CIRKAS, KALBANTIS NEPATOGIOMIS TEMOMIS

„Menų spaustuvėje" verda kūryba. Viena iš penkiolikos čia reziduojančių komandų – šiuolaikinio cirko platforma „Teatronas“ – jau ne vienerius metus kryptingai formuoja šiuolaikinio cirko lauką Lietuvoje ir reikšmingai prisideda prie jo plėtros Baltijos šalyse.

„Teatronas“ kuria spektaklius, organizuoja šiuolaikinio cirko festivalį „Cirkuliacija“ (kuris šiemet, spalio 30 – lapkričio 10 d., vyksta jau 9-ąjį kartą), kuruoja edukacines programas, pristato lietuvišką šiuolaikinį cirką tarptautinėje erdvėje.

Apie „Teatrono“ veiklos kryptis, cirko situaciją Lietuvoje, festivalį ir ateities planus kalbamės su vienu iš „Teatrono“ meno vadovų, režisieriumi Gildu Aleksa.

-----

Kas yra „Teatronas“? Kokios jūsų veiklos kryptys, tikslai?

„Teatronas“ yra šiuolaikinio cirko platrforma – kitaip tariant, viena pagrindinių organizacijų, strategiškai plėtojančių šiuolaikinio cirko sritį Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Veikiame trimis kryptimis: aukščiausias mūsų edukacijų, pastatymų ir tinklaveiklos taškas yra šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“, tačiau labai svarbus ir mūsų pačių spektaklių kūrimas ar šiuolaikinio cirko spektaklių (ko)prodiusavimas, suteikiantis sceną jauniems arba pradedantiems šiuolaikinio cirko menininkams. Trečioji kryptis – projektai, kurių metu Lietuvos šiuolaikinio cirko kūrėjus pristatome užsienyje, organizuojame rezidencijas.

Šiuo metu reziduojate „Menų spaustuvėje“. Kuo jums įdomi ir naudinga ši partnerystė?

„Teatroną“ ir „Menų spaustuvę“ sieja dėmesys šiuolaikiniam cirkui. Mums labai svarbu ne tik dalintis patirtimi ir žiniomis apie šiuolaikinį cirką, bet ir turėti jam pritaikytas repeticijų ir pasirodymų erdves – šiai meno sričiai, kur kas labiau nei bet kuriai kitai, jos labai reikalingos. Ypač džiaugiamės, kad „Menų spaustuvė“ kuruoja „Teatrono“ cirko menininkų vedamą edukacinę cirko programą vaikams „Cirko Sapiens“.

„Teatroną“ ir „Menų spaustuvę“ taip pat jungia Šiaurės ir Baltijos šalių cirko tinklas (Baltic Nordic Circus Network, BNCN), kurį šiuo metu kuruojate jūs, tačiau netrukus, keičiantis kadencijoms, „Menų spaustuvė“ taps viena iš šį tinklą kuruojančių organizacijų. Kokia patirtis buvo dirbant su BNCN?

Kuruodami BNCN įgyvendinome didelį projektą, kurio dalis buvo tarptautinė vaikų šiuolaikinio cirko stovykla, Vilniuje įvyko nemažai organizacijos susitikimų, prisidėjusių prie tarptautinės tinklaveikos. Kaip pagrindinę darbo su šiuo tinklu naudą įvardyčiau sustiprėjusį pasitikėjimą savimi. Mes, Lietuvos šiuolaikinio cirko kūrėjai, lyg ir esame linkę save nuvertinti, tačiau pasitikrinę savo įdirbį tarptautiniame kontekste, paaiškėjo, kad mokame ir galime labai daug, net ir kuruoti intensyvų ir didelį organizacijų tinklą. Neabejoju, kad kuratorystę perimsianti „Menų spaustuvė“ ne tik įgis daugiau pasitikėjio savimi, bet ir atkreips į save dėmesį tarptautinėje arenoje – juk tai vienintelė nepriklausoma scenos menų erdvė Lietuvoje.

Kokia yra šiuolaikinio cirko situacija Lietuvoje? Ar ši meno šaka pakankamai išsivysčiusi, matoma, įvertinta?

Sakyčiau, dabar Lietuvoje yra šiuolaikinio cirko aukso amžius – pernai įvyko rekordinis skaičius šiuolaikinio cirko spektaklių premjerų, net šešios. Turint omenyje tai, kad turime tik apie 12 aktyvių šiuolaikinio cirko kolektyvų, o Šiuolaikinio cirko asociacija jungia tik apie 20 menininkų, skaičiai yra gana dideli. Net trys mūsų premjeros buvo pristatytos prestižiniame tarptautiniame cirko festivalyje CIRCA Oše, Prancūzijoje, „Taigi Cirkas“ tapo šiuolaikinio cirko tinklo „circusnext“ laureatais, mūsų spektakliai rodomi pripažintuose užsienio festivaliuose. Iki pilnos laimės trūksta tik šiuolaikinio cirko erdvių – kitaip tariant, yra daug entuziazmo, bet nėra jam stogo. Viliamės, kad „Cirko Sapiens“ augins cirko menininkus, kurie ateityje kurs ir puoselės šiuolaikinio cirko erdves, į lietuvišką šiuolaikino cirko sceną įneš daugiau įvairovės.

