„[...] mano kūnas – tai judėjimas link pasaulio, o pasaulis – mano kūno atramos taškas“1

Tokiais fenomenologo Maurice Merleau-Ponty žodžiais norisi pradėti pasidalijimą apie Menų spaustuvės kasmet organizuojamą tarptautinį šiuolaikinio cirko festivalį HELIUM. Ką bendra turi šiuolaikinis cirkas ir M. Merleau-Ponty?, – galėtumėte manęs paklausti. Atsakymas paprastas – jis giliai apmąstė ir išsamiai kalbėjo apie kūniško buvimo su pasauliu patirtį ir juslinį suvokimą. Kadangi būtent tokį patyriau pasirodymuose – atstumas tarp manęs ir to, ką matau, tirpo – akimoju grįžo skaitytos fenomenologo įžvalgos. Be abejo, sykiais pasirodymų metu užsikūręs mąstymas skaldė mano vientisą buvimą, bet išgyvenimų šerdis vis tiek esti kūne. Be to, šiemet programos ašį sudarė šiuolaikinio cirko ir vizualiųjų menų jungtis, kuri tapo stipriu stimulu pasikliauti jutimais. Todėl recenzijoje pasidalinsiu, mano manymu, labiausiai vizualinę raišką perteikusių šiuolaikinio cirko pasirodymų įspūdžiais – Julian Vogel (CH) „China Series“ ir trupės „Side Show“ (BE) kūrinį „Portraits“.

Kai matau kokį nors objektą, anapus to, ką dabar matau, visada juntu, kad dar esama būties, ir ne tik matomos, bet ir liečiamos ar girdimos, ir ne tik juslinės būties, bet ir kažkokios objekto gelmės, kurios negali iki galo išsemti jokia jutiminė pagava.2

Jutiminė pagava – būtent taip apibūdinčiau J. Vogel kūrinį „China Series“. Atvykusi į pasirodymą VDA „Titaniko“ salės erdvėje pirmiausia patekau į parodą – menininko porcelianinių ir keramikinių darbų, jų šukių instaliacijas. Objektai judėjo erdvėje – sukosi, lingavo, girgždėjo, metė šešėlius ir žaidė su lankytojų sąmone. Žiūrėdama į juos jutau nusiraminimą ir grėsmę, hipnozę ir metamorfozę. Jutau paslaptingą objektų būvį, netgi gyvumą, kuris žadino impulsą suprasti ir identifikuoti jų reikšmes. Laimei, menininkas su šiuo impulsu manęs nepaliko – atėjo laikas jo 20-ies minučių pasirodymui. Prieš akis – žmogus ir diabolas arba diabolas ir žmogus. Sulig kiekviena sekunde pamažu nyko rolių suvokimas, tapo diskutuotina – kas ir į ką iš tiesų žiūri bei kuris kurį kontroliuoja? Šis reginys pamažu trynė kilusius klausimus – jis tiesiog įtraukė į subjekto ir objekto žaismę, pažadino minties nesvarumo būseną. Vienintelė gija, leidusi neprapulti šiame nesvarume ir sujungusi, mano manymu, patyrimą ir pagrindinę kūrinio mintį, buvo dėmesys. Jis sukabino mane su regimu, menininko sukurtu pasauliu. Jis kvietė patirti, permąstyti dėmesio, kaip žmogaus egzistencijos sąlygos, reikšmę. Išėjau iš šio patyrimo uždavusi sau klausimą: kas būtų, jei tokiu dėmesingumu žmogus pasitiktų kiekvieną savo gyvenimo sekundę?

Kitas itin vizualus pasirodymas – belgų trupės „Side-show“ kūrinys „Portraits“. Pirmoji mintis – labai įdomi idėja, nes vienoje scenoje suteikta galimybė įsilieti į tarpusavyje supintas atskiras meno šakas. Oro akrobatika, žongliravimas, monotipijos, žmogaus biustai ir kiti keramikos dirbiniai (tarp kurių – ir cirko epizoduose naudotos kuokelės), dažų kvapas bei jauki dirbtuvių atmosfera. Tiesa, kūrėjai ją sukūrė dar prieš pasirodymą – žiūrovus, ateinančius į Vilniaus teatro „Lėlė“ salę, pasitiko kaip ilgai lauktus svečius. Pasirodymo metu menininkai (Aline Breucker, Camille Paycha ir Sander De Cuyper) savo talentais filosofavo apie žmogaus judesį ir jo paliktą pėdsaką, įtraukė ir biografijos pasakojimo elementų, kurie, susijungę su scenoje esančiais objektais, vieningai skleidė jų vidinio pasaulio atspindžius. Jie kvietė būti darbingo, žaismingo, ne visada lengvo, bet dažnai laiką ištirpdančio kūrybinio proceso dalimi, bet čia atsitiko įdomus dalykas – man jame ištirpti ir prarasti laiko nuovoką sekėsi kiek prasčiau.

Leidausi į mintijimą ir svarsčiau, kokios yra priežastys. Keliu hipotezę, kad toks susidaręs įspūdis – asmeninis. Kadangi pasirodymo raiška išslydo iš įprasto teatro scenos reginio, intuityviai pasirinkau vieną mano akyse dominuojančią atmosferą – meno dirbtuves. Galbūt todėl norėjau kūrėjų vyksmą stebėti ne ant teatro scenos pakylos, o iš arčiau – žvilgsniu sekti neįprastą potėpio ar judesio manevrą, uosti ką tik užpiltos kavos ir besiliejančių dažų aromatą, matyti visą šį pasaulį talpinančias ir išreiškiančias menininkų akis. Kita vertus, jaustas atstumas tapo dar viena galimybe paanalizuoti menininko ryšį su aplinka, kuri, būkime atviri, ne visada yra jautri ir empatiška. Kiek drąsos reikia kūrėjui, kad šis įsileistų nepažįstamą į savo kuriamą pasaulį? O kaip jaučiasi žiūrovas, stebėdamas kūrybos procesą? Kaip apibūdinti jo poziciją, rolę? Galiausiai – kokių elementų buvimas reikštų, kad šių dviejų auditorijų susitikimas sukurs dar vieną, unikalų, o svarbiausia – pajėgų vienas kitą priimti – pasaulį? Turbūt šie klausimai gali būti ne atsakomi, o diskutuojami dalinantis unikalia patirtimi. Regis, jie ir neatspindi pagrindinės kūrinio minties, bet reflektuodama „Portraits“, negaliu nuo jų atsiriboti. Kaip bebūtų, nepriimu šio savo jutimo kaip pasirodymo trūkumo. Anaiptol, stebiuosi belgų gebėjimu taip organiškai apjungti skirtingas meno raiškos formas ir sužadinti man svarbius klausimus. Džiaugiuosi „Portraits“ įsikūrimu atmintyje – esu tikra, kad jis ten apsistojo ilgam.

Menų spaustuvės edukacijos „Scenos konTEKSTAI“ dalyvė Judita Paužuolytė

1 M. Merleau-Ponty „Juslinio suvokimo fenomenologija“, iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Skersytė ir Nijolė Keršytė, p. 404. Vilnius: Baltos lankos, 2018. 

2 Ten pat, p. 262. Vilnius: Baltos lankos, 2018.