SCENOS KONTEKSAI: ĮSPŪDŽIAI IŠ ANTROSIOS LIETUVIŲ PREMJEROS GRIMMASOS | TEATRONAS & KANTA COMPANY
GRIMMASOS | Teatronas & Kanta Company
Ilmės Vyšniauskaitės nuotr.
Edukacijų programos „Scenos konTEKSTAI" dalyviai dalinasi savo įžvalgomis apie antrąją lietuvių premjerą Šiuolaikinio cirko festivalyje HELIUM - „Teatrono" ir „Kanta Company" spektaklį GRIMMASOS, vykusį rugsėjo 11 d. Menų spaustuvės vidiniame kieme.
Urtė Ignatavičiūtė:
Tai kaip reikia žaisti „Grimmasas“?
Projektas „Grimmasos“ (rež. Gildas Aleksa) yra tikras tarpdiscipliniškumo pavyzdys. Pirmiausia, susijungia verbalinis ir fizinis naratyvai. Trys skirtingos brolių Grimų pasakos iš dalių sudėtos į vieną. Kiekvieną pasakojimų atkarpą lydi šokio ir akrobatikos intarpai. Pasirodymo pradžioje scenos menininkai patikslina, jog jų misija - įkūnyti žiūrovų skaitomas pasakas. Vis dėlto projekto pagrindinė mintis liko įsisupusi skirtingų idėjų verpete. Tekstų ir judesio fragmentai, atlikėjo Kęsto Matusevičiaus ironiškas patosas spektaklio pradžioje, žiūrovų įtraukimas į spektaklį - disciplinų žaismas tarsi skatino ieškoti idėjinio vientisumo, tačiau pritrūko žaidimo taisyklių ir paaiškinimo, ar to vientisumo „Grimmasose“ reikia ieškoti.
Rytas Sakavičius:
„Teatrono” premjera „Grimmasos” susideda iš dviejų dalių – trijų savanorių žiūrovų, skaitančių po vieną brolių Grimų necenzūruotą pasaką, ir trijų cirko šokėjų. Šie du pasauliai visgi liečiasi nežymiai. Nors abiejų merginų šokėjų choreografijos iškalbingai paaiškina jas kaip personažes, joms nepratariant nė žodžio, vaidmenys pasakose neatpažįstami. Vyras atlikėjas, tuo tarpu, tampa jungtimi tarp verbalinio ir fizinio pasaulių – jis perdėtai ir dėl to komiškai bendrauja su publika ir skaitytojomis, ši savybė išlieka ir šokant. Vietoj pasakos inscenizavimo prieš akis gimsta kita istorija – jo siekis būti įtrauktam į šokėjų draugystę.
Emilija Ferdmanaitė:
„Grimmasų“ dramaturgija sudėliota iš verbalaus naratyvo – trijų fragmentiškai skaitomų brolių Grimmų pasakų – ir greta kuriamos fizinės istorijos: Gabrielle, Aino ir Kęstas kūnais perrašo šeimos traumų ir transformacijos temas. Labiausiai įsiminė Gabrielle’ės „vaiko“ kūnas, kurio trūkčiojanti koja, sakytum, gyvena atskirą gyvenimą. Siužetas sąmoningai fragmentiškas ir nelinijinis, o susigaudyti padeda pasikartojimai ir darni scenografija; pradžios ir finalo paralelė uždaro žiedinę kompoziciją. „Grimmasas“ pavadinčiau tamsiu ir emociškai paveikiu pasakojimu, kurį norisi skaityti psichoanalitiškai – kaip atsiskyrimo nuo tėvų ir individuacijos istoriją.
Emilija Budrytė:
Dvilypis. Pirmoji asociacija kylanti pagalvojus apie spektaklio istoriją. Trys menininkai, trys žiūrovai, pasakojantys tris brolių Grimų pasakas - lyg ir viskas labai paprasta, tačiau, ar egzistuoja sąsaja tarp jų? Pasakai naratyvas yra vienas esminių dalykų, tačiau jei žiūrėtume į spektaklį, kaip į visumą, o ne kreiptume dėmesį tik į atskiras detales, užčiuopti vieną, aiškią siužetinę liniją būtų neįmanoma. Artistai kūrė ne istoriją, o emociją, padrikus pojūčių proveržius. Skirtingi šiokio, cirko motyvai ir dalimis skaitomos, persidengiančios pasakos trynė nuoseklią istorijos liniją.
Rūta Sarapė:
Trys žiūrovai, tapę spektaklio dalimi, skaito Grimmų pasakas. Trys atlikėjai veikia visai šalia pasakotojų. Skaitomas tekstas nėra tiesiog garso takelis – jis kuria pasirodymo dramaturgiją, o emocinį sluoksnį dar prideda nesuvaidintos skaitovų grimasos. Kol tau skaito pasaką, jos pasaulį susikuri vaizduotėje, veiksmas scenoje vyksta tarsi greta. Pasikartojantys atlikėjų veiksmai, jų seka leidžia pajusti pasakojimo ritmą – kai kurie dalykai kartojasi, o kartais įvyksta kažkas netikėto. Nuostabu, kad spektaklis vyksta lauke – temstant auga įtampa, kol sutemos ir pasakos pasiekia kulminaciją.
Marta Terbetaitė:
Viduramžių festivalio stiliaus scenoje spektaklio naratyvas dekonstruojamas, kai istorija yra pasakojama ne tik atlikėjų. Šiurpinančias brolių Grimų pasakas skaito iš publikos išrinkti žiūrovai, o istorija tampa nevientisa ir nenuspėjama šokinėjant tarp trijų knygų ištraukų atsitiktinai. Žiaurios, necenzūruotos pasakos nukelia į laikus, kai klounai smagino ir blaškė žiūrovą nuo realybės. Atskiras istorijas sekti darosi sudėtinga, tačiau formuojasi bendras vaizdas, kuriame matyti, jog tai akrobatai, dangstydamiesi triukais, skaldo naratyvą. Pasakos lieka nepasektos, o žiūrovas viso labo pralinksmintas.
Evelina Kondrotaitė:
Gyveno kartą...
Spektaklio karkasą sudaro trys originalios nepagražintos brolių Grimų pasakos, skaitomos pačių žiūrovų, kurie tampa neatsiejama pasirodymo dalimi. Ramiai sekamos pasakos nuolat persipina su menininkų fizine dramaturgija – jie veikia greta vienas kito, tačiau trukdo, atstumia ir kuria vis didėjančią įtampą. Šis kontrastas tarp žodinio pasakojimo ir fizinio veiksmo leidžia geriau pajusti Grimų kūrinių žiaurumą, nenuspėjamumą ir absurdiškumą. Iš pirmo žvilgsnio pastelinių spalvų scenografija ir pasakų pasaulį primenanti atmosfera kuria ramybės įspūdį, tačiau netrukus paaiškėja, jog po šiuo jaukumu slepiasi gerokai tamsesnis ir chaotiškesnis pasaulis.
„Scenos konTEKSTŲ“ edukacijas veda scenos menų kritikė Ugnė Kačkauskaitė.
Šiuolaikinio cirko festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
Festivalio informaciniai partneriai - DELFI ir LRT.
