SCENOS KONTEKSTAI: RŪKAS TARP MŪSŲ: APIE GYVYBES, KURIŲ NEMOKAME GIRDĖTI
Dažnai norime tikėti, jog kaip žmonės prasidedame ir baigiamės ten, kiek mūsų kūnai yra ištįsę į ilgį ir plotį. Lyg žmogus – tai tik kūnas, kurį valdo smegenys. Bet mes ant savo pačių kūnų nešiojamės daugiau mikrobų nei turime nuosavų ląstelių, o be žarnyne gyvenančių nesuskaičiuojamų bakterijų nei suvirškintume maisto, nei pasigamintume gyvybiškai reikalingų mineralų. Net kvėpuoti negalėtume patys, jei ne tos medžių paunksmės. Tad ar iš tiesų galime save laikyti atskirais, autonomiškais individais? Kodėl mums taip sunku priimti tai, kas gyva, bet nepanašu į mus? Šiuos klausimus, švelniai ir nemoralizuojančiai bando kelti katalonų trupės Llum de Fideu spektaklis „Sfumato“, kuris prieš kelias savaites sužibėjo SPOT festivalio metu.
Mano pačios pirmasis kitos gyvybės ‘įvertinimas’ įvyko vos 2019-aisiais, kai išgirdau Kristupo Saboliaus pranešimą apie nežmogišką vaizduotę. Ten pristatytas gleivūnų (Physarum polycephalum) protavimo pavyzdys nulėmė mano moralės ir net karjeros trajektoriją. Gleivūnai - tai vienaląsčių gyviai, kurie neturėdami centrinės nervų sistemos geba tyrinėti aplinką ir ieškoti optimalių sprendimų[1]. Gleivūnai man padėjo pamatyti, jog kitos gyvybės formos nebūtinai yra mažiau protingos nei žmogus – jos tiesiog kitaip suvokia pasaulį, turi skirtingus gebėjimus ir kalbas, kurių tarpusavyje (dar) nemokame suprasti.
Nors žmogaus ego vis prašo būti gamtos piramidės viršuje, kūnai mums primena, jog esame tik (socialiniai) gyvūnai. Merlin Sheldrake yra pastebėjęs, jog simbiozė tai visuotinis gyvybės bruožas. Spektaklis „Sfumato“, rodytas gyvenamojo rajono viduryje, šią simbiozės idėją pavertė kūniška ir vizualia. Švelniai panaikindamas ribą tarp miesto ir gamtos, pasirodymas atvėrė Neries senvagės slėnio grožį – neatrastą gamtos kišenę, kurioje krebžda ne tik žmonių, bet ir kitų gyvybių kvėpavimas. Verčiant pavadinimą iš italų kalbos, „Sfumato“ apibūdina tapybos techniką, kuri tarsi rūkas naikina spalvų ir tonų ribas bei leidžia atspalviams sklandžiai persipinti. Pasirodymo metu šis principas išsipildė ne drobėje, o realybėje – žiūrovai nežymiai perėjo iš savo kasdienės būties į pasaulį, kuriame balandžiai laksto po pievas, maitina žmones batono riekelėmis ir šoka ratelius kartu su vaikais.
Balandžius, žuvis ir gamtą imituojančios kaukės atėmė galimybę skaityti artistų veido mimikas, tačiau stipri kūno kalba, šiuolaikinio cirko ir šokio simbiozė padėjo suprasti net tą žuvies kalbą, kuriai trūko vandens ir deguonies, bet ne gyvybinio šauksmo. Kūno judesiai buvo tikslingi ir ekspresyvūs – buvo galima lengvai nuspėti, jog trupė praleido ne vieną valandą stebėdama balandžių vaikščiojimo specifiką ir apgalvojo net tokias detales, kaip natūraliai žuvis judėtų žeme (dviračio specifika ir vinguriuojantys judesiai leido sklandžiai naviguoti erdvėje). Stiprios kudos turėtų būti skiriamos tiek SPOT festivalio lokacijos skautėms, kurios gyvenamojo rajono viduryje sugebėjo surasti gamtos rojaus prieangį, tiek Llum de Fideu teatro trupei, kuri šią vietą prisijaukino lyg savą – lyg vietą, kuriai spektaklis ir buvo sukurtas, išnaudojant kiekvieną lieptelį ir suoliuką.
Pasirodymo metu žiūrovus lydėjo du užrašai (galbūt skirti tiems, kurie nesuprato, kodėl apsirengimas balandžiu galėtų būti laikomas menu ar tiems, kurie norėjo padaryti gražias nuotraukas Instagramui). Vienas klausimas persmelkė visą patirtį: kaip mes elgiamės su gyvybėmis, kurios nepanašios į mūsų, kurių mes nemėgstame ir kurios mums nėra naudingos? Taip, žmonių ir balandžių santykis tikrai nėra pavyzdinis – turime daug vietos nepasidalinimo bei vienas kitų gyvenimo būdų nepalaikančių sankirtos taškų. Tai ir klausimas apie empatiją, apie mūsų gebėjimą dalintis miestu, planeta, gyvybės teritorija su visais kitais, ne visai panašiais į mus.
„Sfumato“ klausia žmogaus: kodėl mums taip sunku jausti empatiją kitoms gyvybės formoms? Kodėl, net kai dalinamės tą patį miestą, jį keičiame tik žmogaus patogumui, pamiršdami, jog po asfaltu visada slypi ir kitos gyvybės namai? Tikiu, jog kai kuriems žiūrovams šis pasirodymas padės pergalvoti žmogaus ir gamtos simbiozę – kaip grožį ir reikiamybę, kaip man paauglystėje padėjo gleivūnai. Galbūt pradėję vertinti kitas gyvybės formas, tapsime jautresni ir vieni kitiems? Tik oj, koks dar ilgas kelias liko nueiti, kol pradėsime vertinti kalbas, kurių net negirdime, kai dar neišmokome nebijoti ir tų, kurių kalbos tiesiog nesuprantame.
[1] Vienas iš žymiausių pavyzdžių, kodėl žmonės pametė galvą dėl gleivūnų buvo jų gebėjimas Petri lekštelėse, sukurtose pagal Tokijo žemėlapio pavyzdį rasti efektyviausią maršrutą, kuris beveik identiškai atitinka dabartinį Tokijo metro tinklą.
Inesa Šleževičiūtė, Menų spaustuvės programos Scenos konTEKSTAI dalyvė.
