PASAKOTI APIE TAI, KAS SVARBU: POKALBIS SU „ATVIRO RATO“ AKTORIUMI IR REŽISIERIUMI JUSTU TERTELIU

Nuotrauka - Dainisu Putino

„Menų spaustuvėje“ šiuo metu reziduoja net penkiolika kūrėjų kolektyvų, kurių vienas seniausių – „Atviras ratas“, jau dvidešimt metų einantis koja kojon su „Menų spaustuvės“ veikla ir jos bendruomene. Nors ne visuomet šis ilgas kelias buvo konceptualiai tapatus, „Menų spaustuvę“ visada džiugina jos rezidentų sėkmė, kurios šįkart susilaukė naujausias „Atviro rato“ spektaklis „Spektras. Nematomos istorijos“, kalbantis itin jautria tema – apie suaugusius autistiškus žmones.

Ko gero, žiūrovams šis spektaklis pasirodė įdomus todėl, kad autizmo tema, įsiliejanti į platesnį socialinių ir kultūrinių iššūkių lauką, šiandien yra labai aktuali. Ji paliečia ne tik konkrečias bendruomenes ar šeimas, bet ir priverčia permąstyti visuomenės atvirumo, empatijos, tolerancijos ir kitoniškumo priėmimo ribas.

Ne tik apie tai, kaip gimė šis spektaklis ir kaip jo kūrėjams sekėsi kurti santykį su dokumentine spektaklio turinį formavusia medžiaga, bet ir apie platų „Atviro rato“ reiškinį pasikalbėjome su „Atviro rato“ (o taip pat ir „Spektro“) režisieriumi Justu Terteliu.

Justai, kas yra „Atviras ratas“?

„Atviro rato“ reiškinį sudaro daug skirtingų elementų – tai trupė, kūrybos principas, kūrėjų bendruomenė, taip pat ir dvidešimties metų kryptingo darbo teatre patirtis, suformavusi tam tikrą kūrėjų ir žiūrovų požiūrį į teatrą kaip meno rūšį. Nuo savęs asmeniškai dar galiu pridurti, kad „Atviras ratas“ man yra ir draugų ratas, kuriame užaugau ir subrendau kaip kūrėjas, tad „Atviras ratas“ taip pat yra savotiškas požiūris į kūrybą bendrai.

Tuomet patikslinsiu klausimą – kas yra „Atviras ratas“ kaip trupė, kodėl ji susikūrė?

„Atviras ratas“ kaip trupė susikūrė prieš dvidešimt metų, kai mes buvome aktoriaus Vlado Bagdono ir režisieriaus Aido Giniočio studentai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Mūsų pirmasis spektaklis vadinosi „Atviras ratas. Biografinės improvizacijos“. Jį kuriant, A. Giniotis pasiūlė teatrinio žaidimo, improvizacijos principą kaip kūrybos formą, leidusią mums eksperimentuoti. Tai vėliau išsivystė į atviro rato kūrybos principus, kurie salygojo tai, kad savo teatrą dažnai vadiname teatro laboratorija. Teatro priemonėmis pasakoti savo asmenines istorijas ir jų pagrindu iš karto improvizuoti tuomet buvo nauja, tačiau tikriausiai aktualu, nes mūsų pirmasis spektaklis buvo labai sėkmingas, su juo apkeliavome nemažai festivalių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, buvome apdovanoti „Auksiniu scenos kryžiumi“. Visa tai natūraliai padiktavo intenciją įkurti trupę, kuri ir toliau galėtų remtis tuo pačiu atviro rato principu, kuomet kiekvienas aktorius yra ne tik vaidmens atlikėjas, bet ir dramaturgijos kūrėjas, savotiškas savo istorijos režisierius.

Beveik visą savo egzistavimo laiką „Atviras ratas“ reziduoja „Menų spaustuvėje“, kuri vos keliais metais vyresnė už „Atvirą ratą“. Kuo prasminga ši partnerystė?

