Renginiai

Šeiko šokio teatras: BOLÉRO - EXTENDED

choreografas: Palle Granhøj | atlikėjai - Šeiko šokio teatras: Darius Berulis, Dovilė Binkauskaitė, Niels Claes, Mantas Černeckas, Marija Ivaškevičiūtė, Aušra Krasauskaitė, Marius Pinigis, Gintarė Marija Ščavinskaitė, Erikas Žilaitis/ Evgenij Kalachov | Klaipėdos violončelių oktetas: Mindaugas Bačkus, Arnas Kmieliauskas, Marius Sakavičius, Karolis Vaičiulis ir kiti | asistentė: Oksana Griaznova | garso režisierius: Kastytis Narmontas | šviesų dizaineris: Stasys Jamantas | muzika: pagal Maurice Ravel „Boléro” | aranžuotė: James Barralet | ko-prodiuseriai: Granhøj Dans (DK), Šeiko šokio teatras, Tarptautinis Klaipėdos violončelės festivalis ir konkursas | partneris: Klaipėdos koncertų salė | rėmėjai:  Klaipėdos miesto savivaldybė, Lietuvos kultūros taryba, Šiaurės šalių ministrų taryba

 

trukmė: 60 min.

 

Pirmą kartą pasaulyje – 1 valandos trukmės „Boléro“šiuolaikinio šokio ir gyvos muzikos spektaklis.

Tarptautinio Klaipėdos violončelės festivalio ir konkurso iniciatoriaus Mindaugo Bačkaus idėja vieną garsiausių prancūzų kompozitoriaus Maurice'o Ravel'o orkestrinių kūrinių „Boléro“ atlikti gyvai tik violončelėmis ilgamečio bendradarbiavimo su Šeiko šokio teatru dėka peraugo į unikalų šokio ir gyvos muzikos spektaklį.

Choreografiją spektakliui sukurti pakviestas garsus danų choreografas Palle Granhøj, savo kūryboje dažnai derinantis šiuolaikinio šokio kompozicijas su klasikine muzika, kaip pvz., „Šventasis pavasaris“ (I. Stravinskis), „2men2mahler“ ir „Men & Mahler“ (G. Mahleris), kt.

P. Granhøjaus choreografija grindžiama autorine obstrukcijos technika, ribojančia judesius ir kuriančia pasikartojančią šokėjų ritmiką, grįstą „Boléro“ muzika. Pastaroji viso spektaklio metu originaliai dekonstruojama ir atliekama vienos ar aštuonių violončelių suskamba netikėtai ir šiuolaikiškai. Nustebins ir scenografinis sprendimas. Įprastinė teatro kompozicija, kai muzikantai sėdi orkestro duobėje, o šokėjai šoka virš jų ant scenos, bus apversta aukštyn kojomis...

 

Klaipėdos violončelių oktetas – ansamblis, susikūręs iš 2017 metais Klaipėdos violončelės festivalyje debiutavusio Klaipėdos violončelių kvarteto. Tuokart kolektyvas kartu su Šeiko šokio teatru pristatė šokio ir muzikos spektaklį „Metų laikai“, o visai netrukus buvo pristatytas ir dar vienas bendras šokio ir muzikos projektas – „Mano Piteris Penas“. Violončelininkų ansamblių susikūrimą inicijavo Mindaugas Bačkus – vienas intensyviausiai koncertuojančių violončelininkų ir Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas, kurio muzikiniai interesai nepaprastai platūs: nuo baroko iki šiuolaikinių opusų, nuo tradicinio violončelės skambesio iki eksperimentų ir dalyvavimų teatro projektuose.

 

Šiuolaikinio šokio profesionalus jungiančio Šeiko šokio teatroveikloje šokio ir muzikos spektakliai, meno netradicinėse erdvėse (site-specific), performanso žanrai, šokio edukacijos ir teatro laboratorijos. Klaipėdoje įsikūrusio aukščiausius scenos menų apdovanojimus pelniusio kolektyvo spektaklių geografija dengia daugybę šalių: JAV, Vokietija, Belgija, Čekija, Norvegija, Danija, Rusija, Kinija, Islandija, Izraelis, Bulgarija, Ukraina, Prancūzija, kt. Teatras kalba universalia šokio kalba be politinių, kultūrinių, etninių religinių, socialinių suvaržymų, cenzūros, apribojimų. Teatro meno vadovė – choreografė Agnija Šeiko, pripažinta dėl tarpdisciplininio požiūrio, išskirtinės estetikos, jautrių socialinių temų ir formų įvairovės.

