Menų spaustuvės organizuojamas tarptautinis gatvės menų festivalis SPOT, šį kartą prasidėjo su trijulės iš Lietuvos, E. Senkuvienės, M. Eidrigevičiaus ir G. Snitkutės pasirodymu „TIESA – DRĄSA“. Šio provokuojančio, tikriausiai visiems gerai žinomo, žaidimo pavadinimas nuteikia, kad greičiausiai galima tikėtis visko. Todėl šį kartą į pasirodymą ėjau taip pat spontaniškai, užmiršusi jo aprašymą ir neturėdama išankstinių nuostatų ar lūkesčių.

„Čia kaip Hunger Games“ - tokį komentarą išgirstu kažkur minioje, susiradus savo stebėjimo SPOT’ą ir ši mintis persekioja mane iki kiek daugiau nei vidurio pasirodymo. Netrukus mano dėmesį patraukia keistas veiksmas. Trys, pilkomis, bet neįprasto pasiuvimo uniformomis vilkintys personažai juda už scenos ribų ir bendrauja su žiūrovais. Kartais jų tiesiog paprašydami atsistoti, kartais pasisukti į dešinę ar į kairę, o kartais pasiūlydami pažaisti „Akmuo, popierius, žirklės“. Žvelgiu į laikrodį, matau, veiksmui dar kiek per anksti. Panašiai sutrikę ir žiūrovai, keldami klausimą pasirodymas jau prasidėjo, ar dar ne. Toks žiūrovo įtraukimas verčia jį išlikti budriu, pasiruošusiu netikėtumams ir aktyviai stebėti pasirodymą. Taip pat, tokiu būdu iš karto sukuriamas žaidimo įspūdis.

Išmušus oficialiam pasirodymo laikui, personažai atsiduria ant scenos ir spausdami jos viduryje esančio elektroninio muzikos pulto mygtukus, juda pagal nurodytas komandas. Taip žiūrovas supažindinamas su žaidimo taisyklėmis ir netrukus vėl įtraukiamas vykdyti nurodytas komandas kartu su šokėjais. Vienas mygtuko paspaudimas ir grupė žmonių pasisuka dešinėn, kairėn, iškelia pirštą į viršų arba sustingsta. Taip paprastai yra kontroliuojama minia, kuri lengvai paklūsta ir stengiasi atlikti komandas kaip įmanoma tiksliau. Kai kuriems leidžiama net laikinai pasimatuoti dievo batus ir valdyti komandų pultą. Keletą kartų pasigirsta moters balsas, sakantis, kad dalyvavimas yra privalomas, tačiau tai nesukelia pasipriešinimo reakcijos ar neigiamos kontrolės jausmo. Nurodymai neskamba griežtai, o maloniai, pagarbiai. Todėl pasijuntu lyg būčiau lėktuve su trimis skrydžio palydovais, kurių malonus ir kartais žaismingas bendravimas nepalieka abejonių, kad privalai jais pasitikėti ir laikytis jų nurodytų taisyklių.

Pirmosios dalies - interaktyvaus žaidimo pabaiga labai aiški ir ryški. Įsivyrauja tyla, šokėjai tvarkosi, bet neužsidaro savuose pasauliuose, visuomet palaiko akių kontaktą su žiūrovais ir reaguoja į natūralias aplinkybes. Nuo scenos išnešamas pultas, nebelieka nurodymų ir kontrolės. Vietoje jų pasigirsta muzika, trys uniformuoti šokėjai juda sinchroniškai, kartais po truputį sugriaudami minėtą sinchroną. Jiems atliekant vis ekspresyvesnius judesius, po pilkomis uniformomis galima įžvelgti paslaptingai šviečiant kažką ryškaus. Judesiai tampa

labiau laisvi, aštresni. Galiausiai šokėjai išsivaduoja iš savo pilkųjų švarkų, po jais pasirodo slypėję violetinės ir rožinės spalvos tigro kailį primenantys dryžiai. Tarsi išlaisvinę savo viduje laikytą laukinį, šokėjai juda jau beveik nevaržomi ir tai leidžia persikelti į gamtą, pašėlusį džiunglių vakarėlį.