„Menų spaustuvė“ ir „Atviras ratas“ – dabar atrodo, kad jie vienas nuo kito sunkiai atsiejami, nes „Atviro rato” įsisteigimą tuo metu sąlygojo „Menų spaustuvės“ atsiradimas, kuri tuo metu buvo (ir vis dar tebėra) vienintelė nepriklausoma šiuolaikinių scenos menų aikštelėje Lietuvoje. Atrasti savo vietą valstybiniuose teatruose naujoms teatro trupėms tuomet buvo labai sunku, praktiškai neįmanoma. Pirmuosius savo spektaklius rodėme „Menų spaustuvės“ senojoje Kišeninėje salėje, kuri buvo siaura. Prisimenu, kad mums buvo sunku susėsti ratu. Pamenu – scenoje vaidindavome aštuoniese, o žiūrovų kartais ateidavo dvylika. Žinoma, kartais jų būdavo ir daugiau, bet mums buvo svarbiausia, kad apskritai turėjome galimybę vaidinti scenoje, susitikti su žiūrovais. Nuo tada „Menų spaustuvė“ tapo mūsų namais, tam tikra prasme net tapatybės dalimi – kartu augome, keitėmės. Tikiu, kad buvo žmonių, kurie atėję į „Atviro rato“ spektaklius atrado „Menų spaustuvę“ kaip šiuolaikinių scenos menų erdvę, ir atvirkščiai – atėję į „Menų spaustuvę“, atrado „Atvirą ratą“. Nors per dvidešimt metų buvo visko, ši partnerystė man atrodo graži ir prasminga.

Minėjai, kad vienas esminių „Atviro rato“ estetinių ir formos principų yra asmeninių istorijų pasakojimas teatrinėmis priemonėmis. Kodėl tai svarbu?

Asmeninės žmonių istorijos, liudijimai teatro scenoje įgauna globalesnį pavidalą – jos tampa laikmečio, kartos, o gal kažkurios žmonių grupės balsu. Teatras yra ta vieta, kur mes visi kartu galime tai patirti, reflektuoti, kurti savo santykį su tema ar permąstyti, kaip mes jaučiamės visuomenėje, kurioje gyvename. „Atviro rato“ moto „Atpažink save teatre“ irgi tai atspindi. Todėl mūsų spektaklių dramaturginiu pagrindu neretai tampa ne kažkieno kito jau išbaigtos pjesės, bet žmonių istorijos, prisodrintos ir labai jautriais asmeniniais išgyvenimais – juokingais, dramatiškais ar net tragiškais.

Būtent taip po pirmojo spektaklio atsirado tokie „Atviro rato” spektakliai kaip ,,Lietaus žemė”, ,,Juoda–Balta”, „Karantino dienoraščiai”, mano monospektakliai “PRA” ir “PRAeis” ir kiti. Dabar,,Spektras” irgi išlaiko šią kūrybinę prieigą. Kai susikūrėme prieš dvidešimt metų, atvirumas, savotiškas pažeidžiamumas scenoje buvo neįprastas, dažniau buvo slepiamasi už personažų, pjesių ir siužetų. Šiandien teatre tai nebėra naujovė. Bet norisi pastebėti, kad kartais su atsivėrimu scenoje yra ir rizikų. Svarbu tai profesionaliai suvaldyti – scenoje išlaikyti balansą tarp atvirumo ir vaizduotės, nes atvirumas gali labai lengvai virsti scenine manipuliacija. Esminė užduotis – išlaikyti sąžiningą balansą tarp realybės ir fanazijos, tarp gyvenimo ir teatro.

Kas padeda išlaikyti tą balansą arba sąžiningą toną?

Nežinau, kaip tai įvardinti…Tikriausiai tai žmogiškas santykis, lengvumas, humoras suteikiantis viltingą atspalvį sudėtingoms temoms. Kai kuriuose spektakliuose pasakojamos istorijos tikrai nėra lengvos – pavyzdžiui, ,,Lietaus žemė” (rež. Aidas Giniotis – aut. past.) kalba apie tarpukarį, tremtį, „Juoda-balta“ (rež. Aidas Giniotis – aut. past.) – apie sovietmetį, sąjūdį, „Karantino dienoraščiai“ (rež. Aidas Giniotis, dabar nebeorodmas – aut. past.) remiasi žmonių mums siųstais karantino metu jų rašytais dienoraščiais. Mano paties režisuotas spektaklis „Tik suaugusiems“ kilo iš noro kalbėti apie tai, kaip mes savo visuomenėje auginame vaikus. Išties galėčiau pasakoti ir pasakoti, nes kiekvienas mūsų spektaklis yra savotiškas teatrinis– laboratorinis tyrimas, kuris atsispiria nuo aktualios temos. Pradžioje būna tema, tuomet atsiranda Istorijos, ir tik tada – personažai ir atpažįstamos situacijos iš kurių galime pasijuokti; sustoti, paklausti savęs ir susimąstyti, ar tikrai mums būtent taip norisi matyti pasaulį.

