2020-ieji metai įprastą gyvenimą išmušė iš vėžių ir privertė didžiąją dalį pasaulio sustoti – tokią priverstinę pauzę patyrė ir scenos menų laukas, paniręs į lėtą, neramų laukimą. Visgi šis metas atskleidė ir netikėtai malonių paradoksų – kol didžioji dalis kultūros stovėjo vietoje, Lietuvos šiuolaikinis cirkas žengė net kelis reikšmingus žingsnius. Prie šio ilgai laukto proveržio prisidėjo ir Menų spaustuvė, intensyviai ieškojusi būdų padėti artistams tęsti veiklą karantino metu, kūrusi projektus su tarptautinių tinklų partneriais ir tiesusi naujus kelius Lietuvos cirko scenai. Apie tai, kaip tarptautinis bendradarbiavimas padeda vystytis cirkui Lietuvoje, pasakoja Menų spaustuvės projektų koordinatorė Giedrė Putramentaitė.

Pastaraisiais metais Menų spaustuvė itin aktyviai dalyvauja įvairių tarptautinių scenos menų tinklų veikloje, tačiau daugeliui žmonių, tik iš šalies stebinčių veiksmą scenos menų lauke, ši organizacijos veiklos sritis lieka nepažinta teritorija. Kokių tarptautinių tinklų dalimi esate ir ką šios narystės reiškia Menų spaustuvei?

Menų spaustuvė šiuo metu dalyvauja keturiuose tarptautiniuose tinkluose, du iš jų yra skirti cirko plėtrai ir partnerių paieškai. Tai – „Circostrada“, didžiulis tinklas, vienijantis apie du šimtus narių ir apimantis visą pasaulį. Šio tinklo profilis – labai platus, apimantis įvairiausias sferas nuo cirko edukacijos iki festivalių. Antrasis tinklas – „Baltic Nordic Circus Network“ (BNCN), orientuotas į Šiaurės ir Baltijos šalių organizacijas, edukaciją ir festivalius. Šis tinklas padeda mūsų regionui stiprinti tarpusavio bendradarbiavimą ir ieškoti bendrų taškų, kurių pavyzdžiui Baltijos šalys turi labai daug. Labai naudinga dirbti vieniems su kitais – taip atsiranda daugiau galimybių artistams ir vietinio cirko plėtrai.

Taip pat Menų spaustuvė yra tinklo „International Network for Contemporary Performing Arts“ (IETM), vienijančio virš penkių šimtų Europos scenos menų organizacijų, narė – tai yra didelis tinklas su daugybe itin skirtingo profilio organizacijų. Ketvirtasis tinklas, kuriam priklausome, yra „Trans Europe Halles“ (TEH), skirtas kultūrinių organizacijų, įsikūrusių buvusiuose industrinės paskirties pastatuose, tinklaveikai. Visi šie tinklai turi tam tikrus projektus, veiklas, susitikimus, kurie anksčiau būdavo gyvi, bet dabar persikėlė į virtualią erdvę.

Kokią veiklą Menų spaustuvė vykdo, būdama šių tinklu nare? Kokią naudą suteikia buvimas tarptautinių tinklų dalimi?

Daugiausiai galėčiau papasakoti apie naudą iš cirko pusės, kadangi būtent šiuolaikinio cirko organizacijas vienijančiuose tinkluose dalyvauju aktyviausiai. Abiejų tinklų nauda Lietuvos cirko scenai tikrai pastebima, tačiau skirtinga. „Circostrada” - labai didelis tinklas, kurio didžiausias privalumas, mano nuomone, yra tinklaveikla, didelė sklaida bei globalesnis kontekstas. Tuo tarpu BNCN yra mažesnis tinklas, vienijantis tik 18 narių – dėl tokio glaudaus rato organizacijos palaiko labai glaudų ryšį, taigi, jei kyla idėja naujam projektui, iškart žinai, kokius partnerius iš to tinklo į jį galima būtų įtraukti.

