ILIUSTRACIJOS, PASAKOJANČIOS ISTORIJĄ. POKALBIS SU ILIUSTRATORIUMI A.BRAN

Iliustracijos „Menų spaustuvei“ – ne tik dekoracijos, bet ir vienas būdų kurti ryšį su savo auditorija. Pernai žiemą tarptautinio vaikų ir jaunimo festivalio „Kitoks“ iliustracijos ne tik atkreipė žiūrovų dėmesį, bet ir tapo karštų diskusijų temomis, o socialiniuose tinkluose vis dažniau pasirodo abstraktūs „Menų spaustuvės“ personažai. Šių vizualų kūrėjas – iliustratorius Artiom Brančel, kūrybinėje bendruomenėje pažįstamas pseudonimu A.Bran.

Menininkas pasidalino mintimis apie tai, kaip gimsta jo iliustracijos, apie eksperimentus su skirtingomis medijomis, bendrą darbą su „Menų spaustuvės“ rezidentais – grafinio dizaino studija „Taktika“ – ir apie tai, kaip jo kūrinius interpretuoja žiūrovai.

Ką iš tiesų gyvenime veikia iliustratorius? Daugeliui, kurie nėra susipažinę su šia profesija, gali atrodyti, kad jis tiesiog iliustruoja knygas, tačiau jūsų kūrybinė veikla apima kur kas platesnius kontekstus.

Turbūt priklauso nuo iliustratoriaus. Išgirdus žodį „iliustratorius“ pirmąsias asociacijas tikriausiai kelia knygų vaikams iliustracijos. Tačiau bėgant laikui ir randantis vis naujoms technologijoms kartu atsiranda daugybė skirtingų nišų, sferų, kurias iliustratorius renkasi pagal savo estetines preferencijas, įvaldytas technikas ir kitus dalykus. Kiekviena niša turi savų niuansų. Vieni labiau fokusuojasi į tradicinį knygų vaikams ar suaugusiesiems iliustravimą, kitiems priimtinesnis darbas su redakcine ar komercine iliustracija. Dar kiti keliauja po muges, parodas ar rezidencijas, rengia dirbtuves, galbūt dirba ir dizaineriais, ir iliustruoja. Iliustracijos sfera yra labai plati ir dažnai būna susijusi su kitomis sritimis ar veiklomis.

Kas paskatino atsitraukti nuo tradicinės, su knygų leidyba siejamos iliustracijos ir drąsiai leistis į eksperimentus?

Kai tik pradėjau dirbti iliustracijos srityje, Lietuvoje ji daugiausia buvo siejama su knygų leidyba, tačiau tuo metu jaučiau, kad ten nepritampu dėl stilistikos, knygų konteksto, požiūrio. Norėjosi kurti kitaip – šiuolaikiškai, turėti daugiau laisvės. Todėl pradėjau eksperimentuoti dirbdamas su skirtingomis medijomis – nuo animacijos ir dizaino, muzikinių vaizdo klipų iki reklamos, rengti asmenines parodas ir dalyvauti grupinėse, taip pat bandžiau kurti scenografiją, dirbti su skulptūra ir keramika. Dabar iliustracija yra mano kūrybos pagrindas, tačiau vien ja neapsiriboju – mėgstu eksperimentuoti ir tarpusavyje jungti skirtingas medijas.

Iliustruoti pradėjote Lietuvoje. Kuo, jūsų akimis, skiriasi iliustravimas bei požiūris į jį Lietuvoje ir kitur?