Regis, vienas tų sąžiningo tono rezultatų – betarpiškas ryšys su žiūrovu, kuris lemia ir jūsų spektaklių sėkmę.

Kažkada mano draugas Vytautas Leistrumas (kuris pastaruoju metu labiau koncentruojasi į muzikinę veiklą už „Atviro teatro“ ribų) labai taikliai pastebėjo, kad mes, kaip aktoriai, nelipame į sceną vaidinti – mes einame susitikti su žiūrovais. Man atrodo, kad tai yra labai svarbi išeities pozicija, padedanti kurti atitinkamą santykį su žiūrovu. Jeigu eisi į sceną tam, kad pademonstruotum save – neva: žiūrėk, aš sukursiu gerą vaidmenį, – ar išties susitiksi su žiūrovu? Pati istorijų pasakojimo – storytellingo – esmė yra būti išgirstam, išklausytam, nebūtinai pagirtam – reikšmes čia kuria tas, kuris klauso, o ne tas, kuris pasakoja. Čia jau teatro virtuvės dalykai, bet mums labai svarbi tokia kūrybinė laikysena – pasitikėjimas žiūrovu kaip partneriu. Mums svarbu, kad ne tik mes patys, bet ir mūsų žiūrovai atpažintų save ar savo artimą mūsų pasakojamose istorijose, tuomet distancija tarp aktoriaus scenoje ir žiūrovo salėje sumažėja ne tik fiziškai, bet ir emociškai.

Tikriausiai nėra lengva išlaikyti būtent tokią kūrybinę laikyseną ir išvengti pataikavimo publikai arba atvirkščiai – savęs kaip kūrėjo ego demonstravimo?

Tai yra vienas svarbiausių klausimų repeticijų metu, bet blogiausia, kad šito negali surepetuoti. Repeticijose gali paruošti tam tikrą sceną ir mizansceną, sukurti personažą, sudėlioti apšvietimą ir muziką, bet ryšys su žiūrovu kuriasi jau paties spektaklio rodymo žiūrovams metu. Patys pirmi spektakliai būna tik tam tikras bandymas tą ryšį megzti – tai etapas, kuriame susidėlioja svarbiausi taškai. Tik vėliau spektaklis auga, stiprėja, ir taip – pavojų nuslysti į vieną ar kitą pusę atsiranda, tačiau visada stangiamės išlaikyti tolygų, pagarbų santykį su žiūrovu. Prisimenu laikus, kai į menininkus buvo žiūrima kaip į dramblio kaulo bokšte sėdinčius ir visuomenei nuleidžiančius esmines tiesas, kaip į pranašus, bet man atrodo, kad kai žiūrovas teatre jaučia, kad spektaklis gali vykti ir be jo, kad jis (kaip žiūrovas) čia nereikalingas… man šis jausmas nepatinka; gali būti, kad šiandieninis žiūrovas į kitą tokį spektaklį ir neateis. Kurti tolygų santykį su žiūrovu toli gražu nereiškia jam pataikauti – juk vis tiek bandome jį vesti link to, kas mums patiems atrodo svarbu, – tačiau teatro priemones išnaudojame tam, kad atskleistume temą. Man, kaip režisieriui, tai yra kur kas įdomiau nei surasti kokį nors naują estetinį triuką ar kitokią sceninę inovaciją.

Teatro kritikai kartais juokauja, kad „Atviras ratas“ užsidaro, nes trupėje jau ilgą laiką kuria tie patys, dažniausiai pas A. Giniotį studijavę aktoriai. Ar išties „Atviras ratas“ atviras ne tik žiūrovui, bet ir kitiems aktoriams, kolegoms?