Šiuolaikinis cirkas Lietuvoje nėra išsivystęs – nepaisant to, kad šiais metais atsidarė cirko mokykla „Cirko Sapiens“, yra įsteigta Šiuolaikinio cirko asociacija, vyksta du dideli cirko festivaliai, iki praėjusių metų turėjome tik keletą vietos kūrėjų cirko spektaklių. Kai vietinės produkcijos nėra, galima sakyti, jog žanras nėra išsivystęs. Mes tebeturime itin mažai aktyvių kūrėjų, tačiau dabar, 2020-ųjų pabaigoje įvykus pirmajai lietuviško cirko vitrinai, jau turime daugiau šio žanro užuomazgų. Šioje stadijoje mano minėti tinklai naudingi tuo, kad leidžia megzti partnerystes su daugiau patirties turinčiomis organizacijomis ir šalimis, kuriose cirkas yra labiau išsivystęs. Tai savo ruožtu suteikia daugiau galimybių mūsų artistams, kurie žengia pirmuosius žingsnius - šių tinklų dėka esame dalyvavę bei dalyvaujame ne vienam projekte, kurio naudomis gali pasinaudoti Lietuvos menininkai.

Tinklų veikloje matau labai didelę prasmę, nes pati asmeniškai matau, kiek ir kokių galimybių jie suteikia. Be to, tai taip pat ir prasmingos pažintys ir informacija apie svarbiausius cirko įvykius, kurie vyksta aplink. Nors veikimas globaliame šiuolaikinio cirko lauke yra labai aktualus festivaliams bei organizacijoms, bet daug šios veiklos galiausiai susiveda į galimybes ir pagalbą menininkams – tinklai padeda mums būti jų tarpininkais tarptautiniame kontekste.

2020-ieji metai tapo tikro proveržio laiku lietuviškajam cirkui – net šeši vietos kūrėjų eskizai rugsėjį pristatyti „Naujojo cirko savaitgalio“ Lietuvos cirko popietės metu, o metų pabaigoje įvyko ir pirmoji virtuali lietuviško cirko vitrina. Kas lėmė tokį suaktyvėjimą?

Sakyčiau, kad iki pandemijos metų cirkas vystėsi gana lėtai – atrodė, kad yra daromi tam tikri žingsniai, tačiau jie buvo gana padriki, neegzistavo vientisas veiksmų planas (o tai normalu turint omeny, kad neturim nei vienos organizacijos, kuri aktyviai užsiimtu būtent cirku ir jo plėtra šalyje). Jei galima įžvelgti kažką teigiamo pandemijos situacijoje, sakyčiau, kad ji paskatino labai ženklų veiksmą cirko sferoje. Dėl pandemijos net kelios scenos menų organizacijos – tarp jų ir Menų spaustuvė – keitė savo veiklos sritį, tarptautines veiklas pakeitė lokalios, susikūrė rezidencijos vietiniams menininkams. Kelios tokios rezidencijos buvo suteiktos ir mūsų cirko kūrėjams, ir taip nutiko, kad visi šeši lauke aktyviai veikiantys artistai skirtingais laikotarpiais įsibėgėjo su savo kūrybiniais procesais. Supratome, kad juos būtina įtraukti į festivalio programą, o vėliau gimė ir vitrinos idėja, kas buvo natūrali šios sekos grandis.

Neneigsiu, kad vitrinos idėja buvo įkvėpta suomių – kontaktavau su „Circus Info Finland“, Suomijos cirko informacijos centru, kuris yra taip pat BNCN tinklo dalis. Šis centras turėjo rengti „gyvą“ vitriną kovo mėnesį, prieš pat sprogstant pandemijai, bet kadangi pasaulis artėjo prie užsidarymo, teko pereiti į internetinį formatą. Tai buvo pirmoji mano matyta virtuali vitrina, kurios metu pamačiau, kaip kokybiškai, nesudėtingai ir įdomiai galima padaryti internetinį cirko pristatymą. Mums toks vitrinos pobūdis pasirodė labai prasmingas vietos cirko kontekste, kadangi bene vienintelė proga parodyti vietinę produkciją – festivaliai „Naujojo cirko savaitgalis“ bei „Cirkuliacija”, kurių programose lietuvių iki šiol nebūdavo daug, tad buvo sudėtinga pasikviesti gausesnį būrį tarptautinių prodiuserių. Supratau, kad virtuali vitrina yra puiki galimybė pasirodyti platesniam kontekstui. Pasitarėme su kolegomis, sulaukiau palaikymo ir viskas taip gražiai sutapo, kad nusprendę festivalio metu surengti Lietuvos cirko popietę iškart suplanavome visus jos pasirodymus nufilmuoti, pasiruošti medžiagą vitrinai. Visa tai įvyko labai organiškai mąstant apie tai, kaip artistams padėti ir kaip parodyti, kad Lietuvoje vyksta naujas ir įdomus veiksmas.

