EUROPOS ŠOKIO PRIZO LAUREATAS CHRISTOS PAPADOPOULOS GRĮŽTA Į „NEW BALTIC DANCE“ FESTIVALĮ

My Fierce Ignorant Step - Pinelopi Gerasimou foto

Balandžio 28-29 d. tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „New Baltic Dance“ uždarys graiko Christos Papadopoulos naujausias darbas „My Fierce Ignorant Step“. Christos jau spėjo užmegzti ryšį su Lietuvos publika – 2024-ųjų „New Baltic Dance“ festivalyje jis pristatė kūrinį „Larsen C“, įkvėptą tirpstančių ledynų lėtumo. Lietuvoje Christos trupė buvo sutikta itin šiltai, o pats choreografas iki šiol su malonumu prisimena šį susitikimą. Kūrėjas siunčia linkėjimus Vilniui ir neslepia, kad vieningai su trupe labai laukė sugrįžimo į Lietuvą.

Siūlome naujausią interviu su C. Papadopoulos.

Su choreografu kalbėjosi Katerina I. Anesthi: https://www.iefimerida.gr/politismos/hristos-papadopoylos-apogeyma-horografos-parastasi?amp

Žvelgdamas į virš Alpių besitelkiančią audrą Bassano del Grappoje, vienu svarbiausių Europoje šokio prizu įvertintas choreografas Christos Papadopoulos kalba apie kūną, kuriam pirmiausia turi skaudėti, kad galėtų šokti, apie savo motiną, nutapiusią anonimiškumo deivę, apie veržlią gyvenimo energiją ir akimirką, kai scenoje pamato tikrumą.

„Tai pirmas kartas per labai ilgą laiką, kai sustojau. Pagaunu save galvojant: kas aš dabar?“ – sako jis su šypsena. Galbūt pats dar ieško atsakymo, tačiau šimtams tūkstančių žiūrovų visame pasaulyje jis jau seniai aiškus.

Christos Papadopoulos – vienas ryškiausių tarptautinį pripažinimą pelniusių graikų choreografų. 2025-aisiais jo gastrolės nusidriekė per dešimtis miestų – net iki Australijos – lydint spektaklius „Larsen C“, „Landless“ ir „ION“. Tuo pat metu jis kūrė „Mycelium“ Liono operai, „Ties Unseen“ Nyderlandų teatrui, o kūrinyje „My Fierce Ignorant Step“ iš naujo permąstė veržlios jaunystės idėją – viską pradėdamas nuo vienatvės studijoje, kur pats išbando kiekvieną judesį.

Kūnas, abejonė ir kūrybos pradžia

Viskas prasideda nuo kūno. „Ateinu į studiją ir mėnesių mėnesius dirbu vienas. Šoku vienas, fiziškai kuriu judesio frazę. Jei pats to nepajuntu, negaliu to prašyti iš kito. Jei pats neišgyvenu, neturiu teisės to reikalauti. Ir visada ateina abejonė: „Ką aš čia darau? Ar tai turi prasmę?“ – pasakoja jis. Vis dėlto, anot choreografo, jei pavyksta šią būseną atlaikyti, atsiranda prasmė dalintis: „Kai judesys persikelia į kito kūną, jis tampa kažkuo tikru – kažkuo kitu.“

Nuo šokėjo prie kūrėjo

2012-ieji tapo lūžio tašku. Tuo metu jis šoko Kopenhagoje su grupe „WeGo“, tačiau režisieriaus Thomo Moschopoulo pasiūlymas sukurti spektaklį „Porta Theatre“ atvėrė naują kryptį. „Taip gimė „Elvedon“. Ir kartu – mano trupė.“ Paradoksalu, bet premjeros jis nematė – tuo metu dirbo Baku prie Europos žaidynių ceremonijų su Dimitris Papaioannou. „Laukiau žinučių ir skambučių, kad sužinočiau, kaip viskas praėjo. Gėda prisipažinti“, – sako jis. Nuo tada scena jį įtraukė visiškai – jau ne tik kaip atlikėją, o kaip kūrėją.