Sakyčiau, kad kūrėjų, kurie inicijuoja kūrybinius procesus, branduolys yra pastovus, tačiau spektaklio aktorių trupės sudėtis yra gana atvira ir priklausanti nuo konkretaus spektaklio ar projekto. Pavyzdžiui, „Spektre“ vaidina trys aktoriai „iš kitur” – Aldona Vilutytė, Andrius Mockus ir Šarūnas Zenkevičius. Su Aldona jau teko dirbti ir anksčiau, o Šarūnui ir Andriui šis kartas „Atvirame rate“ buvo pirmasis. „Spektre“ jie atsirado gana intuityviai, atviro rato principą jie priėmė kaip tam tikrą akotrinį-profesinį iššūkį, kuris, tikiu, buvo įdomus, nors tikrai nelengvas. Nesakyčiau, kad „Atviras ratas“ yra uždaras ratas, nes ir kitų mūsų spektaklių kūrybiniuose procesuose dalyvauja aktoriai iš šalies. Mes tikrai atviri, bet tuo pačiu mes renkamės suo kuo dirbti, kokias temas liesti ir panašiai. Man tai yra natūralus kūrybinis procesas.

Kas sumanė kurti „Spektrą“ – spektaklį apie autistiškus žmones?

Jei manęs kas nors prieš gerus metus būtų paklauses, ar planuoju kurti spektaklį apie autizmą, tikrai būčiau pasakęs „ne“. Bet… šeimoje mes turime tradiciją garsiai skaityti knygas. Skaitėme ir šią – Jurgitos Žalgirytės-Skurdenienės ir Barboros Suisse „Autizmas – dalis manęs”, ir tik pradėjus skaityti pagalvojau, kad tai galėtų būti spektaklis. Kuo daugiau skaitėme, tuo daugiau galvojau apie ją kaip apie medžiagą spektaliui, tad po to sekė logiški žingsniai – susisiekiau su knygos autorėmis, pakviečiau pažiūrėti kitų mūsų spektaklių, kalbėjomės su „Baltų lankų“ leidykla, išleidusia šią knygą. Mane suintrigavo knygoje pasakojamos autizmo spektre esančių žmonių istorijos, kurios gana lengvai pasidavė mūsų teatrinei kalbai, tuo pačiu ir normalumo–nenormalumo, psichinės sveikatos ir „kito” priėmimo tema mūsų visuomenėje. Tuo pačiu pagalvojau, kad spektaklis galėtų būti labai gera priemonė, prisidėsianti prie šios temos nagrinėjimo viešajame diskurse – padėsianti visuomenei geriau pažinti patį autizmo reiškinį, autistiškų žmonių žvilgsniu pažvelgti į pačius save, į plačiąją visuomenę. Man labiau rūpėjo ne medicininiai, bet kultūriniai dalykai – kaip mes suvokiame normalumą, kaip elgiamės su kitokiais nei mes.

Būtent – šis spektaklis, priešingai nei dauguma kitų „Atviro rato“ spektaklių, yra apie „kitus“, kitokius žmones. Neretai spektakliuose, kalbančiuose apie „kitus“, kitokie žmonės yra antagonizuojami, stigmatizuojami, pateikiami kaip tie, kuriems reikia pagalbos. Mano akimis, „Spektrui“ pavyko to išvengti. Kaip sekėsi subalansuoti galios santykį tarp „mūsų“, neurotipinių žmonių, ir tarp „jų“ – patenkančių į autizmo spektrą?

Man atrodo, kad vienas iš būdų išlaikyti tolygų galios santykį, yra neskubėti įvardinti, kas tie „mes“ ir kas tie „jie“. Teatras disponuoja labai stipriu įrankiu – empatija, įsijautimu į kitą. Kas jeigu „mes” būtume „jie”? O kas, jeigu mes, neurotipiniai žmonės, būtumėme mažuma? Ir koks jausmas būtų gyventi kito pasaulyje, kito batuose? Kažkada, kai statėme spektaklį apie tarpukario kartą, diskutavome, kas būtų, jeigu mes patys atsidurtumėme tame laikotarpyje. Jeigu aš būčiau ne stribas, ne partizanas, o tiesiog tas pats Justas, gyvenantis savo gyvenimą ten, ir staiga mano likimas pasisuktų į vieną ar kitą pusę? Nežinau, ar šis pavyzdys labai tinkamas, bet noriu pasakyti, kad kuriant „Spektrą“, man nebuvo svarbiausia sukurti sceninį–estetinį vyksmą – man buvo svarbu kiek įmanoma sąžiningiau pamatyti pasaulį autistiško žmogaus akimis. Su aktoriais daug diskutavome, kaip atskleisti šio spektaklio personažus pernelyg nemanipuliuojant vaidyba, bet bandant perteikti jų matymą, jų istorijas. Todėl bendradarbiavimas su knygos autorėmis buvo labai svabrus, nes jos yra šios temos eskpertės ir, žinoma, prieš susitinkant su žiūrovu, spektaklį pirmiausiai rodėme joms. Buvo labai svarbu pasitikrini, ar nenufantazavome per toli.

