FESTIVALIO „SIRENOS“ MENO VADOVĖ: „KODĖL POLITIKAI TAIP BIJO MENININKŲ? ISTORIJA KUPINA DRAUDIMŲ IR SUSIDOROJIMŲ“

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

15min.lt publikacija

Vieni iš „Menų spaustuvės“ rezidentų – „Lietuvos teatro centras“, – rūpinasi lietuviško teatro sklaida ir ryšiais su pasaulio scenos menų lauku, renka ir sistemina su lietuvišku teatru susijusią informaciją, reikšmingai prisideda prie ilgalaikio Lietuvos teatro įsitvirtinimo globaliame kultūros žemėlapyje. Viena pagrindinių „Lietuvos teatro centro“ veiklų – Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“, neretai turinčio ryškų politinį atspalvį, organizavimas.

Nors teatro ir politikos ryšys ne visada iš karto matomas, teatras, kaip gyva ir vieša meno forma, nuolat reaguoja į socialinę tikrovę – ją reflektuoja, interpretuoja, kvestionuoja. Pernai rudenį trimetę programą festivalis „Sirenos“ pradėjo šūkiu „Teatras kaip ginklas“ ir į „Menų spaustuvę“ bei kitas scenos menų erdves pakvietė nagrinėti itin nepatogias visuomenės dilemas, kurios tuometinių politinių įvykių kontekste įgavo ypatingai aštrių bruožų.

Su „Lietuvos teatro centro“ projektų vadove, festivalio „Sirenos“ meno vadove, teatro prodiusere ir kuratore Kriste Agota Save šįkart kalbamės ne vien apie „Sirenas“, bet ir apie teatro vaidmenį šiandienos visuomenėje, jo santykį su politika bei kūrėjų atsakomybę reaguojant į aktualius socialinius procesus.

Kriste, esate „Menų spaustuvėje“ įsikūrusio „Lietuvos teatro centro“ projektų vadovė. Kokiu tikslu veikia ši organizacija?

„Lietuvos teatro centro” misija – šiuolaikinėmis priemonėmis proaktyviai vystyti teatro meną Lietuvoje ir užsienyje. Didelį dėmesį skiriame teatro kūrėjų mobilumui (rezidencijoms, kvietimams dirbti užsienyje), kūrinių apykaitai (pristatome Lietuvai ryškius užsienio kūrėjus, o mūsų kūrėjus – pasauliui). Taip pat mums svarbu diegti naujoves ir skatinti pokyčius teatro vadybos srityje Lietuvoje ir užsienyje, dalintis ir savo, kaip organizacijos, ir atskirų joje dirbančių profesionalų patirtimi, kompetencijomis. Dar vienas mūsų tikslų – kurti stiprią teatro profesionalų tinklaveiką ir suteikti prieigą prie naujausių galimybių palydėti Lietuvos teatro kūrėjus visapusės sklaidos link.

Kitaip tariant, Lietuvos teatro centras siekia teatro lauką laistyti taip, kad jis augtų – stiprinti jaunąją kūrėjų kartą edukaciniais projektais, įkvėpti vyresniąją atveriant naujas sklaidos galimybes. Kaip pavyzdžius galėčiau įvardinti Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024-aisiais metu vykdytą projektą „Focus Lituanie“, kuomet Paryžiuje, „Theatre de la Ville“ teatre, buvo pristatytos kelios dešimtys lietuvių kūrėjų renginių, Lietuvos dramaturgijos pristatymą Geteborgo knygų mugėje 2025-aisiais ar numatomą Lietuvos scenografijos pristatymą Prahos kvadrienalėje 2027-aisiais.

Užsiminėte apie kartas. Kokios ryškiausios tendencijos išryškėja lyginant skirtingų kartų lietuviško teatro kūrėjus?

Išskirčiau tai, kad pastaraisiais metais itin ryškiai skleidėsi moterų kūrėjų balsas – jų drąsa kalbėti visuomenei svarbiomis temomis, ryžtas ieškoti naujų meno formų. Galbūt todėl, kad teatro lauke ilgą laiką dominavo režisieriai vyrai, šiandien moterų balsai įneša netikėtus, naujus požiūrio kampus. Man nelabai artimas kūrėjų skirstymas į kartas – manau, kad iškilūs kūrėjai ir kūrėjos peržengia savo kartos ir istorinio laikotarpio ribas. Svarbu ir tai, kad šiuolaikinėje Lietuvos teatro scenoje atsiranda vietos naujiems, negirdėtiems balsams; svarbu, kad kvestionuojamos galios pozicijos, ieškoma politiškumo per asmeniškumą, pasitelkiama dokumentika, scenoje veikia ne tik profesionalūs aktoriai, bet ir įtraukiamos įvairios bendruomenės. Visa tai taikliai atliepia Europos šiuolaikinio teatro tendencijas.

Kaip lietuviškas teatras ir jo kūrėjai atrodo tarptautiniame kontekste ir kuo jie išsiskiria?

