje

** Dėmesio! Vėluojantys žiūrovai į renginį neįleidžiami.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras: ABELARAS IR ELOIZA

režisierius — Rokas RAMANAUSKAS | scenografas — Dainius LIŠKEVIČIUS | šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS | režisieriaus asistentas — Mindaugas JUSČIUS | vaidina: Povilas BUDRYS, Elžbieta LATĖNAITĖ | iš anglų kalbos išvertė Rita Kosmauskienė

trukmė – 1 val. 30 min.

Eloizos ir Abelaro meilės istorija yra viena iš garsiausių, minima šalia Romeo ir Džuljetos, Tristano ir Izoldos, Orfeo ir Euridikės. Režisierius Rokas Ramanauskas siūlo kitokį požiūrį į viduramžių dramą – XII a. vienuole priversta tapti Eloiza ir dėl meilės nubaustas Abelaras savo istoriją išgyvena mūsų amžiuje. Džinsus vilkinti Eloiza savo meilę Abelarui prisipažįsta telefonu, o Abelaras vietoj popieriaus naudoja vaizdo kamerą. Dar vienas netikėtas režisieriaus sprendimas – į istoriją, perkeltą į mūsų laikus spektaklio metu gyvai reaguoja ir aktoriai: Elžbieta Latėnaitė ir Povilas Budrys. Išgyvendami tragišką Eloizos ir Abelaro meilę kartu jie diskutuoja apie moters ir vyro santykį šiais laikais, demonstruodami buitį, kurios meilės laiškuose nesimatė visais laikais.

„Man ta meilės istorija atrodo hipertrofuota. Joje daug rafinuotumo, saldumo. Su aktoriais svarstėme, kaip iš tikro buvo su ta meile, kiek visko slypėjo po jaudinančiais meilės laiškais. Tai vaizduojant iškyla buitis, atsiradusi repeticijų metu. Aktoriai tarsi „peršoka“ į kasdienę šiuolaikinę kalbą, šneka apie tai, kaip supranta medžiagą, ar pateisina ją, remiasi savo patirtimi, prisiminimais. O Povilo ir Elžbietos, kaip ir Eloizos ir Abelaro, patirtys ir vertybiniai prioritetai yra gana skirtingi. Tai, mano manymu, ir yra įdomiausia. Tad spektaklyje bus ir biografinių dalykų – man neįdomu dirbti tik su literatūriniu tekstu. Nagrinėjame, kuo skiriasi vaidyba, kai aktorius vaidina pjesės tekstą ir kai sako savo mintis. Analogiškai ir kuo skiriasi bendravimas meilės laiškais ir kasdienė buitis bei rutina“, – pasakoja Rokas Ramanauskas.

Abelaras ir Eloiza gyveno dvyliktame amžiuje. 1100-aisais metais Pjeras Abelaras išvyko į Paryžių mokytis Notre Dame mokykloje. Jis įgijo garsaus filosofo ir teologo reputaciją, todėl Notre Dame dvasininkas Fulbertas pasamdė jį auklėti dukterėčios Eloizos. Abelaras ir Eloiza įsimylėjo, slapta susituokė ir susilaukė vaiko. Tai sužinojęs Eloizos dėdė įsiuto, todėl siekdamas apsaugoti mylimąją Abelaras išsiuntė ją į vienuolyną. Fulbertas pamanė, kad taip Abelaras ketina atsikratyti jo dukterėčios ir tarnams paliepė jį iškastruoti. Abelaras tapo vienuoliu ir savo gyvenimą paskyrė mokslui. Sielvartaujanti Eloiza tapo vienuole. Nepaisant išsiskyrimo jie liko įsimylėję ir savo meilę išsakė laiškuose.

Jų laiškus praėjusiame amžiuje interpretavo britų rašytojas Ronaldas Duncanas, kurio kūriniu ir remiasi spektaklio režisierius Rokas Ramanauskas. Pasak jo, spektaklyje susikerta net keli skirtingi laikotarpiai: XII amžiuje nutikusi istorija, XX amžiuje išspausdinti jų meilės laiškai ir kūrėjų požiūris į tai XXI amžiuje.

menų spaustuvė | kišeninė salė
bilietai: 12 EUR | bilietus platina Tiketa
* (pirkti internetu)

* Tiketa kasą rasite ir Menų spaustuvėje

** Dėmesio! Vėluojantys žiūrovai į renginį neįleidžiami.

Mediateka

Infoteka, kurios kolekcijos prioritetas – šiuolaikiniai scenos menai ir kūrybinės industrijos, yra viešai prieinama visiems, norintiems geriau pažinti šias sritis.

Naršyti mediateką

Naujienos el. paštu