Kaip atrodo lietuviškas šiuolaikinis cirkas užsienyje? Ar jis įsilieja į tarptautinį kontekstą, ar atvirkščiai – yra savitas, išsiskiria?

Nežinau, ar galime apčiuopti kokį nors elementą, apibūdinantį visą lietuvišką cirko sceną. Vis tik galvodamas apie „Teatrono“ spektaklius, matau, kad mes esame linkę į niūrų, tamsų, antipramoginį cirką. Bet, pavyzdžiui, Marijos Baranauskaitės kūryba užsienio kontekstuose pristatoma kaip labai konceptuali klounada, tad sakyčiau, kad cirko lauke įkūnyta mūsų gilaus teatro tradicija. Mūsų spektakliai yra konceptualūs, neturintys siužeto. Užsienio kontekstuose tai yra aktualu.

Kokie tie „Teatrono“ spektakliai? Kokias temas jie nagrinėja?

Mūsų produkcijoje išryškėjo dvi pagrindinės kryptys – šiuolaikinio cirko ir teatro sintezė ir stiprus dėmesys muzikai. Pavyzdžiui, „Make Love“ yra muzikinis spektaklis apie seksą, kuriame dainuojame apie tai, apie ką nejauku kalbėti; „Itch“ – apie mirties baimę; netrukus įvyks „Šarūno“ pagal Vincą Krėvę premjera. Elementas, vienijantis visus mūsų spektaklius, yra nelabai tradicinis būdas kalbėti su žiūrovais nepatogiomis temomis, papasakoti istorijas, kurių jie nežino, pasidalinti tam tikro tyrimo rezultatais – pavyzdžiui, „Make Love“ paremtas pokalbiu su seksologe apie tai, kokiomis temomis žmonės bijo kalbėti, „Itch“ remiasi tikromis žmonių baimėmis, o „Šarūnas“ – labai asmeniškas mūsų pačių pasakojimas, turintis ryškių sąsajų su kultūros protesto kontekstu. Spektaklyje svarstome, kas geriau – senovė ar naujovės, vyresnioji karta ar jaunimas, ar įvairiose situacijose turėtume ieškoti kažko naujo, ar laikytis stabilių senų, jau patikrintų dalykų; klausiame, kas mus kelia į viršų ir kas traukia žemyn, akrobatinis batutas tampa savotiška šios diskusijos išraiška.

Kokią reikšmę cirko spektakliuose teikiate muzikai? Pavyzdžiui, šokio spektaklyje muzika yra vienas pagrindinių elementų.

Atsakymas į šį klausimą labai konkretus – muzika turi būti papildomas scenos veikėjas. Mūsų spektaklių žiūrovų reakcijos leidžia manyti, kad ji tokią funkciją ir atlieka, tačiau gaila, kad muzika mūsų spektaklių recenzijose analizuojama retai ar net neminima. Muzikinis veikėjas būna visada labai skirtingas – nuo keturių akordų dainų apie seksą arba kaip supildyti SoDros mokesčius, iki folkloro derinių su elektronine muzika ir technomuzikos, kuria vaizdavome nacistinę Vokietiją. Muziką spektakliams kuria antrasis „Teatrono“ meno vadovas Jokūbas Tulaba, jis visada randa kūrybiškus sprendimus.

Ką tik prasidėjo „Teatrono“ organizuojamas šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“, šiemet kviečiantis į šiuolaikinį cirką žvelgti kaip į gyvą, nuolat besikeičiantį reiškinį. Kaip šis kvietimas įprasminamas festivalio programoje?

Kiekviena „Cirkuliacija“ turi griežtą temą, šiemet tai – „Sugrįžimai ir atradimai“. Į festivalį pakvietėme Lietuvoje jau buvusius šiuolaikinio cirko kūrėjus, jie grįžta su naujais kūriniais. Tokiu būdu žiūrovai gali išsamiau, giliau pažinti cirko kūrėjus, turėti platesntį jų kūrybos kontekstą. Mūsų tikslinė auditorija – edukuotas žiūrovas, tad stengiamės patys jį ir edukuoti.