Tai gana sudėtingas klausimas, į kurį vieno trumpo atsakymo rasti tikriausiai nepavyktų. Sulig besiplečiančiomis interneto galimybėmis prieinamos tapo ir daugelis kitų galimybių – galime dirbti iš bet kur, priklausomai nuo asmeninių ambicijų, tikslų, stiliaus ir iliustracijos sferos. Turime nemažai talentingų iliustratorių, dirbančių ir Lietuvoje, ir sėkmingai plėtojančių veiklą užsienio rinkoje. Normalu, kad didesnė šalis dažniausiai turi daugiau galimybių, didesnę industriją, festivalių, tradicijų, todėl viskas vyksta kitokiu masteliu, į iliustraciją žiūrima rimčiau. Vienur labiau išvystyta komercinė iliustracija, kitur didesnis turistų srautas, todėl atsiranda parduotuvių, kuriose galima įsigyti iliustratorių spaudinių, dar kitur labiau išplėtota knygų leidyba, yra daugiau vartotojų, tad automatiškai skiriasi ir įkainiai. Turbūt daugelis žino apie Bolonijos knygų mugę, vykstančią jau apie 60 metų. Ten kasmet suvažiuoja daug iliustratorių, dirbančių su knygų iliustravimu, bandančių užmegzti ryšius su leidėjais ar atvykusių šiaip pasižvalgyti, susipažinti. Taip natūraliai atsiveria naujos durys, susidaro grandinė: kuo daugiau renginių, vietų, mokytojų, edukacijų, dėmesio, tuo lengviau atsiranda kokybė.

Jūsų iliustracijose dažnai itin žaismingai ir kūrybiškai perteikiamos labai buitiškos kasdienės patirtys, pavyzdžiui, vizitas pas dantistą. Kur randate idėjų savo kūriniams?

Tikriausiai kaip ir dauguma kūrėjų jų randu kasdienybėje – ne tik knygose, filmuose, muzikoje, bet ir kasdienėje savo aplinkoje, kasdienėse patirtyse. Pastaruoju metu itin pamėgau naivųjį meną ir neprofesionalių dailininkų darbus, taip pat simbolius ir heraldiką, todėl ir pats mėgstu dirbti minimalistiniu stiliumi. Kadangi dauguma projektų yra asmeniniai, leidžiu sau paeksperimentuoti, ieškau naujų sprendimų.

Vis dėlto kai tenka dirbti su užsakomąja iliustracija ar projektais, darbas vyksta šiek tiek kitaip. Dažniausiai jis būna komandinis, reikalaujantis sistemos – reikia laikytis tam tikrų taisyklių. Kurdamas iliustracijas tokiame kontekste turiu neapsunkinti darbo kitiems komandos nariams, nes bendro rezultato siekiame visi. Komandinio darbo patirčių būna visokių. Pavyzdžiui, kai dirbame su „Menų spaustuvės“ rezidentais grafinio dizaino studija „Taktika“, kartais tą procesą sunku vadinti vien darbu. Tai labai talentingi profesionalai, ne tik gebantys aiškiai perteikti užduotį, bet ir paliekantys daug erdvės kūrybai, todėl projektai dažniausiai vyksta lengvai, o rezultatas būna itin geras. Pavyzdžiui, su festivalio „Kitoks“ iliustracijomis 2025 m. kartu laimėjome auksą kūrybiškumo festivalio „ADC Lietuva ’25“ iliustracijų srityje.

Tąkart dėmesį į iliustracijas atkreipė ne tik „ADC Lietuva“ komisija, bet ir festivalio žiūrovai – jas aptarinėjo skirtingai interpretuodami iliustracijų objektus. Kaip gimė festivalio „Kitoks“ iliustracijos, koks buvo kūrybinis procesas?

Šios iliustracijos buvo ne pirmas mūsų bendras projektas festivalio kontekste, tad jau iš anksto žinojau, kad laukia labai smagi kūrybinė patirtis. Atsispirdamas nuo festivalio „Kitoks“ tipografijos, kuri jau savaime buvo įdomi, kūrybiniame procese taip pat naudojausi festivalio spektaklių nuotraukomis. Visi kartu priėjome prie išvados, kad abstrakčios formos su pasikartojančiais elementais organiškai susijungs su tipografija ir taikliai atspindės festivalio nuotaiką. Kai žmogus mato atpažįstamas formas – šiuo atveju kojas ir veidus, – gali įsijausti į abstrakčią formą, kostiumus, taip lieka vietos fantazijai ir laisvai interpretacijai. Tikriausiai todėl vieniems ta pati figūra atrodo kaip brokolis, o kiti mato vieną iš savo kambario gėlių. Kartu ši figūra veikia kaip centrinis elementas, simboliškai susiejantis visus kitus, – tai tarsi spektaklio žiūrovų alegorija.

Kaip jaučiatės, kai jūsų kurtos iliustracijos interpretuojamos skirtingai? Ar iliustracijose sąmoningai paliekate erdvės abstrakčiai interpretacijai, ar kai kurios jų turi iš anksto numatytas reikšmes?

