Po rugsėjo pradžioje praūžusio „Naujojo cirko savaitgalio“ festivalio, kieme išardžius visų svajone per savaitę tapusią „Silo“ areną, „Menų spaustuvė“ pradeda darbuotis įprastu sezono ritmu. Didžiausios sezono naujienos, kaip visuomet - jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė“ premjeros. Šiemet atrinkti projektai – išskirtiniai savo formomis ir kūrėjais, o pirmoji „Atviros erdvės“ premjera juodojoje salėje pasirodys jau rugsėjo 20 ir 21 d. Jos autorius, jaunasis režisierius Adas Burkšaitis iš tiesų nėra diplomuotas teatro meno kūrėjas. Anaiptol – nuo humanitarinių mokslų jį skiria tokie skambūs žodžiai kaip programavimo studijos Kembridžo universitete bei darbas „Google“ ir „Barclays“ kompanijose. Neįprasto formato spektaklis gimė susijungus informatikos mokslams bei smalsumui tobulos amerikietiškos gyvensenos atspindžiams septintojo dešimtmečio situacijų komedijose. A. Burkšaitis kartu su aktoriais Ieva Savickaite, Valerijumi Kazlausku bei Vigita Rudyte spektaklyje nagrinėja medijų formą ir turinį: pasirinkti XX a. 7-8 dešimtmečiu amerikietiškos televizijos serialai perkeliami į teatro erdvę. Spektaklį sudaro trys „serijos“, atskleidžiančios skirtingas idėjas bei keliančios įvairius klausimus: kokios galimybės slypi atlikėjo akistatoje su žiūrovu? Kur baigiasi iliuzija ir ar teatras turi ją kurti, taip glostydamas ir migdydamas žiūrovus? Ar amerikietiškos grožybės tikrai yra gražios? Ar teatre dar apskritai įmanoma iliuzija? Spektaklio režisierius teigia, kad nesiekia nieko pamokyti ar nurodyti vienareikšmiškai gerų ar blogų žanrų – pagrindiniu tikslu čia tampa eksperimentas pačių žiūrovų galvose ir situacijų komedijų rekonstravimas, perkeliant jas į teatro sceną.

„Spektaklio išeities taškas - seni amerikietiški serialai, ypač - situacijų komedijos. Lyginant su šiuolaikiniais serialais, šios komedijos patraukia žiūrovui neįprasta estetika. Kelionės po alternatyvią - amerikietišką praeitį primena egzotišką jausmą, kurį galima patirti skaitant „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakas. Atidžiau gilinantis į tokių serialų struktūrą kilo idėja permąstyti kiną teatru. Pirmiausia, dėl juose slypinčių teatro elementų: vaidinama prieš gyvą auditoriją, kameros padėtis ir veiksmo vieta beveik nesikeičia, potekstėje - pamokoma žinutė. Antra, tikrame teatre visada žavėjausi gyvos patirties galimybe, rizika, neapibrėžtumu. Mūsų spektaklyje serialo metafora tampa įrankiu kalbėti apie tai šiuolaikinio medijų pasaulio, kuriame sparčiai nyksta ribos tarp realybės ir iliuzijos, kontekste.“ – apie susidomėjimą kino, televizijos ir teatro skirtumais bei jų sąveikos galimybėmis kalba režisierius.