Koks šiame spektaklyje aktorių santykis su jų kuriamais personažais? Kaip jie tapo Tadu, Karolina ir kitais?

Aktoriai, skaitydami knygą, patys išsirinko personažus, kuriuos norėtų kurti, ir tik tuomet iš fragmentiškų pasakojimų konstravome spektaklio dramaturgiją: knygoje ieškojome vietų, kurios būtų simptomatinės, norėjome atkurti situacijas, į kurias tie žmonės galėjo patekti. Stengėmės remtis konkrečiomis frazėmis, bet tuo pačiu, naudojant savo vaizduotę, sukurti scenas, kurios būtų gyvos ir tikros. Svarbu buvo atskiras istorijas sukomponuoti taip, kad jos viena kitą papildytų arba paneigtų, bet tuo pačiu kurtų bendrą paveikslą. Išties daug istorijų liko už kadro, į spektaklį nepateko. Pačioje knygoje man atrodė labai svarbūs ekspertų komentarai, kurie spektaklyje virto garso įrašais, pasakojančiais, pavyzdžiui, kaip sovietmečiu buvo žiūrima į psichiatriją, kaip nuo to laiko kito požiūris į kitokį žmogų. Iš tiesų, kurdamas šį spektaklį jaučiau didelę atsakomybę, nes tai yra vienas žingsnių, padedančių visuomenei geriau suprasti autizmo spektre esančius žmones, juos integruoti į visuomenę.

Tikriausiai ne tik šį pokalbį, bet ir spektaklio reikšmes pabaigtų pačių autistiškų žmonių reakcijos į šį spektaklį. Žinau, kad atgalinį ryšį iš jų gavote. Koks jis?

Reakcijų buvo tikrai labai daug. Žinau, kad knygos „Autizmas – dalis manęs“ autorės į spektaklį atsivedė žmones, kurių istorijomis dalinamasi knygoje. Man jų nuomonė buvo esminė, labai svarbi, todėl labai džiaugiuosi, kad jie spektaklyje pamatė save. Džiugino ir grįžtamasis ryšys iš įparstų teatro žiūrovų, kuriems tema pasirodė nauja, bet labai įdomi. Gavome žinučių ir iš autistiškus vaikus auginančių tėvų, kuriems šis spektaklis pasirodė labai svarbus tuo, kad padeda geriau suprasti savo vaikus, jų pasaulio matymą. Be to, šis „Spektras“ atvėrė dar vieną skaudulį – kalbėdami apie autizmo spektrą, dažniausiai kalbame apie vaikus. Tačiau kas su jais atsitinka tuomet, kai jie užauga? Ir kaip mūsų visuomenėje jaučiasi tie žmonės, kurie patenka į autizmo spektrą, tačiau oficialiai autizmas jiems nustatytas nėra? Kokia kaina jie prisitaiko prie visuomenės, kurioje dominuoja neurotipiniai žmonės? Juk, kaip matome spektaklyje, autizmo diagnozė nėra naudinga, ypač tais atvejais, kai tenka ieškoti darbo, spręsti teisinius ginčus – tokie žmonės yra labai pažeidžiami ne tik psichologiškai, bet ir juridiškai. Tai yra vienas dalykų, dėl kurių kovoja knygos „Autizmas – dalis manęs“ autorės, Tad viliuosi, kad „Spektras” bent trupinėliu prisidės prie požiūrio į autistiškus žmones kismo.

Ačiū už pokalbį.

Straipsnis publikuotas portale 15 min.