Ar jau spėjote pamatyti Lietuvos cirko vitrinos rezultatus?

Tikrai taip! Šią vitriną buvo svarbu surengti dėl to, jog paskleistume žinią tiek Europos cirko kolegoms, tiek Lietuvos kultūros atstovams, kad turime cirko kūrėjų čia pat Lietuvoje, dalintis jų kūryba. Taip pat svarbu paminėti, jog vitrinos kontekste padarėme darbą, kuriam kokybiškai atlikti jauniems atlikėjams dažnai pritrūksta finansų - organizuodami vitriną, kiekvienam spektakliui paruošėme reklaminę ir informacinę medžiagą (video anonsą, brošiūrą, pristatymą). Šią medžiagą kūrėjai gali ir toliau naudoti ieškodami naujų galimybių. Viena iš jų - visai netrukus įvyksianti „Subcase“ cirko mugė, kurią organizuoja Švedijoje įsikūrusi gerai žinoma organizacija „Subtopia“, turinti labai stiprų cirko departamentą. Ši mugė vasario mėnesį vyks internetu ir joje pasirodys du mūsų vitrinoje dalyvavę spektakliai – Džiugo Kunsmano ir Adrian Carlo Bibiano darbas „Where Do I Connect?“ ir „Kanta Company“ spektaklis „Clothes and Us“ ir tai yra vienas pirmųjų kartų, kai tokio lygio cirko mugėje dalyvauja lietuvių spektakliai.

Atrodo, jog tai tiesiog turėjo įvykti tam, kad cirko menininkai galėtų žengti dar toliau – norėčiau tikėti, kad palaikymas ir pagalba iš mūsų pusės buvo tam tikras postūmis. Kai galvoju apie pandemijos metus ir cirką, man atrodo, kad mums pavyko užšokti ant labai didelės bangos ir dabar turime tiesiog ieškoti galimybių, kaip ant jos išsilaikyti. Jaučiu didelį pačių cirko menininkų suaktyvėjimą, atsidarius cirko mokyklai vyksta tikras sujudimas, tad pagrindinis tikslas dabar – išlaikyti artistų motyvaciją, kad jie kurtų toliau ir vystytų naujus darbus. Nors pandemija paralyžavo visą pasaulį, lietuviškam cirkui ji suteikė aplinkybes, kuriomis visai netikėtai mums pavyko pasinaudoti.

Interviu parengė: Agnė Vidugirytė

Foto: D. Putino ir D. Matvejevo 

Praėjusią vasarą Menų spaustuvė reaguodama į besikeičiančias pandemijos sąlygas kūrėjams pristatė naują savo iniciatyvą – „6 sceną“, kuri pakeisdama spaustuvės įprastinį kiemelio vaizdą, visą vasarą kvietė scenos menų kūrėjus, muzikantus savo kūrybą pristatyti būtent čia. Nauja iniciatyva kūrėjų buvo pasitikta puikiai, todėl čia surengta daugiau nei 20 įvairiausio pobūdžio renginių, spektaklių bei koncertų po atviru dangumi.

„Ir nors kultūros sferoje esantys kūrėjai, atlikėjai bei renginių organizatoriai šiuo metu gyvai publikai rengti pasirodymų negali, tačiau mes jau planuojame ateinančią vasarą Menų spaustuvėje ir niekaip nebeįsivaizduojame jos be „6 scenos“. „6 scena“ gimė bandant prisitaikyti prie pandemijos ir karantino sąlygų dar pavasarį, kai renginiai viduje buvo draudžiami, o ši idėja netikėtai išaugo į dar vieną renginių erdvę, kuri puikiai atskleidė, kad įvairių scenos menų pasirodymai yra laukiami ir vasaros metu, džiugu, kad Menų spaustuvės kieme skambėjo ir nemažai skirtingos muzikos koncertų ir ateinančią vasarą, tikimės, kad jų bus dar daugiau“, - sako Menų spaustuvės vadovė Jolita Balandytė.