Antroji šių metų „Atviros erdvės“ kūrėja Živilė Virkutytė – anglų kalbos filologė, vertėja ir mokytoja, pasukusi šokėjos ir choreografės keliu. Kartu su video projekcijų menininku Ed Grimoldby bei muzikos kūrėjais Jūra Elena Šedyte ir Andriumi Šiuriu ji pristatys judesio ir interaktyvių sensorinių projekcijų spektaklį „Rozetos akmuo“, įkvėptą Rozetos akmens filosofijos. Šis šokio, vaizdo projekcijų ir muzikos spektaklis tyrinės verbalinės kalbos atsiradimą, žmonių komunikacijos bei minties struktūros kaitą nuo neverbalinės kalbos laikų iki šiuolaikinės bendravimo struktūros, kurios egzistavimas nebeįsivaizduojamas be technologijų. Lapkričio 3 ir 4 dienomis pristatomame spektaklyje naudojama „Izadoros“ programinė įranga, kurią medijų menininkas ir programuotojas Mark Coniglio sukūrė specialiai darbui su šokėjais. Idėjos plėtojimui spektaklio autorė Živilė Virkutytė taip pat pasitelkė antropologijos, kognityvinės psichologijos žinias. Pasitelkdami vizualines priemones, judesį ir kūną, kaip žmogiškųjų patirčių transliuotoją, kūrėjai kvies žiūrovą per vaizdą susijungti su emocija, nebijoti prisiliesti, pažinti bei tyrinėti savo emocinio intelekto. Anot idėjos autorės, vienas pagrindinių šio spektaklio choreografijos kūrimo principų - pasitelkti kūrėjo asmenines ir socialines patirtis ir jas organiškai įkūnyti judesio pagalba.

Be jaunųjų scenos menininkų premjerų ir senesnės „Menų spaustuvės“ produkcijos, čia taip pat bus rodomi rezidentų ir kitų teatrų ir organizacijų spektakliai bei reinginiai, jau kelintus metus iš eilės „Menų spaustuvė“ taps namais festivaliams „Sirenos“ bei „Naujasis Baltijos šokis“, o sausį surengs aštuntąjį tarptautinį festivalį vaikams ir jaunimui „Kitoks“. Rezidentai „Vyčio Jankausko šokio teatras“ ir šokio teatras „Dansema“ šiemet minės 20-ties bei 10-ties metų jubiliejus ir kvies į šventinius renginius. Itin didelio populiarumo sulaukę pažintiniai pasivaikščiojimai taip pat sugrįžta į „Menų spaustuvę“ - visą sezoną, kiekvieną šeštadienį iš anksto užsiregistravę žmonės galės dalyvauti ekskursijose po matytas ir nematytas „Menų spaustuvės“ erdves.

 spektaklis "L'absolu" | D. Matvejevo nuotr.

Cirko dramaturgas, režisierius ir atlikėjas, italas Roberto Magro lietuvių šiuolaikinio cirko kūrėjus žino geriau, nei daugelis mūsų - „Naujojo cirko savaitgalio“ edukacinės programos dėstytojas jau trečius metus iš eilės dirbtuvėse sutinka tuos pačius veidus. Vilnių, Lietuvos miškus, „Menų spaustuvę“ ir patį festivalį pamilęs Roberto čia nebeskaičiuoja, nei kiek valandų viršija dirbtuvių laiką, nei kiek popiečių po jų praleidžia besišnekučiuodamas su dalyviais. „Aš čia ne dėl pinigų“, - paaiškina. - Jei tik žmonės turi noro ir jėgų, galim dirbti ir dvigubai daugiau - man gera, kai galiu padėti“. Su Roberto Magro kalbamės apie tai, kokia šiuolaikinio cirko ateitis laukia Lietuvos, pasaulio ir ką svarbiausia pamatyti šių metų festivalyje.

Monika Gimbutaitė

Keturi elegantiškais kostiumais vilkintys vyrai prieš milžinišką malkų krūvą – taip atrodo trejus metus kurtas, 2016-aisiais Briuselyje pristatytas ir metų cirko spektakliu Belgijoje išrinktas Claudio Stellato darbas „La Cosa“, kurį Lietuvos žiūrovai jau netrukus galės išvysti „Naujojo cirko savaitgalio“ programoje. Apie spektaklio gimimą, šiuolaikinio cirko suteikiamą laisvę ir prabangą dirbti iš lėto kalbamės su režisieriumi C.Stellato.