Trečioji pasirodymo dalis tarsi įplaukia kartu su lėta, melancholiška muzika. Judesiai tampa vientisi, banguojantys, o šokėjų personažai atrodo labiau panirę į savo vidinius pasaulius. Jie vis dar kartais nukreipia žvilgsnius į išorėje esančius žiūrovus, bet atrodo, kad labiau žvelgtų į savo sielas. Pasikeičia ir tarpusavio bendravimas. Pirmoje dalyje jie, atrodė, kartais konkuravo, antroje labiau veikė kaip komanda, o trečioje, panašu, jie vienas kitą pamilsta. Ramybė, švelnų nuovargį gaubianti atmosfera, vainikuojama netikėto gamtos prisilietimo - lietaus. Jis nepasiruošusius žiūrovus priverčia atsitraukti po stogu, bet šokėjai išlieka savo pozicijose ir paverčia šią gamtos stichiją savo pasirodymo dalimi, juo besimėgaudami. Tiesa, veiksmas iki pabaigos kiek prailgo, jau buvo sudėtingiau išlaikyti dėmesį. Stovėjimas lietuje atrodė galėjo būti gana stipri pabaiga, šalia kurios galbūt galima buvo įkomponuoti trumpą finalinį akcentą. Deja, taip keletą kartų nutiko ir antroje dalyje. Kai kurias monotoniškas, repetityvias vietas galima buvo sutrumpinti ir tai būtų padėję neleisti žiūrovui blaškytis, o labiau susitelkti į veiksmą.

Mąstydama apie tai, ką patyriau, kaip apie pasirodymą beveik nieko iš anksto nežinantis žiūrovas, supratau, kad žaidimo iliuzija buvo sukurta gana aiškiai ir paprastai. Pasirodymas paliko nuotaikingą išsilaisvinimo įspūdį, kurį iš tiesų galima būtų pavadinti drąsa. Tačiau kilo klausimas, kur toji tiesa? Verta atsižvelgti į tai, kad veiksmo SPOT’u buvo pasirinkta aikštė šalia Nacionalinės dailės galerijos esančios skulptūros “Pirmosios kregždės”, kuri yra 1964 m. sukurto Juozo Mikėno skulptūros modelio atitikmuo. Lietuvai esant sovietų valdžioje, buvo teigiama, kad skulptūra yra skirta pagerbti tarybiniams kosmonautams. Išsivadavus iš sovietų valdžios, netrukus buvo atskleista tikroji tiesa, kad skulptūra iš tiesų simbolizuoja Lietuvą, o kylantys paukščiai jos laisvę. Tokio konteksto žinojimas sukūrė galimybę pažvelgt į pasirodymą platesniu kampu. Permąstyti ne tik vidinės laisvės supratimą, kurį labiau perteikė pats pasirodymas, bet ir visuotinės, valstybinės laisvės prasmę, kurios simboliu tapo pasirinkta vieta. Džiugu, kad vieta gali pasitarnauti kaip ženklas ir užpildyti pasirodyme norėtos ištransliuoti idėjos išsipildymą. Tačiau tuomet, galbūt norėtųsi matyti ir šokėjų artimesnį santykį su pačia skulptūra, kuri jų pasirodymą taip praturtina. Vis gi, pasilieka klausimas, ar tiek pat paveikus būtų šis pasirodymas tam į aplinką ir šokėjų idėją pasigilinusiam žiūrovui, jei būtų atliekamas kitoje vietoje? Galbūt kita vieta atvertų jau visai kitas prasmes.

 Miglė Janutėnaitė, Menų spaustuvės programos Scenos konTEKSTAI tekstas.