 

Granhøj Dans – tarptautiniu mastu pripažinta Danijos šokio trupė. Jos meno vadovas ir choreografas Palle Granhøj kuria glaudžiai bendradarbiaudamas su šokėjais. Kiekvieno jo spektaklio pagrindas – autorinė obstrukcijos technika, per pastaruosius 30 metų pagimdžiusi 36 originalius kūrinius. Remdamasis aukščiau minėtu darbo metodu, choreografas transformuoja atlikėjų judesius, ribodamas jų veiksmus, atskleisdamas vidinius jų asmenybės sluoksnius ir tokiu būdu išryškindamas žmogiškąją būtį. Užuot eksponavęs šokėjų plastiką ir choreografijos ypatybes, Palle Granhøj scenoje siekia atskleisti vyrus ir moteris, tokius, kokie jie yra: tikrus, gyvus ir sudėtingus. Palle Granhøj darbai jau pristatyti 49 pasaulio šalyse.

 

menų spaustuvė | juodoji salė
bilietai: 19.20 EUR | bilietus platina Tiketa
* (pirkti internetu)

* Tiketa kasą rasite ir Menų spaustuvėje

** Dėmesio! Vėluojantys žiūrovai į renginį neįleidžiami.

Artopia: APNEA (premjera!)

choreografija: Erika Vizbaraitė | muzika: Vladas Dieninis | scenografija: Vladas Suncovas | kostiumai: Marija Zalensaitė | video režisūra, montažas: Dagnė Gumbrevičiūtė | tekstų autorė: Goda Grigolytė | video operatorius: Audrius Budrys | video maping’as: Domas Morkūnas | šviesų dailininkas: Povilas Apulis | laisvojo nardymo instruktorius: Tadas Jurgaitis | atlikėjai: Sigita Juraškaitė, Lina Puodžiukaitė, Mykolas Jocys, Erika Vizbaraitė

trukmė: 50 min.

„Pirmasis įkvėpimas – tai aš, gyvas. Kartais gyvas, bet miręs. Užmirštu giliau įkvėpti. Patiriu priepuolius, dūstu, trūksta oro. Kartą bandžiau uždusti. Nekvėpuoti. Sulaikęs kvėpavimą pajutau, koks esu ribotas ir beribis, kaip pulsuoju ir plaku. Išmokau nekvėpuoti tik tada, kai pats to noriu. O kai kvėpuoju, stengiuosi kvėpavimą jausti. Stengiuosi tiesiog jausti.“

Kvėpavimo sulaikymasgr. apnea (apnėja) – šio šokio spektaklio ašis. Apnėja vandenyje ar sausumoje, miego ar budros būsenoje, sąmoninga ar ištinkanti netikėtai. Pastaroji įneša gyvenime suirutę, o atliekama sąmoningai, priešingai – sukuria galimybę atsitraukti nuo aštriakampės realybės. Vandens apnėjoje kūnas tarsi prislopinamas, savotiškai „užmigdomas“, lėtėja gyvybinės funkcijos, persiskirsto kraujotakos sistema, nurimdomas protas: tegirdi savo širdį – pulsą, paskui – ir to nebe. Sekant tykius kūno signalus vandens gelmėje sulaikius kvėpavimą, pajuntamas kitas – bekūniškumo ir sielos gelmės – erdvėlaikis. Sausumos apnėja mokosi iš vandens apnėjos: kaip išbūti, kai nebegali įkvėpt, kaip įsisąmoninti savo gyvastį ir išmokti reguliuoti kvėpavimą, kad kvėpavimo sulaikymas būtų mano pasirinkimas, o ne netikėtai ištinkanti stichija. Miego apnėja – sutrikimas, kai žmogaus organizmas, sustojus kvėpavimui, vis išmušamas iš sapno į realybės rėžimą – neužmiršk kvėpuoti! Ir galiausiai... paskutinis įkvėpimas ir amžinasis kvėpavimo sulaikymas...