Akistata su nebūtimi, nukritusi kaukė ir galimybė pažvelgti į save patį, apnuoginti pasąmonės troškimai ir pasaulio vienio pojūtis – tai žada ypatinga „Naujojo cirko savaitgalio‘17“ premjera „L‘Absolu“ (pranc. „Vienis“).
Metafizinis prancūzų menininko Boriso Gibé spektaklis bus pristatomas rugsėjo 5–10 dienomis „Menų spaustuvėje“ karaliausiančiame šiuolaikinio cirko festivalyje. Kad jo žiūrovams galima tikėtis realybės ribas peržengiančių pojūčių, matyti ir iš ambicingo užmojo, kurio kiti meno profesionalai nedrįso imtis, – vertikalios arenos. „L‘Absolu“ scena – net 12 metrų aukščio metalinė, skardinę primenanti „palapinė“ „Silo“, kurioje žiūrovų eilė kyla aukštyn spirale per keturis aukštus ir taip leidžia dramatišką veikėjo kovą su savimi stebėti iš viršaus. Apie spektaklį, išlietą iš fizinio teatro, akrobatikos, choreografijos, poezijos, filosofijos elementų, plačiau pasakojo jo autorius ir atlikėjas B. Gibé.

Jūsų spektaklis vadinamas vienu laukiamiausių šiemečiame festivalyje. Koks jis? Kuo ypatingas?

Į „Naujojo cirko savaitgalį“ atvyksime jau trečią kartą, šį kartą – su spektakliu „L‘Absolu“. Tai – tiesiogine žodžio prasme svaigulį keliantis spektaklis. Visų pirma, dėl netradicinės scenos – metalinė arena „Silo“ yra vertikali, sukurta kaip spiralė, kurioje žiūrovų kėdės išdėstytos per keturis aukštus palei kraštą ir suteikia įspūdį lyg žiūrėtum iš balkono ir kartu į tuštumą. Žvelgti žemyn iš kokių 9 metrų į tamsą, bedugnę jau yra neįprasta praktika, kuri žiūrovams suteikia nepaprastai stiprių pojūčių. Juos stengiamės sukurti ir optinėmis iliuzijomis, scenografija, aukštyn-žemyn žaisme, kryčiais, vizualumą derindami su plastiškumu, pasitelkdami net absurdo, burleskos elementus. Skirtingas stichijas – vandenį, ugnį, įvairias materijas apjungiame perteikdami tai kaip vienį, naikindami ir erdvės iliuziją. Todėl spektaklis ir vadinasi „L‘Absolu“ („Vienis“). Jis skirtas nuo 10 metų – tikrai nebūtina perskaityti daug knygų, kad suprastum, apie ką jis, – čia pojūčiai ir įspūdis turi viršenybę prieš protą, intelektualumą.

Pažvelgti į save – kone didžiausia žmogaus baimė ar bent „nepatogumas“. Kodėl spektakliui pasirinkote tokią akistatą?
Žvelgdamas į tuštumą žmogus pajunta, kad dar yra gyvas, pajunta save patį, ir tai savotiškai sukrečia. Į save paprastai žiūrima narciziškai, o pajutus ribą tarp čia ir „kažkur“, nebūties dvelksmą, iš naujo įvertini buvimą čia ir dabar. Kaukės, kurią esant žinai pats vienas, nukritimas išties gali būti savotiškas šokas. Mano vaidmuo spektaklyje – kaip kamikadzės, kovojančio su savimi pačiu. Žaidžiant veidrodžiu, šviesos efektais atsiskleidžia individo šviesiosios ir tamsiosios pusių įtampa. Čia išties daug šviesos ir tamsos, jų kaitos, bet tikrai nėra baimės – spektaklis labiau padrąsinantis, raginantis nepasiduoti, galų gale pyktis gali būti ir į priekį varanti jėga.

