SCENOS KONTEKSTAI: PAKELTI UŽDANGĄ

Dainiaus Putino nuotrauka

Austėja Tamaliūnaitė

Spalio 30–31 dienomis tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „HELIUM“ programoje Menų spaustuvėje buvo galima išvysti Belgijos cirko ir šokio kompanijos „Circumstances“ prodiusuotą choreografo Piet van Dycke cirko pasirodymą „Glorious bodies“, kuris kvietė kitomis akimis pažvelgti į amžėjančius kūnus. Tačiau, ar akivaizdžiai bandant paneigti stereotipus, negresia, jog juos paradoksaliai tik pastiprinsime? Juk, kai tam tikra visuomenės grupė yra imama kaip atskaitos taškas pasirodymo koncepcijai, gresia, kad šią grupę dar labiau išskirsime ar, dar blogiau, užduosime globėjišką toną šios grupės atžvilgiu. Taigi, kaip skoningai ir paveikiai kalbėti apie amžėjimą ir kvestionuoti mūsų visuomenei būdingas išankstines nuostatas apie vyresnio amžiaus asmenis, ir ar belgų trupei tai pavyko?

Susėdę į savo vietas, žiūrovai atsidūrė prieš uždangą – įprastą teatro atributą, nors ir mažiau įprastą Menų spaustuvei. Pasirodymui prasidėjus, ši šiek tiek permatoma uždanga visgi nepakilo. Už jos pradėjo šmėžuoti siluetai – iš pradžių kiek sukumpę, tačiau netrukus atgiję, jie ėmė demonstruoti akrobatinius triukus bei grakščiai lankstėsi tarsi pasitikdami ovacijas. Gelsvai rudas spalvinis tonas ir šiek tiek sentimentali muzika sudarė įspūdį, kad visas vyksmas – tarsi nostalgiški veikėjų prisiminimai. Už uždangos vienas po kito sušmėžuojančių atlikėjų amžius buvo išties nenusakomas – jeigu nebūtum matęs pasirodymo plakato ar skaitęs anotacijos, net neįtartum, kad šie veikėjai papuola į „senjorų“ kategoriją. Nors šis šešėlių teatras, net jei ir šiek tiek užsitęsęs, buvo malonus akiai, pasirodymo kontekstas išryškino šešėlių savybę neutralizuoti amžių, o tai padėjo jau pirmoje scenoje pradėti subtiliai dekonstruoti amžėjimo stereotipus.

Vis dėlto uždanga galiausiai pakilo ir išvydome tarsi kiek nepatogiai besijaučiančius vyresnio amžiaus atlikėjus, lyg atskleidus jų amžių jie būtų apnuoginti, o jų meistriškumas ir pasitikėjimas – subliuškęs. Iš pradžių atlikėjai vis bėgo ir slėpėsi nuo juos besivejančio profilinio prožektoriaus (angl. spotlight), tačiau vėliau įsidrąsino ir ėmė žaismingai demonstruoti įspūdingą porinę akrobatiką, reikalaujančią didžiulio fizinio pasirengimo ir ištvermės, o galiausiai – netgi kovoti (tiek su nesibaigiančiomis, juos paslėpti grasinančiomis uždangomis, tiek vieni su kitais) dėl buvimo įvykių epicentre.

Tapimo nebereikalingu kapsint metams tema ypač opi visiems fizinių scenos menų atlikėjams (šokėjams, cirko artistams), kurių amatas reikalauja stipraus kūno ir ištvermės. Tačiau išties ji aktuali mums visiems – juk amžėjame visi, taigi visiems mums gresia anksčiau ar vėliau patirti diskriminaciją dėl amžiaus (angl. ageism) ir būti „nurašytiems“, ar internalizuoti šias neigiamas visuomenės nuostatas ir „nusirašyti“. Nors „Glorious bodies“ siekia pademonstruoti, kad būtent amžiaus sąlygotos galimybių ribos yra ženkliai pervertinamos, plačiąja prasme pasirodymo tema yra stereotipai konkrečios visuomenės grupės atžvilgiu. Tokias nuostatas griauti daugiau ar mažiau tiesiogiai užsimoja vis daugiau kūrėjų, o jų darbus galima bendrai vadinti subversiniais pasirodymais. Pavyzdžiui, šių metų tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „New Baltic Dance“ rodytas spektaklis „Harmonia“ („Unusual Symptoms“ ir choreografės Adrienn Hód bendras projektas, Vokietija), kurio trupėje buvo žmonių su negalia, siekė keisti žiūrovų požiūrį į kūną. Priešingai nei „Harmonia“, kuriame asmenys su negalia scenoje pasirodė drauge su kitais atlikėjais, „Glorious bodies“ pasirodyme visi atlikėjai atstovavo grupę – vyresnio amžiaus asmenis, su kuria susijusius stereotipus pasirodymas kvestionuoja.