Erika Vizbaraitė – šokėja, choreografė, pedagogė, nardanti plačiame „paieškų vandenyne“. Dar 2013 m. sukurta šokio miniatiūra „Vandenyje“, gilintasi į asmeninių santykių temą – vanduo tapo mediumu, kuris sulėtina kūno judesį, išgrynina minties eigą, kai regi ir suvoki aiškiau. Vėliau šokio tyrinėjimo platformoje „Bitės“ gimė šokio spektaklis-tiriamasis darbas „Transparent“, tapęs erdve ir psichologiniam tyrimui – santykių tarp žmonių tema prasiplėtė iki santykio su pačiu savimi, gebėjimo sulėtėti ne tik vandenyje, bet ir gyvenime ir tiesiog leisti sau išbūti, atsirado savistabos svarba – kontrolės paleidimo, pasitikėjimo ir atsidavimo procesai. Naujajam „pilno metro“ tiriamajam šokio spektakliui „Apnea“ ruoštasi ir per „medžiaginius“ eksperimentus su savo kūnu bei protu: praktikuojant laisvąjį nardymą, patiriant ir stebint savo kūną iš šalies per miego apnėjos tyrimą, įvaldant sausumos apnėją – išmokstant nekvėpuoti tik tada, kai pats to nori... Galiausiai... per šokį pačiais kojų galupirščiais prisiliečiant prie mirties apnėjos.

menų spaustuvė | juodoji salė
bilietai: 13,20 EUR | bilietus platina Tiketa
* (pirkti internetu)

* Tiketa kasą rasite ir Menų spaustuvėje

** Dėmesio! Vėluojantys žiūrovai į renginį neįleidžiami.

 

Lietuvos nacionalinis dramos teatras: LEDO VAIKAI

autorė, režisierė ir atlikėja — Birutė MAR | kompozitorius — Antanas KUČINSKAS | scenografė — Kristina NORVILAITĖ | kostiumų dailininkė — Indrė PAČĖSAITĖ | videodailininkas — Karolis BRATKAUSKAS | šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS | režisierės padėjėja — Sigita MIKALAUSKAITĖ | režisieriaus asistentas — Titas VARNAS | vaidina: Birutė Mar

 

Vienos dalies monospektalis pagal 1941–1956 m. Lietuvos tremtinių Sibire, autorės tėvų prisiminimus 

 

Birutė Mar:

 

1939-aisiais, Vokietijai atplėšus Klaipėdos kraštą, 1940-ųjų birželį į Lietuvą įriedėjo sovietų tankai, prasidėjo SSSR okupacija. Lemtingą 1941-ųjų birželio 14-ąją ištremta apie septyniolika tūkstančių Lietuvos žmonių – šviesuolių, mokytojų, tarnautojų, ūkininkų. Dauguma jų buvo pasmerkti lėtai mirti nuo bado ir šalčio. Su šeimomis tą dieną buvo išvežti ir mano tuo metu mažamečiai tėvai. Jiems likimas lėmė augti vienoje jurtoje, lediniame Laptevų jūros iškyšulyje.

 

Tik 1998 m. Lietuvos Seimas priėmė rezoliuciją, nutarimą ir įstatymą, kuris teisiškai apibūdino sovietinius trėmimus. Šis įstatymas sako, kad okupuojančios valstybės vykdomi masiniai gyventojų trėmimai iš okupuotos šalies į savo – okupantės – teritoriją yra vienas sunkiausių karo nusikaltimų. Tačiau įstatymas neteikia statistikos apie nusikaltimų mastą, pranokstantį net nacistų genocido nusikaltimus (per penkiolika metų buvo ištremta apie tris šimtus tūkstančių Lietuvos gyventojų). Bet anuomet tai net buvo vadinama „humaniška akcija“, tautos valymu, „siekiant nuslopinti išnaudotojų klasės pasipriešinimą“.

 

Mintis sukurti šį spektaklį kilo seniai, ji brendo iš lėto, po truputį vis daugiau sužinant apie tremtį. Mano tėvų vaikystė prabėgo amžino įšalo krašte, jie užaugo Sibire, prie Laptevų jūros, tačiau niekada apie tai nekalbėjo, nepasakojo, nes apie tai kalbėti buvo pavojinga, uždrausta, tabu. Tikriausiai saugojo savo vaikus nuo tos patirties, laikė tai giliausiame atminties dugne. Tik po 1991-ųjų, kai atsirado tremtinių prisiminimų publikacijos, sužinojau ir apie savo tėvų gyvenimą ten. Rumšiškių buities muziejuje tuomet buvo pastatyta jurta – „nacionalinis“ lietuviškas namas, kokiame tūkstančiai lietuvių gyveno Sibire. Tuomet savo akimis pamačiau, kokie buvo mano tėvų vaikystės namai.

