Visi keliai veda

na, gal ir ne tik į Romą, 

bet bent jau į ten, į kur tikrai turi nuvesti.

SPOT atėjau patirti ne kaip kritikė, o kaip filosofė (čia paprastąja prasme – tai mano studijų kryptis). Tikiu, jog kiekvienas kritikas bent kiek turi jausti savy cirkuliuojančią filosofinę mąstymo / matymo prieigą ir kiekvienas filosofas (ir net nemaža dalimi) yra kritikas. Tačiau aš ateinu kritikuoti ne pasakant ką nors prasto ar pabrėžti tai, kas neveikė (nes tikrai neišvengiamai buvo ir tokių, kad ir smulkių, momentų), bet į dienos šviesą iškelti tai, kas sukūrė subtilius ryšius tarp pasirodymų bei kas pasirodė prasminga / sveikintina ir išplėsti mąstymo apie šį festivalį prasmines ribas. 

Visam šiam kelionių po fizines, mentalines ir dvasines erdves fonui vertėtų aptarti ganėtinai simbolišką žodžio teatras prasmę. Išvertus iš senovės graikų kalbos theaomai reiškia ,,stebiu, apmąstau, (per)žiūriu“. Bendrašaknis jam žodis thauma – ,,stebuklas“. Pati vieta, kur vykdavo draminiai pasirodymai – theatron, ,,regykla“, jei lietuviškai. Man visada buvo įdomus subtilus skirtumas tarp žodžių matyti ir regėti, lyg regėjimas semantiškai reikštų gilesnį, vidinį patyrimą, susijusį su mūsų idėjomis, sapnais, jausmais ar nuojautomis. Tokio mąstymo šviesoje teatras tampa vieta, kurioje įvyksta kai kas daugiau nei ,,atėjau, pamačiau, (ne)patiko / (ne)rekomenduoju“; čia atsiveria erdvė apmąstyti scenografiją / kraštovaizdį, šviesas, kostiumus, vaidmenis / vaidybą, publiką. Ir prieš kiekvieną iš šių žodžių galima įterpti įvardį savo. 

Nuo pat senovės Graikijos laikų teatro patyrimas buvo savotiškas refleksijos aktas. Stebimi įsikūnijimai ar atvaizdavimai natūraliai kėlė ir tebekelia žmogui įvairius pojūčius / jausmus kūne bei prote: scenoje rodomas įsiūtis iškelia nerimą, verkimas – ašarojimą ar gailestį, ramybė – saugumą. Tad natūralu – daugiau ar mažiau / silpniau ar stipriau mes esame somatiškai empatiški. Ir, mano galva, tai nuostabus gebėjimas, kurį turime jau nuo vaikystės – jausti, reaguoti, dalyvauti visu kūnu mąstymo ir judėjimo vienovėje; tačiau pakeliui kažkur jį pametame ir suaugę keliaujame į įvairias praktikas tam, kad sugrįžtume į kūną bei išgirstume savo natūralią prigimtį. Tad, kad ir kokie paveikūs ar įspūdingi buvo kūrėjų pasirodymai, įtempčiausiai klausančiais, akyliausiai stebinčiais ir labiausiai atliepiančiais menininkais bei filosofais šiame festivalyje man pasirodė būtent vaikai. Pasakoju. 