Apie Lietuvos teatro mokyklos ir tradicijos unikalumą kalbama nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo pradžios, kai Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas ir Oskaras Koršunovas šturmavo didžiąsias pasaulio scenas. Aš nesu teatrologė, tad nesiimsiu apibrėžti mūsų teatro mokyklos bruožų, bet kaip teatro lauko atstovė galiu pastebėti, kad šiuos kūrėjus siejo gebėjimas meistriškai adaptuoti klasikinį tekstą nūdienai: kalbėti ir apie bendražmogiškus dalykus, ir apie Lietuvą tuo pačiu metu.

Šiandienos kūrėjų balsai yra kitokie – labiau fragmentuoti, – bet ir pasaulis šiandien yra visai kitoks nei buvo tada. Net ir pačių ryškiausių Lietuvos šiuolaikinių scenos menų pavyzdžių kontekste galime kelti diskusiją, kas tai – teatras, šokis, tarpdisciplina? Pavyzdžiui, „Auksinį liūtą“ Venecijos bienalėje pelniusi „Saulė ir jūra“ (aut. – Lina Lapelytė, Vaiva Grainytė, Rugilė Barzdžiukaitė, prodiuseris „Operomanija“) arba tų pačių kūrėjų pasaulį apkeliavusi opera „Geros dienos!”, Karolio Kaupinio muzikiniai paveikslėliai „Radvila Darius, Vytauto“ (prodiuseris „Operomanija“) ar Kamilės Gudmonaitės spektaklis „Šventė“ (prodiuseris Oskaro Koršunovo teatras), kuriame scenoje pasirodo ir savo istorijas pasakoja žmonės su negalia, įtvirtina naujas menines formas, pristato naujus kūrėjų balsus ir kitokią kūrybinę logiką. Šiandien per šokį kalba ne tik kūnas, bet ir tekstas – pasižiūrėkime Agnietės Lisičkinaitės ir Igorio Šugalejevo CLAP & SLAP, kuriame autobiografiškumas dera su fikcija, judesys su tekstu.

Esate ne tik Lietuvos teatro centro projektų vadovė, bet ir Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ meno vadovė. Pernai, 2025-aisiais, festivalį ženklino šūkis „Teatras yra ginklas“. Ką ir nuo ko jis gina, prieš ką yra nukreiptas?

Vien žodis „sirenos“ savo prigimtimi yra dviprasmis. Sirenos ir gelbėja, ir žudo. Sirena – tai šaižus signalas, įspėjantis apie pavojų, bet kartu tai ir mitologinė paukščiažmogė būtybė, viliojanti peržengti ribą. Toks yra ir festivalis „Sirenos“ – jis ir įspėja apie tai, ką įžvelgiame kaip pavojų mūsų visuomenei, ir vilioja žengti į meno pasaulį.

„Sirenos“ 2025-2027 m. kalba apie tai, kaip mes šiandien priimame fatališką dabartį santykyje su žmonija, gamta ir technologijomis, kokias įžvelgiame alternatyvas apokaliptinei ateičiai ir ką galime šiandien padaryti, kad tos alternatyvos rastųsi. Tad ir programą dėliojame remdamiesi šiomis temomis: teatras kaip ginklas, teatras kaip pabėgimas, teatras kaip ateitis. Praeitais metais kalbėjome apie tai, ką teatro kūrėjai nori apginti, kokias teritorijas jie saugo, puoselėja, rūpinasi.

Ar teatras gali iš tiesų keisti tikrovę, ar tik žiūrovą įspėti?

Teatras veikia žiūrovų galvose ir keičia tai, kaip mes matome ir suvokiame pasaulį. O tikrovė yra tokia, kokią mes ją patys sukuriame savo galvose. Scenos menų kūrėjai sau kelia įvairiausius tikslus – vieni dirba su bendruomenėmis ir įgalina jas spręsti savo problemas, pateikdami teatrą kaip įrankį, kiti imasi klasikinių tekstų, juos adaptuoja nūdienai. Treti ieško naujų formų, neatrastų teritorijų. „Sirenos” savo misiją suvokia būtent kaip įspėjimą, raginimą mąstyti, atpažinti, kur link šiandien juda mūsų visuomenė, pasaulis.

Tikrovę sąmoningai keisti siekiančios teatro formos neretai imasi nagrinėti tam tikrų socialiai pažeidžiamų grupių temas, problematiką. Kokia tuomet teatro atsakomybė prieš tuos žmones, kurių vardu jis kalba?

Galima paklausti ir taip: o kokia teatro atsakomybė, kai jis tyli apie tam tikras socialiai pažeidžiamas grupes, skaudžias problemas, neteisybę? Teatras nebūtinai kalba kažkieno vardu ar lūpomis. Neretai jis suteikia sceną, platformą kalbėti patiems – queer bendruomenei, migrantams ir pabėgėliams, tam tikro miesto gyventojams, paaugliams ir kitiems. Netinkamomis priemonėmis laikyčiau tam tikrų grupių problematikos išnaudojimą, jų kultūros aproprijavimą.