Pilną iššūkių 2020 metų vasarą „6 scenoje“: Stalo teatras pristatė visai šeimai kurtus spektaklius, kaip „Eglė Žalčių karalienė“, „Gandras“, Eglė Ukanytė kvietė į šokio spektaklį „Prisijaukinti vienatvę“, Atviras ratas surengė pasirodymų ciklą „Po dangumi“, Klaipėdos jaunimo teatras atvyko su muzikiniu pasirodymu „Graži ir ta galinga“, Vėjų teatras surengė muzikinį spektaklį „Baisiai gražu“, Oskaro Koršunovo teatras po atvirtu dangumi pristatė tokius spektaklius kaip „Vestuvės“ bei „Dugne“, No Shoes teatras kvietė į premjerinį spektaklį „Dulkėti veidrodžiai“. Taip pat „6 scenoje“ grupė „Homechestra“ pristatė 2020 metais išleistą debiutinį savo albumą „Dialogues that never happened“, į muzikinius eksperimentus kvietė Kristupas Gikas bei jaunieji džiazo atstovai „Kanalizacija“, grupė Avis Rara taip pat būtent Menų spaustuvės kieme pristatė savo pirmąjį albumą „Valleys“, pasirodė Eglė Ancevičiūtė, „Rakija Klezmer Orkestar“, o šiuolaikinė muzikos mokykla „Muzikalkė“ organizavo koncertą „Galima (pa)klysti“.

„6 scena“ planuoja veikti nuo birželio 25 dienos, vasaros ketvirtadieniais - šeštadieniais, Menų spaustuvės kiemelis (Šiltadaržio g. 6, Vilnius) gali sutalpinti nuo 150 sėdimų iki 300 stovinčių lankytojų, o visi norintys pasirodyti šioje scenoje, kviečiami pildyti anketą, čia: http://bit.ly/6ojiScena

Praėjusią savaitę dalinomės interviu su Menų spaustuvės naujaisiais rezidentais – Klaipėdos Jaunimo teatru, šiandien norime plačiau pristatyti ir kitus naujus rezidentus – nenormalaus teatro trupę – „Teatroną“. Dalinamės pokalbiu su Gildu Aleksa.

-        „Teatronas“ ir Menų spaustuvė. Ko tikitės tapę Menų spaustuvės rezidentais?

-        Su Menų spaustuve mūsų santykiai ne nauji – dažnai lankydavomės spektakliuose ir festivaliuose, patys rodėmės, kartu esame nariai net dvejose tarptautiniuose tinkluose, puikiai pažįstame darbuotojus bei kitus rezidentus ir labai gerai su visais sutariame. Mūsų tapimas rezidentais padės mums vienu svarbiausiu – erdvės klausimu, nes „Teatronas“ ilgą laiką buvo pristatinėtas kaip teatras be vietos, o dabar turime vietą dirbti ir kurti. Tikimės tik vieno – grįžti prie normalių sąlygų, kuriomis galėtume saugiai pristatyti savo kūrybą ir bendradarbiauti su aplinkiniais.

-        Papasakokit apie „Teatrono“ kelią į Vilnių. Koks jis? Kokia veikla keliasi į Vilnių, o kokia lieka Kaune? O gal apskritai dingsta ribos tarp miestų?

-        Apie scenos menų padėtį Kaune esame nemažai pasisakę. Kaune padėtis išties gerėja, tačiau pastebėjome, jog mums naudingiausia skirstyti savo veiklas taip: šiuolaikinį cirką palikti vystyti Kaune, o teatro veiklą perkelti į Vilnių. Aišku, kad tarp šių dviejų miestų yra tik vienos valandos kelias, tad suprantama, kad Kaune irgi rodysim savo teatrinę produkciją, o Vilniuje taip pat atsiras nemažai šiuolaikinio cirko.

-        2020 visiems buvo labai nelengvi, kokie 2020 metai buvo Jums? 

-        Šie metai pareikalavo nemažai kūrybiškumo ir ištvermės, mokė kaip būti su savimi, kaip panaudoti kūrybinius impulsus, kai negali net susitikti. Tačiau radome naujų, mums patinkančių bendravimo būdų – pradėjome rengti tinklalaidę „Kad neliktų tos įtampos“, transformavome „Cirkuliaciją“ į pokalbius su menininkais, o nuotolinis bendravimas gelbsti organizuojant darbą dviejuose miestuose.