Festivalį nuolat gaudė bei vijosi galų gale niekam nesutrukdę debesys ir lietūs, prasmingai prisidėję prie spektaklių bei performansų savotiško išbaigtumo (natūralūs efektai juk!). Jau pirmasis festivalio pasirodymas ,,Tiesa – drąsa“ (idėjos autoriai ir atlikėjai: Ema Senkuvienė, Greta Snitkutė, Marius Eidrigevičius), vykęs prie ,,Pirmųjų kregždžių“ skulptūros, buvo palaimintas lietumi būtent aktyviosios choreografijos dalies metu, o jai sulėtėjus lyg sutartinai prašvito saulė ir pasirodė vaivorykštė. Na, suaugėliškas nenoras sušlapti daugelį nuvijo po NDG stogu, tačiau vaikai būdami vaikais pasiliko prie scenos – jiems tai buvo thauma, gamtos ir kuriamo bendro reginio stebuklas, gyvas išgyvenimas, kurio metu jie nusprendė šokti pagal muziką ir besijuokiant taškytis lietuje. Subtilu, kad vienos iš esminių pasirodymo minčių pinasi aplink kovos atsisakymą ir kvietimą vietoje to kurti dialogą, taip pat apie bandymą žaisti su taisyklėmis ar net drąsa susikurti jas pačiam, išliekant savo paties kaip autoriteto pozicijoje. Pradžioje pasirodymo šokėjai kvietė žiūrovus atlikti įvairius, paprastus judesius pagal komandas, duodamas dirbtinio, iš šokėjų valdomo pulto sklindančio balso. Žinoma, komandų greičiui intensyvėjant ir nuolat besikartojant po kurio laiko daugeliui judėti pasidarė nuobodu ir įsitraukimo lygis ženkliai sumažėjo; tai, ką pradžioje vadinome smagiu žaidimu, tapo savotiška neįtraukia našta. Visa ši susiklosčiusi situacija tik patvirtina, kad ilgai pagal nurodomus veiksmus, kryptį ir greitį veikti negalime, neišvengiamai turime grįžti į natūralią, niekieno nevaldomą bei mūsų pačių išjaustą būseną. Iš šios natūralios (prigimtinės, tačiau ne instinktyvios) erdvės idealiuoju atveju turėtų kilti kiekvieno mūsų veiksmas, net jei jis nesutampa su ,,oficialiais“, priimtinais nurodymais. Čia labiausiai kalbu būtent apie kūrybinį aktą, kylantį iš atliepimo tam, kas vyksta mums prieš akis – pats gyvenimas. Tad džiūgavusių ir besilinksminančių vaikų tiesa ir net nereflektuota, bet absoliuti drąsa simboliškai įkūnijo pasirodymo potekstę – nors aš ir pasilieku žaidime, aš pasirenku savo taisykles bei būdus, kaip reaguosiu ir jei kas nesutiks, tas iš tiesų nesuvokia, kad objektyvių taisyklių šiame žaidime nėra, o gal tiksliau vienintelė esama taisyklė – tiesa sau ir drąsa ją išpildyti. 

Lygiai tokio įsitraukimo sulaukė ir kiti performansai / spektakliai. Dvidešimt minučių trukusioje šokio miniatiūroje ,,Vienudu“, kurią atliko Rokas Šaltenis ir Laurynas Žakevičius, stebėjau vaikus, bandančius atkartoti lengvesnius, o kartais ir sudėtingesnius šokėjų judesius, tuo pat metu nei kiek neatitraukiant žvilgsnio nuo judančių artistų kūnų, lyg bandant susilieti su tuo, kas stebima. Patyriminio spektaklio ,,Ohtli“ (iš actekų kalbos išvertus kelias) metu, vykusio keliaujant Pučkorių pažintiniu taku, vedlė ir mirties dūla Klaudija vis dainavo savo promočių giesmes. Ji nemažai kalbėjo apie transformacijas tiek po mirties, tiek šiame gyvenime, apie laisvę švęsti mirtį, džiaugsmą ir palaimingą graudulį, patiriamą prisimenant tai, kas svarbu – artimiausius žmones, meilę bei laiką kartu. Mums iš molio lipdant simbolišką figūrėlę / auką išėjusiems ar pasiilgtiems žmonėms ji taip pat niūnavo vieną iš melodijų ir minioje buvęs berniukas nusprendė (ne)sąmoningai prisidėti dainuodamas žodžius visų dainelių, kurios tik jam liejosi iš širdies. Žinoma, tai prajuokino aplinkinius tuo metu susitelkusius į apmąstymus apie išlydėtuosius, bet tas juokas buvo gaivinantis ir kone stiprinantis juos pačius; vaiko balso nekaltumas, tyrumas bei šviesumas vėl kalbėjo apie esminę žygio žinutę: išlydėti reikia su šypsena, o viską galima transformuoti – net ašaras į juoką, tamsius drabužius į spalvotus, raudą į užtrauktą mėgstamiausią išėjusiojo dainą. 