 

Senelių ir tėvų, taip pat ir tūkstančių lietuvių skausmas liko giliai, neišsakytas. Ėmiau galvoti apie šį spektaklį kaip apie savitą atnašavimą, to viduje paslėpto skausmo išgyvenimą, skausmo, kuris tebetūno tautos atmintyje ir kelia baimę, siaubą, amžiną klausimą: už ką? Ir pavojų, baimę: o jei rytoj pasikartos istorija ir mes vėl būsim atplėšti nuo savo žemės, namų, istorijos?

 

Sakoma, kai darsyk išgyveni, išpasakoji tai, kas labiausiai slegia, – palengvėja. Nebelieka baimės ir lyg pabaisa viduje tūnančio siaubo. Todėl norisi apie tai prabilti garsiai, teatro scenoje, pakelti atminties „velėną“ ir papasakoti apie tai jau kitai kartai, kad ji sužinotų, iš kur mūsų tautos genuose slypi nesąmoningai išgyvenama baimė, nepasitikėjimas savimi. Paliudyti jau tiems, kurie nepatyrė anos tikrovės, pravesti savitą istorijos išgyvenimo pamoką.

 

Taip pat noriu pati scenoje išgyventi savo tėvų patirtis, taip juos giliau pažinti ir suprasti, atjausti ir galbūt išlaisvinti. Šį spektaklį skiriu jiems ir visiems, patyrusiems nepelnytą skaudžią lemtį.

 

Iš Jūratės Vaičiūnaitės-Marcinkevičienės prisiminimų:

 

Visą mūsų šeimą išvežė 1941 m. birželio 13-ąją, anksti rytą. Atėjo septyni kareiviai, prikėlė visus, tėvą pasodino ant kėdės, liepė pakelti rankas, nukreipė į jį revolverį. Mus, keturis vaikus, susodino ant stalo, mes baisiai rėkėm, buvo baisu dėl tėvo, niekados nematėm jo taip baisiai priremto. Kas buvo tas „liaudies priešas“? Tai Šimonių pradžios mokyklos vedėjas Klemas Vaičiūnas, kilęs iš grytelninkų, iš devynių vaikų šeimos, skurdęs, piemenavęs, pabėgęs iš namų, kad galėtų pasiekti didesnio mokslo. Jam pavyko baigti mokytojų seminariją. Dvidešimt metų dirbo nepriklausomos Lietuvos mokytoju. Kai 1940-aisiais į mokyklą pradėjo landžioti visokie Šimonių veikėjai (Šimonyse jie buvo daugiausia žydų tautybės), kartą liepė nuimti visus lietuvių rašytojų portretus – Daukanto, Maironio, Žemaitės, Baranausko, Kudirkos, ir pakabinti Puškino, Lermontovo. Tėvas atsisakė – aš nenukabinsiu, nėra tokio švietimo komisariato parėdymo, o jūsų nurodymai – kas jūs tokie? Antrąkart atėjo paklausti, ar nėra kryžių ant sienų. Tėvas juos išvarė lauk. Tai gal šito užteko? Nors ne visi Šimonių mokytojai tokie buvo, išvežė visus su šeimomis.

 

Kai darė kratą, sukrovė kieme visas mūsų knygas, sakydami, kad čia buržuazinė literatūra, ir sudegino. Jauniausiai sesutei buvo tik dveji. Motinai pavyko ją perduoti žmonėms ir palikti Lietuvoje, norėjo perduoti ir mane... Man buvo ketveri. Tai aš taip klykiau, įsikibusi į mamos sijoną, niekaip negalėjo atplėšti, taip ir likau. Užtat man labai gera buvo ir gyvuliniame vagone, nes ir mama, ir tėtis buvo kartu. Atvežė mus į Altajaus kraštą, o po baisių bado metų nuplukdė į Tolimąją Šiaurę. Ir Altajuj, ir pirmus metus šiaurėje siaubingai vargome, daug mūsų tautiečių išmirė. 
 
