Scenos konTEKSTAI: Intermedialumas šiuolaikinio cirko festivalyje HELIUM

Rugsėjo 5–10 d. sostinės menų erdvėse vyko jau 17-asis tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis HELIUM, anksčiau žinomas kaip „Naujojo cirko savaitgalis“. Festivalio programa kompaktiška, bet iškalbinga.


Hipnotizuojanti kontrolė

Žvelgiant į festivalį „Helium 2023“, akivaizdu, jog šiuolaikinis cirkas yra drąsus žanrų prasme ir iš esmės linkęs eksperimentuoti, pasitelkdamas elementus iš skirtingų meno sričių. Iš Šveicarijos atvykęs Julian Vogel pristatė „China Series“ parodą, kurioje eksponuoti jo kurti diabolai, perleisti per skirtingas medijas (vaizdo, garso) judančiose instaliacijose. Parodos viena iš dominančių – dūžis. Daug šukių, jos akcentuotos ne tik instaliacijose, bet ir garsais.

Bet paroda nebuvo individuali kūrinio prasme – čia pat parodų salėje „Titanikas“ Julian Vogel pristatė monospektaklį, kuriame perteikė santykį tarp kūrinio ir jo autoriaus. Minimalistinėje erdvėje techniškai judantis kūnas imitavo žaidimą. Disciplinuojantis ir baudžiantis kūrėjo žvilgsnis provokavo, įtraukė, net hipnotizavo. Taip pavaizduotas uždaras kūrinio ciklas – ratas, o jo intriga – ar pavyks pačiam autoriui išlaikyti žvilgsnį? O publikai ar pavyks stebėti autorių? Drįsčiau teigti, kad šis monospektaklis – galios manifestas, ypač parodos kontekste, kuriame kūrinio trapumas išryškina autoriaus galią. Jis sąmoningai renkasi, kada juos sudaužyti, kūriniai gyvi tiek, kiek jis nori.


Režisieriaus Eimunto Nekrošiaus kūrybos ilgesys

Į vizualiųjų menų parodą, tik šįkart skulptūrų ir monotipijų, kvietė Belgijos trupė „Side-show“ spektakliu „Portraits“, kuris vyko Vilniaus teatre „Lėlė“. Ne kartą teko pastebėti, kad cirke užkulisiai atidengti – čia pat daromos pertraukėlės atsigerti vandens, keisti drabužius. Taip ir „Portraits“ pristatė individualius trupės narių portretus, fragmentišką artistų kasdienybę. Čia ir dabar kūrė monotipijų technika, kai vienoje lapo pusėje liejamas vaizdas susiformuoja ir kitoje. Spektaklyje už fabulą, triukus ar intrigą buvo daug svarbesnė tyli atmosfera, kuriai išlaikyti dėmesį visą spektaklį (apie 1,5 val.) gana sudėtinga, net ir turint patirties. Tiesą sakant, galbūt dėl gvildenamo fragmentiškumo ir tapybiškos psichologijos nejučia prisiminiau režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklius. Jie kurdavo tarsi atskirą epochą, o spektaklio trukmė – tikrai ne viena valanda, bet niekada savitikslė ar neužpildyta.

Čia itin ramų tempą skaldė krentančios skulptūros ir kiti daiktai – neatrodė kaip nepavykęs triukas, ko nebūtina net fiksuoti, nes tuo cirkas ir žavus, kad galima klysti, o kaip tik itin rezonavo. Priešingai negu „China Series“, kur kūrinių sunaikinimas tikslingas, čia destrukcija buvo triukšminga ir, rodos, nemotyvuota.


Santykių magija ir feminizmas

„Accompany Me“ – Monikos Neverauskaitės (Lietuva) bei Elenos Damasio (Italija) duetas „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje parodė eskizą, šiuo metu dar kuriamą (angl. „Work in progress“) debiutą „Paces“. Artisčių poros santykiai, išreikšti per triukus su cyro ratu, kėlė kone kinematografišką įspūdį. Čia jungtos visos juslės, tai yra scenoje kepamų blynų kvapas, taikli muzika, įspūdingi triukai, net tiesioginė interakcija (aliuzija į teatro laboratoriją?) su publika. Visa tai jau dabar ragina vertinti „Paces“ kruopštumą ir inteligenciją bei nekantriai laukti spektaklio premjeros kitąmet „Cirkuliacijos“ festivalyje. Įdomu tai, kad kūrėjos šiuo darbu ne tik kuria estetikos kupiną cirko pasirodymą, bet ir permąsto patriarchato išraišką cirke (ir apskritai kultūroje). Pokalbyje po pasirodymo buvo paminėta, kad būtent vien moterų duetas nėra dažnas reiškinys cirko scenoje, nes visur įtraukiami vyrai. Taigi kontekstas visada svarbus ir neišvengiamai jis įneš savitų galutinio darbo interpretacijų ir vertinimų.

 

Kova su gravitacija

Kalbant apie tradicijų permąstymą, Belgijos trupė „La Sociale K“ savo spektaklyje „In Bilico“ rinkosi laiko patikrintus ir jam ištikimus elementus, kuriuos buvo galima matyti ne viename įprastame cirko pasirodyme (scenografija, kostiumai, specifinis humoras). Jie varijavo atpažįstamais cirko įvaizdžiais bei tropais. Kaip ir „Portraits“, taip ir „In Bilico“ neskyrė daug dėmesio intrigai ir pasakojimui sukurti. „La Sociale K“ dalijosi nuoširdžiu plačiajai publikai skirtai reginiu, prisodrintu triukais ant kelių lynų, kurį kartais bandydavo užgožti iš atvirų užkulisių sklindanti aštri ir dominuojanti muzika. Tai buvo žiūroviškas spektaklis, kur fiziškai puikiai pasiruošę trys akrobatai (iš jų – viena moteris) konkuravo su gravitacija. Koks buvo įspūdingas jos špagatas ant lyno!


Egzistencializmas harmoningame cirke

Vienareikšmiškai Prancūzijos trupės „Collectif sous le Manteau“ spektaklis „Mikado“ – tai puikus HELIUM finalas ir apskritai reginys, kurį būtų galima žiūrėti ne vieną kartą. Tai – nuostabiai vizualiai ir muzikaliai perteikta teatro tragedija. Čia valdo kitas – despotas režisierius, atskira blogio substancija, užuot padėjęs trupei statyti kiniškus stulpus, jis trukdo ir tuo mėgaujasi. Spektaklis apie tokį gyvenimą, kur už rezultatyvias pastangas baudžiama dar didesniu darbu ir nuoskauda, kad nepavyko sukurto grožio išlaikyti. Kur statai, o jis atima. Šiuolaikiškas Sizifo mitas apie grožį kurti ir nepalūžti.

Įstabu, kaip, iš pirmo žvilgsnio žvelgiant, nesudėtinga fabula buvo tvirtas pagrindas, padėjęs įvykti įtaigiam spektakliui: čia netrūko nei intrigos, nei įsitraukimo (balsu pradėjo kalbėti ne tik vaikai, bet ir suaugę, įskaitant mane), o vizualumas ir efektingi, dinamiški triukai sukūrė atmosferą, kurioje iš viso septyni veikėjai vienaip ar kitaip provokavo empatiją ar kitus jausmus.


Taigi skirtinga menų sintezė santykyje su tradicijomis – toks buvo šis šiuolaikinio cirko festivalis.


Menų spaustuvės edukacijos „Scenos konTEKSTAI“ dalyvė Agnė Patackaitė.