Na ir žinoma, kaip gi be performanso gamtoje. Labiau cirko pasirodymus primenantis skandinavų menininkų kurtas ,,Bark“, vykęs vingiuojant Vingio parko takeliais, pakerėjo visus. Vaikai negalėjo atsistebėti atlikėjų grakštumu karstantis medžiais ir ant linų sklandant medžių viršūnėse. Tai buvo pilnas gyvo ryšio su gamta vyksmas nevengiant išsipurvinti, įsibrėžti ar nukristi. Viename iš sustojimų vyksmo vedlė (kaip aptarinėjome su ,,SCENOS konTEKSTŲ“ kolegomis – nežinia, ar tai buvo Gamtos, ar Žmogaus įsikūnijimas) pakėlusi žvilgsnį medžių viršūnių link lyg užklausdama (ir turbūt per daug nesitikėdama atsakymo) ji šūktelėjo: ,,Hello?“ Bet atsakymas pasigirdo. Vaiko balsu. Nuskambėjo ramus, jaukus ,,Hello“. Vedlė pajudėjo link vietos, iš kur išgirdusi atsakymą ir pakartojo tą patį: ,,Hello?“. ,,Hello“. Ir žinoma, tą galėjo padaryti bet koks suaugęs, bet rodos jame jau yra labai aiškiai susiformavusi riba, aiškus brūkšnys: žiūrovas – atlikėjas. Vaikai to taip aiškiai išskyrę dar nėra. Matyt, ta maža-didelė gyvastis jautė, kad atsiliepti visgi reikia ir savo balsu nusprendė įkūnyti visą Motiną Gamtą. 

Magiškiausia šių visų liudijimų akimirka yra suvokimas, jog vaikai visais šiais įsitraukimo ir atliepimo būdais aktyviai mokosi; vieša gatvės ar miško erdvė jiems yra laisva čia pat visa esybe reaguoti ar klausti ir tuoj pat gauti atliepimą. Dabar mums įprastame juodosios dėžės teatre normalu sėdėti pasirinktoje vietoje, kone sukaustytam, vienoje pozicijoje, tamsoje, nematant kitų kartu patiriančių vyksmą scenoje. Gatvės menas išlaisvina žiūrovą pakviesdamas sugrįžti į prigimtį, į gamtą (vėl – bendrašakniai), į natūralumą – judėti 360°, reaguoti, būti kaip nori ir kur nori. 

Kodėl man negalima šokti gatvėje? Juk kažkas šoka, tai ir aš galiu. Kodėl man negalima karstytis medžiais? Juk kažkas tai daro, tai ir aš galiu. Kodėl man einant palei upę negalima dainuoti? Juk kažkas tai daro, tai ir aš galiu. Kur yra riba tarp pasirodymo ir gyvenimo? Argi tai nėra viena didelis g y v e n i m a s? 

Ar gali būti taip, kad kūryba, kurią pamatome gatvės mene, yra tiesiog kūryba vaikų, kurie kiek ūgtelėjo, perskaitė vieną kitą knygą ar pažiūrėjo tą ar aną filmą, pasimokė, pakeliavo bei įgavo įrankių, kuriais galėtų komunikuoti savo idėjas, bet per visus virsmus išlaikė gyvą, klaus(i)ančią ir kartais net lyg naiviai svajojančią širdį? Tą, kuri tiki rytojumi, žmonija ir joje besireiškiančia įvairove, laisve būti, kurti, plėstis. Kuri kviečia į žaidimą kaip natūralią, bet truputį primirštą mokymosi formą. *** 

Bet kokią ceremoniją, apeigą ar dar geriau kiekvieną dieną svarbu pradėti su intencija. Į SPOT festivalį tad ėjau su aiškia mintimį – ateinu žaisti. Atsiduodu. Veskite mane per istorijas ir ženklų sistemas. Ir visgi grįžau prie ištakų, prie pamatinių dalykų – nepamiršti vaikiškai atvira širdimi galvoti norų ir būtinai įvyks thauma. Tas kasdienis, asmeniškas, (ne)tikėtas stebuklas.

Monika Juchnevičiūtė, Menų spaustuvės programos Scenos konTEKSTAI tekstas.