Manau, kad visada reikia palikti šiek tiek vietos žiūrovo interpretacijai, tik nukreipiant jį tam tikra linkme, bet nenusakant konkrečių reikšmių. Kai dirbu su kontekstais, kuriuose turiu aiškiai iškomunikuoti projekto žinutę, ir savo vizualinę žinutę formuoju kuo aiškiau, tačiau vis tiek stengiuosi pasitelkti alegoriją ir leisti žiūrovui ne tik susitapatinti su ta žinute, bet ir turėti savo paties susikurto scenarijaus pasirinkimą.

Rudenį „Menų spaustuvės“ lauko reklamos kolonas puošė jūsų iliustracijos, iki šiol matomos socialiniuose tinkluose. Kaip gimė šios kūrybinės idėjos ir kaip vyko jų įgyvendinimas?

Tai buvo dar vienas bendras darbas su „Taktika“. Kaip jau minėjau, darbo pobūdį dažnai lemia projekto specifika, jo formatas. Šiuo atveju buvo labai svarbu sukurti simbolius, kuriuos būtų galima pritaikyti lauko reklamai ir kitiems formatams. Pavyzdžiui, socialiniams tinklams: svarbu, kad visais atvejais jie atrodytų organiškai visi kartu ir kiekvienas atskirai ar keičiant kiekvieno jų poziciją bendrame vaizde. Kiekvienas simbolis atspindi skirtingą „Menų spaustuvės“ veiklą ir šūkį „Daugiau nei scena“.

Pačiame kūrybiniame procese šį kartą atsispyrėme nuo „Menų spaustuvės“ logotipo, norėjome sukurti kuo organiškesnį vaizdą, todėl šių iliustracijų formos kiek panašios į patį logotipą. Kadangi plakatai lauko reklamoje pasirodė vėlyvą rudenį, artėjant žiemos šventėms, norėjosi, kad darbo rezultatas atrodytų šventiškai – naujai, bet jaukiai, todėl pasirinkome atitinkamą spalvų kombinaciją.

Koks skirtumas dirbti su vaikų ir suaugusiųjų auditorijomis? Ar kurdamas vaikams iliustracijas supaprastinate, pritaikote edukacinius elementus ar atvirkščiai – manote, kad vaikas gali suprasti ir brandesnes, abstrakčias idėjas?

Dažniausiai dirbu su suaugusiųjų auditorija, tačiau nematau didelio skirtumo, jei dirbu su vaikais ar jaunimu. Manau, kartais tiesiog reikia ieškoti būdų, kaip sudėtingą dalyką paaiškinti paprastai – kaip sudominti žmogų, paskatinti jį įsigilinti, pamąstyti, išmokti. Aš visuomet linkęs ieškoti tarpinės pozicijos, kurioje susitiktų ir suaugęs, ir vaikas, bet ar galiu sau tai leisti, priklauso nuo projekto.

Dirbate su labai įvairiais projektais – nuo bibliotekų iki psichologinės pagalbos paslaugų. Su kuriais dirbti įdomiausia?

Sunku ką nors išskirti, viskas gali būti įdomu. Manau, kad tokio pobūdžio projektai tam tikra prasme yra panašūs – nors ir skirtingais būdais, tačiau visi siekia edukuoti ir pagerinti žmogaus gyvenimą. Deja, socialiniai ar edukaciniai projektai dažnai turi gana ribotą biudžetą arba jo neturi visai, tad nepavyksta susitelkti vien tik į juos, tenka dirbti su komerciniais arba kitose srityse.

Ar savo iliustracijomis turite tikslą keisti pasaulį, padaryti jį geresnį?

Man norisi kurti kokybiškus dalykus, tobulėti, mokytis. Kartais norisi ką nors žmonėms priminti ar tiesiog juos kažkuo sudominti, o kartais kartu pasijuokti ar paliūdėti. Manau, kad kiekviena meno forma yra palanki žmogiškai empatijai ir pasaulio gerinimui, kaip ir bet koks kitas darbas.

Ačiū už pokalbį.

Kultūros savaitraščio „7 meno dienos“ publikacija