-        Ką naujo šiais metais teko išbandyti?

-        Kai tik bus galima, labai norime savo teatrinę bei cirko veiklą rodyti gyvai, nes online renginiai nėra nei mūsų aistra, nei specialybė. Tačiau tinklalaidę tikrai pasiliksime ir jau laukiame, kada galėsime pradėti naują jos sezoną. Šis formatas padeda žiūrovams atskleisti mūsų mąstymo būdą, tuo pačiu mes irgi atrandame naujus žiūrovus, kurie gyvena ne didmiesčiuose.

-        Kokių tikitės 2021? Kokius juos planuojate? 

-        Iš šių metų, visų pirma, tikimės gyvų susitikimų. Planuose yra labai nemažai premjerų. Galiu pasakyti, kad bus ir cirko spektaklis, bus ir vienas ne mano režisuojamas spektaklis, o kai kurie spektakliai duris atvers naujiems atlikėjams dirbti kartu su mūsų nenormalia kūrybine komanda.

-        Kaip apibūdintumėte „Teatrono“ komandą?

-        „Teatronas“ tai - cirko mąstymo teatralai. Tai reiškia, jog mes mėgstam bendradarbiauti, norime pritraukti žmones, kurie nėra dažni scenos menų lankytojai. Ir mūsų kūryba nukreipta į tokių atsitiktinių susitikimų galimybes. Scenoje ir toliau planuojame pristatyti nerimtą teatrą, bet rimtą cirką!

Dar 2020-ųjų metų pabaigoje, net iš 21 pateiktos paraiškos Menų Spaustuvė atsirinko ilgalaikius ir trumpalaikius rezidentus. Labai džiugu, kad prie rezidentų programos prisijungė – asociacija „Teatronas“ bei „Klaipėdos jaunimo teatras“, kurių spektaklius Menų Spaustuvės repertuare buvo galima sutikti jau kuris laikas, o iš trumpalaikių rezidentų ilgalaikiais tapo Vilniaus teatro „Sirenos“ komanda. Šiandien labai norime plačiau pristatyti „Klaipėdos jaunimo teatrą“. Pristatome interviu su teatro direktoriumi Tomu Jankausku.

-    -  Ko tikitės tapę Menų Spaustuvės rezidentais?

    - Menų spaustuvės rezidentais tapome trims metams. Per pirmus metus planuojame priartėti prie Vilniaus žiūrovų ir rodyti savo spektaklius. Tikimės, kad Vilniaus žiūrovai galės susipažinti su mūsų darbais, o mes – su žiūrovais. Antraisiais metais tikimės žiūrovus įtraukti į įvairias edukacines veiklas – organizuojame tiek stovyklas, tiek teatro studiją vaikams ir paaugliams, taip pat siūlome teatrališkas edukacines veiklas suaugusiems. Trečiais metais planuojame pakviesti žiūrovus į spektaklį, kuris bus statomas Vilniuje. Mūsų, kaip Menų Spaustuvės, rezidentų tikslas – būti matomiems ne tik Klaipėdoje ar Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje.

-    - 2020 visiems buvo labai nelengvi, kokie metai buvo Jums? Ar galite juos pavadinti kūrybiškais? Ką šiuose metuose norėtųsi išskirti

-   - Šie metai buvo netgi labai kūrybiški. Priešingai nei įprastais metais, mažai gastroliavome ir rodėme mažiau spektaklių, tad tą laiką skyrėme kūrybai. Turėjome galimybę visą mėnesį dirbti su režisieriumi Árpádu Schillingu, taip pat pastatėme pamatus daugeliui kitų naujų spektaklių. Džiaugiamės, kad pandemijos aušroje pavyko išvykti į gastroles JAV ir Kanadą ir nuvežti Lietuvos bendruomenėms savo spektaklius. Taip pat įvyko mūsų organizuojamas festivalis „Jauno teatro dienos“, darbai vis tiek vyko, vis tiek kūrėme, tačiau teko prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos ir rezultatų siekti bei pasiekti šiek tiek kitaip nei įprasta.