Menas kaip politinis aktyvizmas ar rezistencijos forma labiau būdinga nepriklausomo meno laukui. Kaip manote, ar nacionalinės / valstybinės teatro institucijos, formos ir turinio klausimais šiek tiek labiau nei nepriklausomo meno formos pasilikdamos istoriniuose kontekstuose, neužsnūsta, nenuklysta į eskapistines patirtis?

Nemanau, kad galima taip apibendrintai kalbėti apie nacionalines / valstybines institucijas kaip užsnūdusias, orientuotas vien į eskapistines, o nepriklausomus menininkus – tik kaip kaip politiškai aktyvius kūrėjus. Tai tebūtų generalizacija. Ir vieniems, ir kitiems būdingos skirtingos raiškos priemonės, galima įžvelgti skirtingas mastelio perspektyvas. Šie abu organizmai veikia skirtingai, vis tik teatro laukas yra tam tikra ekosistema, kuri geriausiai veikia tuomet, kai jos skirtingos dalys sąveikauja, bendradarbiauja. Juolab daugelyje šalių, įskaitant ir Lietuvą, ir valstybiniame, ir nevyriausybiniame sektoriuje kuria tie patys menininkai – jų temos, pilietinė pozicija, sceninė kalba nesikeičia nuo to, ar kuriama valstybiniame, ar nepriklausomame teatre. Europoje meninį aktyvizmą labiausiai propaguojantys režisieriai neretai kartu yra ir nacionalinių / valstybinių teatrų meno vadovai ar didžiųjų festivalių vadovai. Kaip tokius pavyzdžius galima pateikti Milo Rau, kuris ilgą laiką vadovavo Gento nacionaliniam teatrui Belgijoje, ar Tiago Rodriguesą, vadovavusį Lisabonos nacionaliniam teatrui Portugalijoje.

Ir vis tik politikai dažnai sumenkina teatrą kaip nišinę sritį, pasiekiančią nedidelę auditoriją, be to, teigia, kad teatras neturi tiesioginės įtakos realius politinius sprendimus priimančių institucijų veiklai. Kaip vertintumėte tokią poziciją?

Šiame kontekste kalbėčiau apie menininkus apskritai, ne tik teatro lauko atstovus. Man atrodo, kad mes visi esame panašioje situacijoje – nepriimame aiškių politinių sprendimų ir tiesiogiai neveikiame rinkėjų, nes tai nėra tiesioginis mūsų darbas. Vis tik jeigu menininkai ir jų balsai nebūtų svarbūs, totalitarinėse valstybėse nebūtų draudžiama išraiškos ir žodžio laisvė. Štai jums ir atsakymas. Kodėl politikai taip bijo menininkų? Kodėl „Pussy Riot” narės sėdi kalėjime? Kodėl sovietmečiu nei vienas spektaklis neišvysdavo žiūrovo be valdžios cenzūros? Kodėl šokėjas ir choreografas Igoris Šugalejevas negali kurti spektaklių Baltarusijoje? Kodėl kai kurios knygos vis dar deginamos ir draudžiamos, net ir pas mus, Lietuvoje? Juk kokie skandalai kilo dėl Neringos Dangvydės „Gintarinės širdies” ar Rūtos Vanagaitės „Mūsiškių”. Kodėl 2012-aisiais, kai festivalyje „Sirenos” buvo rodomas Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją”, Lietuvos Respublikos Seimas svarstė jį uždrausti? Ko bijota? Meno istorija kupina draudimų, egzekucijų, susidorojimų, nes tai, apie ką kalba menas, pažadina žmogaus sąmonę ir daro įtaką jo veiksmams.

Šiuolaikinis teatras dažnai labai politiškas įvairiais lygmenimis – dažnai girdima nuomonė, kad tai vargina, žiūrovai pasiilgsta grožio. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Suprantu tą nuovargį, kuris užklumpa nuolat stebint, kas vyksta pasaulyje: karai, katastrofos, gamtos nykimas, stichijos. Tad tikriausiai natūralu, kad ieškome, kur nuo to pabėgti – eidami į teatrą kartais siekiame užuovėjos. Tokia ir šių metų „Sirenų” tema: „Teatras kaip pabėgimas”. Tačiau, ieškodama spektaklių šių metų festivaliui, supratau, kad pabėgti nuo politikos, nuo aktualijų neįmanoma. Politika yra neatskiriama ne tik nuo meno, bet ir nuo bet ko, ką mes darome. Juk kasdien priimame sprendimus: gaminti kavą namuose ar pirkti kavinėje, turėti vaikų ar ne, dirbti ofise ar šunų prieglaudoje. Kiekvienas mūsų sprendimas, norime mes to ar nenorime, yra politiškas. O politiškiausia dažnai tampa tai, kas yra asmeniška: pavyzdžiui, teisė į savo kūną, šiandien tampanti viena svarbiausių politinių diskusijų arenų – abortai, psichotropinių medžiagų vartojimas, teisė mylėti bet kokios lyties žmogų, teisė gyventi, o ne žūti kare.

Kalbėjimas apie aktualias temas nereiškia, kad nebus gražu. Tik kartu su grožiu gali atsirasti ir liūdesys, skausmas ar humoras.

Ačiū už pokalbį.