Tėvą ir tenai, Šiaurėje, vadindavo nacionalistu, nes jis niekam nenuolaidžiavo, nesitaikstė, nesilenkė, o tiesiai ir atvirai su visais kirsdavosi dėl bet kokios neteisybės. Jis nesuabejojo ir nepalūžo net sunkiausiais momentais, atvirai pasisakydavo prieš stalinizmą. Kartą „išdėjo“ partorgui – jūsų tankai traiškė mano kraštą, bet manęs jie nesutraiškys. Kitą kartą suabejojo Stalino konstitucija ir nėjo balsuoti: pažiūrėsim, kokia demokratiška mūsų konstitucija. Kai atėjo ir paklausė kodėl, atsakė: aš nenoriu, konstitucijoje – laisvė balsuoti ar nebalsuoti. Už visą tą principingumą tėvas gavo dar penkerius metus kalėjimo. Mes išsaugojome nuosprendį, ten prirašyta tiek sūriausių kaltinimų nacionalizmu, tarybų valdžios niekinimu, priešiška propaganda, kad jeigu iš tikrųjų būtų tiek pasakęs ir padaręs, tai turbūt būtų sušaudytas. Bet įrodyti anie daug negalėjo. Vienintelis daiktinis tos buržuazinės propagandos įrodymas buvo Lietuvos Respublikos moneta su prezidento A. Smetonos atvaizdu.

 

Kai šiek tiek atsitraukė mirties pavojus, lietuviai pasistatė Bykovo iškyšulyje mokyklą, ten buvo kelios nedidelės klasės ir butas direktoriui. Trūko mokytojų, tad priėmė mokytojauti ir tremtinius, viską dėstė rusiškai, nes mokėsi čia įvairių tautybių vaikai. Kai buvau septintoje klasėje, išsikvietė po vieną mokinius toks iš rajono atvykęs atstovas, apie viską klausinėjo, o paskui – kodėl tu nestoji į komjaunimą? Sakau, esu tremtinė, tai ir nestoju. Labai įpyko, ėmė rėkti ir grasinti: tai tau protivno sovetskoje obščestvo? Aš visai nutilau, nes jei dar žodis, tai bus kaip tėvui. Tas atstovas paskelbė, kad šita mokinė nesusipratusi ir turi būti atskirta nuo šeimos, jai negalima leisti toliau mokytis...

 

Vėliau, kai jau studijavau Novosibirsko technikume, dažnai siųsdavau laiškus mamai, o ji man juos grąžindavo, ištaisiusi klaidas. Tie mano diktantai paštu man tuo metu buvo vienintelės lietuvių kalbos pamokos. Kai susitikdavome ir kalbėdavomės, ji labai pykdavo kokį barbarizmą išgirdusi – gimtosios kalbos nedarkyk! Mūsų šeimoje didžiausia baimė per visus tremties metus buvo – kad galim ir negrįžt kada nors į Lietuvą...

 

* Pjesėje panaudoti autentiški tremtinių eilėraščių fragmentai, motyvai iš Dalios Grinkevičiūtės knygos  „Lietuviai prie Laptevų jūros“ bei Eglės Gudonytės  „Karta nuo Sibiro“.

 

** Spektaklyje panaudotos nuotraukos iš Lietuvos nacionalinio, KGB muziejų rinkinių, šeimos archyvo ir tremtinio Gintauto Martynaičio piešiniai. 

 

*** Chorinės muzikos kūrinius atliko choras  „Aidija“.

menų spaustuvė | juodoji salė
bilietai: 10 EUR | bilietus platina Tiketa
* (pirkti internetu)

* Tiketa kasą rasite ir Menų spaustuvėje

** Dėmesio! Vėluojantys žiūrovai į renginį neįleidžiami.

 

Šeiko šokio teatras: ONEIRO

 Šokio ir muzikos spektaklis „Oneiro“ - apie tarpinės būsenos magiją

idėja, dramaturgija, režisūra: Mindaugas Bačkus, Kenzo Kusuda, Agnija Šeiko | atlikėjai: Mindaugas Bačkus, Kenzo Kusuda | kostiumų dailininkė: Sandra Straukaitė | šviesos dailininkas: Justas Bø | muzika: pagal David Lang „World to come“ | koprodukcija: VšĮ „Violončelių muzika“ ir Šeiko šokio teatras

trukmė: 60 min.