Nemažai ne tik „Teatrono“ produkcijos, bet ir „Cirkuliacijos“ spektaklių rodoma regionuose – festivalį įvardijate kaip edukacinį, siekdami cirką priartinti visiems. Ar tikrai to reikia? Juk menas, o ypač šiuolaikinis cirkas, yra mažumos interesų sritis.

Laikomės nuostatos, kad nesvarbu, kur gyveni, turi turėti teisę pamatyti šiuolaikinių scenos menų pasirodymus. Aš pats šiuolaikinį cirką atradau labai vėlai. Jeigu vaikystėje būčiau turėjęs prieigą prie jo, galbūt būčiau jį įsimylėjęs anksčiau, galbūt mano žinios dabar būtų gilesnės, galbūt būčiau galėjęs studijuoti šiuolaikinio cirko, o ne teatro režisūrą. Jeigu kiekvienas miestas turi kultūros centrą, kuriame yra šiuolaikiniams scenos menams tinkama salė, kodėl mes negalime ten rodyti šiuolaikinio cirko spektaklių? Komerciniai renginiai ten turi didesnę paklausą, tačiau galbūt apie šiuolaikinį cirką dauguma žmonių regionuose net nežino – galbūt jį pamatys ir pamėgs, domėsis toliau, o kitą kartą jau turėsime didesnę auditoriją. Po kiekvieno spektaklio rengiame diskusiją, nes man atrodo svarbu, kad žmonės galėtų savo įspūdžius aptarti, įprasminti. Dalis tokių diskusijų, vykstančių Kaune ir Vilniuje, yra verčiamos į gestų kalbą – taip dar labiau didiname šiuolaikinio cirko spektaklių prienamumą platesnėms auditorijoms.

Kaip apskritai Lietuvos žiūrovai priima šiuolaikinį cirką? Jau atrado jį, ar šis žanras jiems vis dar naujas?

Žiūrovus galima skirstyti į kelis segmentus. Dalis jų nežino, kas yra šiuolaikinis cirkas, todėl ateidami į spektaklius tikisi dramblių, blizgučių ir magijos triukų. Vis tik didžioji dalis auditorijos yra edukuota: jau mačiusi ne vieną šiuolaikinio cirko spektaklį, tad gali lyginti, vertinti skirtingus kūrėjus ir jų spektaklius. Būtent šis auditorijos segmentas skatina tobulėti, mąstyti, atrasti įdomesnius spektaklius.

O teatro kritikai ir profesionalai?

Teatro profesionalai ir kritikai supranta, kad šiuolaikinis cirkas yra rimta meno šaka, tačiau pastebiu, kad dažnai stokoja tinkamo žodyno, todėl apie šiuolaikinį cirką rašo labai atsargiai, net vangiai. Norėdami glaudžiau bendradarbiauti, ne kartą jiems organizavome įvairius seminarus ir edukacijas.

Lietuvoje dar nėra aukštojo mokslo studijų programų šiuolaikinio cirko atlikėjams, tačiau veikia kelios cirko mokyklos, viena jų – jau minėta „Cirko Sapiens“. Kokį vaidmenį ši mokykla atlieka formuojant šiuolaikinio cirko sceną?

Šiuolaikinis cirkas jau pamažu įtraukiamas į teorines scenos menų studijų programas, tačiau šiuolaikinio cirko atlikėjus rengiančių mokyklų vis dar labai trūksta ne tik Lietuvoje, bet ir visame regione. Baltijos ir Šiaurės šalyse tokių yra vos kelios – Suomijoje, kur mokėsi „Cirko Sapiens“ mokytojai Kęstas Matusevičius ir Aino Mäkipää, ir Švedijoje. Į cirko mokyklas aukštosiose mokyklose įprastai stojama ne vienerius metus lankius parengiamąją cirko mokyklą, tad mūsų talentai į šiuolaikinio cirko studijų programas užsienyje pretenduoja nelygiomis sąlygomis su kitais. Šioje meno šakoje technika ir parengiamieji dalykai yra labai svarbūs. „Cirko Sapiens“ – pirmoji vieta, kur būsimieji profesionalai gali išmokti šiuolaikinio cirko pagrindų, suvienodinti savo galimybes su kitais stojančiaisiais į aukštąsias mokyklas. Tačiau būtina ir parengiamoji mokykla, turinti kitokį statusą – tokia, kurioje jaunimas mokytųsi ne savo malonumui, o būtų rengiamas tolesniam profesiniam gyvenimui.

Kokie „Teatrono“ ateities planai?

Ir toliau tęsime netikėtų skirtingų meno šakų ir idėjų kombinacijų liniją. Planuojame kurti šiuolaikinio cirko spektaklį kūdikiams, norisi tiesti kūrybiškus tiltus tarp tradicinio ir šiuolaikinio cirko, aktyvinti edukacines veiklas.

Ačiū už pokalbį.