LAIKAS, KURĮ PASIRENKAME

Kaip ir kasmet, metams artėjant į pabaigą, norisi juos apmąstyti. Pažymėti reikšmingus įvykius ir nepasisekusias veiklas, kad kitąmet viskas klotųsi kaip iš pypkės. Ir pirmasis apmąstymas tai darant – laiko metų refleksijos tekstui metų pabaigoje parašyti NĖRA (rašau šį tekstą viena ranka marinuodama naujų metų vakarienę). Rašau ir suvokiu, kad turbūt pagrindinis dalykas, kurį kaip pamoką norisi išsinešti iš 2025-ųjų, yra nuolatos trūkstamo laiko pojūtis.

Tačiau iš tiesų mums (man) trūksta ne laiko, o pasirinkimo, kur ir kaip tą jau turimą laiką naudoti. Kaip giliai ir stipriai šie metai mums visiems priminė, jog tai gali būti paskutinis kartas, kai… Ši, į paširdžius įsirėžusi 2025-ųjų frazė, verčia klausti: „ką mes darome su savo laiku“.

Rašydama šį tekstą kultūrininkės, MENŲ SPAUSTUVĖS rezidentės, „Be kompanijos“ veiklų puoselėtojos vaidmenyse, noriu, žvelgdama į praėjusių metų „Be kompanijos“ veiklas, suprasti, kuri buvo ta veikla, kuriai kitąmet norisi skirti laiko. Buvo šaunūs, darbingi metai – labai daug visko gražaus nuveikėme, daug keliavome, daug laimėjome, daug sukūrėme. Tačiau jaučiu, jog per mažai išbuvome su tuo, ką padarėme.

Per mažai bendravome su kolegomis (jaučiuosi dėkinga protestams, kurie, nors ir liūdnomis aplinkybėmis, leido šią spragą bent šiek tiek ištaisyti ir susiburti su seniai matytais bičiuliais), per mažai bendravome ir su žiūrovais. Jaučiu, kad per pastaruosius metus žodis „diskusijos“ (pokalbiai, moderuojami po spektaklių su žiūrovais) tapo labiau paraiškų pridėtinę vertę didinančiu aspektu nei iš tiesų savo prasminį turinį nešančiu veiksmu.

Dėl šios priežasties, kai su Greta Grinevičiūte, viena iš „Be kompanijos“ įkūrėjų, sugalvojome „Mažąsias produkcijas“, norėjosi šiam žodžiui sugrąžinti jo pirminę prasmę.

„Mažosios produkcijos“ – tai choreografinė platforma, skirta eksperimentinėms šokio formoms ir procesams, kuriuose tyrimas, estetinis pasirinkimas ir konceptualumas susilieja į vientisą meninę praktiką. Po pasirodymų vykstanti diskusija atveria galimybę gilesnei refleksijai, skatina klausimus ir dialogą tarp kūrėjų ir auditorijos.

Formatas, kurį pasirinkome, buvo toks komplikuotas – 30 minučių trukmės kūrinio peržiūra ir 25 minučių diskusija – kad jį sugalvojus atrodė, jog tai absoliuti nesąmonė. Nėra pertraukų – žmonės pavargs; tiek pokalbių – ar tikrai žiūrovams bus įdomu? Ir mūsų dideliam nustebimui žiūrovai išbuvo visą šį laiką – tris su puse valandos. Jie pasirinko skirti savo laiką. Ir būtent čia man įvyko svarbiausias šių metų atradimas. Laikas neatsiranda tada, kai jo „atsiranda daugiau“ – jis atsiranda tada, kai sąmoningai pasirenkame jį išbūti. „Mažosios produkcijos“ man tapo ne dar viena veikla, o priešprieša skubėjimo, efektyvumo ir nuolatinio „daugiau“ logikai. Tai buvo vieta, kur menas neskubėjo būti užbaigtas, o žiūrovas – paverstas vartotoju. Vieta, kur pokalbis nebuvo formalumas, o tikras buvimas kartu.

Šis išbuvimas kartu man priminė, kad žiūrovas nėra tas, kuris „ateina ir išeina“, o tas, kuris pasilieka. „Mažosios produkcijos“ man tapo priminimu, jog menas gimsta ne tik scenoje, bet ir laike, kuris jam yra skiriamas. Ne efektyviame, ne patogiame, o lėtame ir kartais nepatogiame laike. Ši bendrystė su žiūrovais kūrinių stebėjimo ir diskusijų metu, šis jų mums padovanotas laikas, tapo brangiausia 2025 metų veikla ir dovana. Tikiuosi, užteks sąmoningumo ir kitais metais, kol dar turime laisvę rinktis ne tik žodį, bet ir veiksmą, burtis lėtam laikui. Viliuosi, kad šių metų „Mažosios produkcijos“ ir diskusijos po jų nebuvo paskutinis kartas.

Nuolat skubanti,
Agnietė Lisičkinaitė