Spektaklio ašis - Davido Lango kūrinys „World to come“ (ateisiantis pasaulis), kurį jis sukūrė po rugsėjo 11-osios tragedijos, kuomet pasaulis stovėjo šiapus didžiulės nežinomybės. Spektaklio „Oneiro“ kūrėjus taipogi įkvėpė ne tik gili, matematiška muzika, bet ir pavadinimas, nurodantis limbo būseną, – tarpinė stadija tarp pabaigos ir to, kas už jos yra labai įdomi.

Kūrėjai kviečia žiūrovą aktyviai išgyventi tą laikiną akimirką, išryškinti ją ir joje įsibūti. Į sapno erdvę nukreipiantis šokio spektaklio pavadinimas, taip pat pasiduoda įvairioms interpretacijoms. Japonų kalboje šio žodžio dėmesys „ne-iro“gali būti perskaitomi kaip garso tekstūra ar spalva. Sapno (iš graikų k. oneiro – sapnai, sapnų dievai) teritorija yra sunkiai apibrėžiama tarpinė erdvė, kurioje realaus pasaulio krantas atsimuša į neapibrėžtą ir vienos sąmonės ribas nuplaunantį kosmoso vandenyną. Tai ribinės būsenos potyris, kurį kiekvienas žmogus išgyvena užmerkęs akis, bet pabudęs nubraukia į šalį. „Oneiro“ kviečia pabūti šioje teritorijoje atvertomis akimis ir visomis juslėmis.

menų spaustuvė | juodoji salė
bilietai: 13,20 EUR | bilietus platina Tiketa
* (pirkti internetu)

* Tiketa kasą rasite ir Menų spaustuvėje

** Dėmesio! Vėluojantys žiūrovai į renginį neįleidžiami.

STALO TEATRAS: Aplink pasaulį per vieną spektaklį

visada premjera! Spektaklis-dirbtuvės "Aplink žemę per vieną spektaklį" pagal Ž.Verno nuotykių romanus šeimai ir mokyklinio amžiaus vaikams

 

kūrybinė komanda: Paulius Juodišius, Saulė Degutytė, Snieguolė Dikčiūtė | šviesų dailininkas - Tadas Juozapaitis

spektaklio-dirbtuvių trukmė – 2.5 val. | spektaklio sukūrimą parėmė Lietuvos kultūros taryba

 

Žiulio Verno kuriamas nenutrūkstamų nuotykių pasaulis pirmiausia mums atveria neįkainojamas fantazijos galimybes, t.y. paslaptingą būdą keliauti į bet kurį pasaulio kraštą nė neišeinant iš savo kambario... Šios (visada) premjeros tikslas ir yra atverti vaikų vaizduotę bei pristatyti jiems šį stebuklingą, kiekviename iš mūsų glūdintį mechanizmą, kurį įvaldžius ir kuriuo tinkamai pasirūpinus jau niekada nebeteks nuobodžiauti!

Trijų dalių nuotykis-žaidimas apjungia tris skirtingas nuotykinių kelionių erdves: sausumą, vandenį ir orą. Į pagalbą pasitelkę Žiulio Verno aprašytus, laiko patikrintus nuotykius, trys žmonės-orkestrai kartu su trimis žiūrovų grupėmis leidžiasi į dailės, muzikos, literatūros ir teatro stichijas...

Pasirinkę moderuojamos kūrybos žanrą, menininkai padeda atskleisti spektaklio-dirbtuvių dalyviams jų viduje tūnančius dailininkus, muzikantus, režisierius ir aktorius... Tad spektaklyje, pasiryžusiame vienu ypu apskrieti visą pasaulį, laukia ne tik daugybė neįtikėtinų, klasika virtusių nuotykių, bet ir galimybė praktiškai prisiliesti prie įvairiausių meno formų, instrumentų, teatrinių žaidimų... Galiausiai, visi šie meniniai bandymai sugula į vieną bendrą visumą, kurią galima pamatyti (o ir įgarsinti!) populiariausioje šių laikų scenoje – ekrane.

menų spaustuvė | kišeninė salė
bilietai: 10 EUR | bilietus platina Tiketa
* (pirkti internetu)

* Tiketa kasą rasite ir Menų spaustuvėje

** Dėmesio! Vėluojantys žiūrovai į renginį neįleidžiami.

Mediateka

Infoteka, kurios kolekcijos prioritetas – šiuolaikiniai scenos menai ir kūrybinės industrijos, yra viešai prieinama visiems, norintiems geriau pažinti šias sritis.

Naršyti mediateką

Naujienos el. paštu