Nors tokia prieiga atrodo galimai rizikingesnė dėl tikslinės grupės išskyrimo, visgi „Glorious bodies“ yra sėkmingo subversinio pasirodymo pavyzdys. Tikėtina, kad prie šios sėkmės prisidėjo tai, kad nebuvo apsiribota vien atlikėjų siekiu nustebinti žiūrovus savo fiziniu pajėgumu demonstruojant porinę akrobatiką, susilaukusią daug ovacijų. Publiką, ko gero, labiausiai įtikino tai, kad istorija pasakota žaismingai, jautriai, pasitelkiant saviironiją. Veikėjai leido pajusti juos kartais užklumpančią desperaciją dėl nereikalingumo jausmo, kuris yra sumišęs su baime būti matomais ir sunkumu priimti savo amžėjantį kūną. Šie prieštaringi jausmai buvo tarsi gija, susiejusi iš pažiūros ne visuomet tarpusavy susijusias scenas. 

Švelnumo ir gylio pasirodymui pridėjo ir sukurta atmosfera. Jauki ir kiek nostalgiška rusva spalvinė gama su ryškesniais oranžiniais atspalviais, kuriais pasižymėjo atlikėjų kostiumai (kostiumų dailininkė Oona Mampuys), tarsi alsavo švelnumu ir ramiu džiugesiu. Spalvinė gama taip pat padėjo atsiskleisti pasirodymo kinematografiškumui – už rusvos uždangos šmėžuojantys siluetai atrodė kaip besikeičiantys seno filmo kadrai, sukuriantys montažo įspūdį ir prisiminimų estetiką. Šiek tiek sentimentalus muzikinis fonas (kompozitorius Kris Auwers), nors savaime ne itin efektingas, derėjo su šia estetika ir neužgožė vyksmo scenoje bei leido sutelkti dėmesį ne tik į atlikėjų kūnus, o ir į veido išraiškas, kurios savyje talpino daug emocijų, jautrumo ir gaivališko žaismingumo. Pasirodymo tempas ir ritmas buvo ne visai nuoseklūs, bet tai taip pat akomponavo tiek kuriamai jautriai žaismingai estetikai, tiek Marie Peeters dramaturgijai, kuri įkūnijo vidinę personažų kovą, liudijusią norą būti matomais, sumišusį su noru slėptis. Šis nevienodas tempas pridėjo pasirodymui žmogiškumo ir kūrė betarpišką santykį su žiūrovu, kaip ir pažeidžiamumą atskleidžiantis kūniškumas (prakaito nuo kaktos braukimas šluoste) ir tokie kasdieniai veiksmai, kaip batraiščių rišimas, kurie dažniau lieka „už uždangos“. 

Visos šios priemonės padėjo ištrinti ribą tarp kuriamų personažų ir atlikėjų bei jautriai papasakoti vidinę atlikėjų istoriją apie internalizuotas nuostatas, taip išvengiant neskanaus „mes jums įrodysime, kad esame pajėgūs“ prieskonio. Nors jaunystė neišvengiamai siejama su amžiumi, tačiau „Glorious bodies“ elegantiškai priminė, kad jaunatviškumas nieko bendro su amžiumi neturi ir neapsiriboja stipriais ir ištvermingais kūnais. Švytintys ir valiūkiški spektaklio atlikėjų veidai ir akivaizdi meilė savo amatui tarsi kuždėjo, kad esi jaunatviškas tol, kol esi smalsus, tobulėji, turi aistrą gyvenimui ir nepasiduodi visuomenės primetamoms normoms ir riboms. O šito mes išties galime pasimokyti iš „Glorious bodies“ atlikėjų, kuriems ne tik pavyko nukenksminti neigiamas amžėjimo asociacijas, bet ir įkvėpti žiūrovams aistros ir džiaugsmo gyvenimui, taigi jaunatviškumo.

„Glorious bodies“ – spalvingas, jaukus ir džiaugsmingas pasirodymas ne vien apie amžėjimą ir amžizmą, o ir apie ribas bei „lubas“, kurias dažnai sau nusipiešiame dėl apribojančių įsitikinimų apie save (angl. self-limiting beliefs). Kūrinys primena, kad amžius neturi būti pagrindinis mūsų gyvenimo dramaturgas, o svarbiausia, kad galimybių ribos didele dalimi tėra sąlygotos riboto mūsų suvokimo, kurio ribas ir praplėtė spektakliui suburta cirko trupė. „Glorious bodies“ pavyko žaismingai, išvengiant didaktikos, paklausti žiūrovų, kur kiekvienas save pernelyg apribojame ir „nurašome“, ir pakviesti visus pakelti uždangą savo gyvenime.