Akimirka, kai „tai įvyksta“

Savo darbuose Papadopoulos ieško nebaigtinės būsenos – to nuolat sugrįžtančio sapno. „Kai scenoje nutinka kažkas, į ką norėčiau žiūrėti amžinai, žinau – radau. Jei žiūrėdamas mintimis nuklystu, vadinasi, neveikia. Būna momentų, kai scenoje pamatau perteiktą giliausią sluoksnį ir sakau: tai įvyko. Kažkas tikro įvyko.“

Jo manymu, tai neturi nieko bendro nei su technika, nei su siužetu – tai akimirka, kai prasiveržia tikrumas. „Pasipriešinimas yra žodis, kuris nuolat sugrįžta mano darbuose – pasipriešinimas lengvoms pabaigoms, skubėjimui, naratyvo godumui. Noriu, kad liktume tarp būsenų. Tai beveik kaip malda.“

Vidiniai konfliktai ir ištakos

Šis įsivaizduojamas choreografo pasaulis visada gimsta iš kažko labai paprasto – frazės, minties ar ritmo lūžio. Tačiau netrukus pasigirsta abejonė: „Mano didžiausias priešas – aš pats. Nesaugumas, kad neturiu ką pasakyti. Gėda.“

Ar tai kyla iš vaikystės?„ Mano motina Fotini būdama 23-ejų jau turėjo tris vaikus. Ji augo kartu su mumis. Studijavo tapybą ir savo diplomą skyrė anonimiškumo deivei. Tai buvo jos svajonė – keliauti per pasaulį laisvai ir nežinomai. Gal aš tai tęsiu savo būdu?“

Kelias į teatrą

Christos vaikystė buvo jauki, bet ribojanti: „Gyvenome miške, šiek tiek atskirti. Kaimas buvo konservatyvus, jautėmės kitokie.“ Jis svajojo apie visai kitą gyvenimą – tapti rimtu diplomatu su portfeliu. Įstojo į Panteion universitetą, tačiau diplomo taip ir negavo. Viskas pasikeitė prisijungus prie teatro grupės.

Į Nacionalinį teatrą stojo „tiesiog pasižiūrėti“ – ir įstojo. „Turėjau kvailio drąsą. Neturėjau supratimo, į ką einu. Nebuvo jokio pasiruošimo ar repeticijų – tik tas instinktyvus vidinis poreikis išreikšti save“, – prisimena jis. Vėliau sekė studijos Amsterdamo SNDO akademijoje.„Taip viskas ir prasidėjo.“

Ritmas, tyla ir laisvė

Didelę įtaką choreografui padarė muzikos minimalistai Steve’as Reichas ir Philipas Glassas. „Supratau, kad kartojimas nėra tuštuma – tai būdas atskleisti gilesnes prasmes. Jei klausysiesi atidžiai ir pakankamai ilgai, išryškės kažkas naujo.“ Ritmas ir tyla, pasak kūrėjo, yra esminiai dalykai: „Kasdieniame gyvenime aš nuolat skubu. Įveikiu kalnus, niekas negali manęs sustabdyti. Bet kai esu scenoje, siekiu sukurti tylą, kad net mažiausias pokytis atrodytų milžiniškas.“

Tai, ko Christos iš tikrųjų nori, yra jo įsivaizduojama laisvė. Šiandien jis kalba apie asmeninę laisvę. Apie sugrįžimą į paprastą džiaugsmą. „Būti ant Tajgeto kalno, pabusti apsuptam eglių kvapo, leisti laiką su draugais, kartu gaminti maistą ir visiems miegoti vienoje vietoje. Per daugelį metų dėl darbo apleidau tiek daug kitų sričių. Atėjo laikas daugiau dėmesio skirti vidiniam „aš“.

Mirtis, humoras ir kūniškumas

Keičiasi ir Christos santykis su mirtimi: „Anksčiau maniau, kad po mirties nieko nėra. Dabar, artėjant prie penkiasdešimties, atsiranda baimė. Jaučiu šiek tiek panikos. Bet vis dar netikiu niekuo aukštesniu, ir tai viską komplikuoja.“

Kasdienybėje jis save vadina klounu ir norėtų šio lengvumo įnešti į sceną. Tačiau kalbėdamas apie seksualumą, lieka santūrus: „Tai niekada nėra paviršius. Tai priėmimas – kūno, džiaugsmo, troškimo. Nenoriu to pardavinėti. Jei mano spektakliuose tai yra, tuomet atsiskleis savaime, o jei niekas to nepastebės, man irgi tinka.“

Laimei, Christos Papadopoulos netapo „diplomatu su portfeliu“. Jis – kūrėjas, primenantis, kad viskas dar įmanoma. Jis nežada nei didingų finalų, nei aiškių atsakymų – tik sugrįžimą į studiją, darbą su savo abejonėmis ir kūną, kuris pasako visa kita.