-    - Ką naujo teko šiais metais išbandyti? Spektakliai „online“? Ar po pandemijos tai gali likti, kaip nauja teatro sklaidos forma - naujiems teatro lankytojiems prie ekrano? Ar vis tik nėra nieko geriau už gyvus pasirodymus?

-   - Teatras be žiūrovų nėra teatras, o mes neturime tikslo įsilieti į ekraną. Vis dėlto šiais metais spektaklį-koncertą „Graži ir ta galinga“ pritaikėme žiūrėjimui ne tik teatre, bet ir ekranuose. Spektaklis-koncertas buvo filmuotas skirtingose vietose, pasitelkiant kino kalbą. Pasakojome tą pačią istoriją, tačiau forma jo visiškai kitokia. Dabar spektaklį-koncertą „Graži ir ta galinga“ bus galima stebėti ir ant scenos, ir ekranuose. Norime ateityje ir kitiems spektakliams atrasti kitas, išskirtines formas, kurios būtų pritaikytos įvairioms medijoms.

-   - Paskutinis jūsų premjerinis spektaklis „Delčia“ yra patyriminis, kuriame aktoriai tampa interaktyvumo iniciatoriais, o žiūrovai – dalyviais. Kaip pavyko pati spektaklio premjera? Ar planuojate ir daugiau būtent tokio pobūdžio spektaklių?

-    - Pirmiausia, norėtųsi išskirti bendradarbiavimą su „Turto banku“, kuris mums suteikė galimybę naudotis ilgą laiką pamirštu pastatu, kuriame ir vyko spektaklis. Tikimės, kad ši praktika, kai menas persikelia į pamirštas erdves, tęsis ir ateityje.Šis bendradarbiavimasleido senam pastatui vėl atsidurti žmonių akiratyje, o žiūrovams ateiti į erdves, kurios yra neįprastos teatrui ir patirti naujų įspūdžių. Šis spektaklis aktoriams taip pat buvo įdomi, neįprasta patirtis, nes jie buvo labai arti auditorijos. Išnyko įprastas atstumas tarp aktorių ir žiūrovų, kuris teatro salėje yra neišvengiamas. Į šį spektaklį vis ateina nauji žmonės, su savo reakcijomis, patirtimis ir išgyvenimais, į kuriuos aktoriams reikia atsižvelgti ir reaguoti. Šis spektaklis buvo pirmas prisilietimas prie imersinio spektaklio formos, tad ateityje tikrai planuojame daugiau šios formos darbų. Taip pat norime, jei leis galimybės, spektaklį „Delčia“ pristatyti ir kituose miestuose.

-    - Kokius planuojate 2021-uosius? Ar bus naujų premjerų, koncertų?

-   - Kadangi šiais metais daug kūrėme ir statėme spektaklius, 2021 metais turėsime nemažai premjerų – V.Masalskio režisuojamas spektaklis „Kreicerio sonata“, spektaklis vaikams „Čipolinas“, režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklis „Kuliuose“, spektaklio - koncerto „Graži ir ta galinga“ naujas darbas, taip pat po 10 metų į Klaipėdos jaunimo teatrą grįžtančio dramaturgo M. Nastaravičiaus pjesės „Miškelis“ statymas, kuris apjungs daug jaunų Klaipėdos aktorių.

-    - Kaip apibūdintumėte Klaipėdos jaunimo teatro komandą? Kokia ji?

-   - Klaipėdos jaunimo teatro trupės branduolys labai nežymiai pasikeitė nuo tų laikų, kai jie dar buvo studentai. Būtent ši 15 žmonių grupė yra teatro varomoji jėga. Jie ne tik vaidina, režisuoja, bet ir vysto teatrą įvairiomis kryptymis. Jie patys organizuoja festivalį „Jauno teatro dienos“, stovyklas ir edukacijas vaikams, būna ir vairuotojais, apšvietėjais, dekoracijų surinkėjais. Klaipėdos jaunimo teatro komanda – aktyvi, kūrybinga, darbšti ir talentinga trupė, kurianti teatrą Klaipėdoje ir visoje Lietuvoje.

-    - Klaipėdos jaunimo teatras Vilniuje ......... (pabaikite sakinį).

-    - Klaipėdos jaunimo teatras Vilniuje - arčiau žiūrovų visoje Lietuvoje!