Instaliacija „Viskas, ką girdime tyliai“ nagrinėja šiuolaikinio subjekto patirtį

hiper-stimuliuotoje aplinkoje, kurioje žmogaus jutiminę ir kognityvinę sistemas nuolat užlieja

perteklinių dirgiklių srautai. Instaliacija konstruoja erdvę, kurioje vidinė būsena tampa

pagrindiniu objektu, o kūnas ir sąmonė analizuojami kaip intensyvaus jutiminio spaudimo

veikiama sistema.

Projektas remiasi kognityvinės apkrovos teorija, teigiančia, kad žmogaus informacijos

apdorojimo pajėgumas yra struktūriškai ribotas. Esant nuolatinei stimuliacijai, ypač tada, kai

neurobiologinis jautrumas padidintas – kaip ADHD atveju – mintys praranda kryptį,

išsiskaido, įgauna fragmentišką struktūrą.

Filme fiksuojama subjekto kova su nuolatinio vidinio šurmulio pertekliumi, atskleidžiant

būsenas, kuriose mąstymas ir suvokimas praranda stabilų pavidalą. Vandens bangos, veikia

kaip vizualinė ir akustinė metafora – nuolat pulsuoja tarp ramybės ir triukšmo, tarp tvarkos ir

chaoso. Ši dinamika atspindi sąmonės pastangas struktūruoti patirtį, kurios intensyvumas

peržengia suvokimo ribas.

Instaliacijoje pasirodanti antrininkė įveda į kūrinį inter-subjektyvumo tematiką. Ji gali būti

interpretuojama kaip veidrodinis savęs atvaizdas, emocinės savireguliacijos mechanizmas arba

neuropsichologinis fenomenas, susijęs su veidrodinių neuronų veikla. Jos atsiradimas žymi

intuityvų suvokimą, kad savasties stabilumas dažnai atkuriamas ne individualiai, o per santykį – per

kito buvimą, kuris veikia kaip jutiminė atrama ir psichologinės gravitacijos centras.