Teko išgirsti tokią reakciją: „Šio spektaklio laukiu labiau nei savo vestuvių“. O kokios buvo pirmosios žiūrovų reakcijos?
O, tai išties nuostabus komentaras! Juolab, kad nerimas, nežinomybė, laukimas išties gerai atsiskleidžia. Spektaklio tikslu laikau sukelti žiūrovui atitolimo nuo savęs įspūdį ir aukštesnės jėgos pojūtį, čia ir metafizinis jo aspektas – leisti pajusti kažką, ko neįmanoma išmokti ir sužinoti čia ir dabar. Tai – gana intymi patirtis, sutelkta į vidinį „aš“, kiekvienam žiūrovui sukelianti skirtingų jausmų antplūdį.

Ar žiūrovai skirtingai reaguoja į spektaklius skirtingose šalyse?
Prancūzijoje publika išprususi, mėgsta stebėti teatro, muzikos pasaulio įvykius, vertinti pagal ankstesnes patirtis, lyginti su ankstesniais darbais ir atsižvelgti į lūkesčius ir kaip juos atitinka rezultatas. Užsienyje žmonės neretai nežino tavo ligtolinio kelio ir neklijuoja etikečių, į kūrybą žvelgia atviriau ir šilčiau. Maloniausia girdėti tai, kad visi galiausiai sako, jog tai – kažkas, ko jie niekada nematė, sunkiai apibūdinama jausmų lavina.

Ar esate tikintis?
Ne. Tikiu tuo, ką darau, o menas ir kūrėjas man yra tikėjimo sinonimai. Aš dalinuosi savotišku poetišku, menišku pojūčiu be jokių užuominų į kokį nors tikėjimą.

Kodėl pasirinkote kurti kitokį, netradicinį cirką?
Aš mokiausi cirko mokykloje ir esu prisirišęs prie jo ir jo vertybių. Tik tradicinis cirkas sutelktas į meistriškumo demonstravimą, pasirodymą, o šiuolaikinis cirkas yra daugiau poezija, teatras. Man tai arčiau širdies.

Cirko artistas paprastai pavadinamas klajokliu – apie sėslų gyvenimą nesvajoti. O koks jūsų gyvenimo būdas?
Penkiolika metų gyvenau „sunkvežimyje“. Dabar gyvenu „ant žemės“ – pastaruosius dešimt metų nesu dirbęs tradicinėje cirko arenoje, tik teatruose. Keliaujantis cirkas, deja, miršta, visgi noras leistis į kelią – ne.

Kas jus patį įkvepia kurti, suteikia naujų idėjų?
Nežinau, ar kūryba – sąmoningas procesas, ar gali numatyti konkretų idėjų šaltinį. Kalbant apie spektaklį „L‘Absolu“, naktį pabudau ir nebegalėjau užmigti – turėjau užrašyti mintis. Pavyzdžiui, „Silo“ arenos idėja kilo dar prieš 2008 metais, kaip apsėdimas. Tris kartus mėginau sukurti tokią sceną, nes tai – sudėtingas reikalas dėl įvarių su saugumu susijusių reikalavimų. Norėjau, kad arenoje būtų 300 kušečių, o žiūrovai galėtų stebėti spektaklį atsigulę nišose prie pat jos krašto, bet kaskart išgirsdavau siūlymą ieškoti kito varianto, nes tai nėra saugu. Taip pat turėjau anatominio teatro idėją – kuomet tampama lyg medicinos studentais, stebinčiais kažkokį eksperimentą.
O kalbant apskritai, mane įkvepia Andrejaus Tarkovskio filmai, komiksų kūrėjo Marco-Antoine‘o Mathieu, italų režisieriaus Romeo Castellucci kūryba, žinoma, Franzas Kafka, Samuelis Beketas.

Ar menininkas gali vertinti Holivudo produkciją?
Tikrai taip. Man labai patinka „Betmenas“. Kai žiūrėjau paskutinį filmą, kuomet Betmenas neria žemyn į tamsą, apstulbęs juokavau, kad tai – mano spektaklio įžanga. Nuostabu, kai tokie motyvai yra universalūs ir paveikūs. Dar nuostabiau tai, kaip tais pačiais štrichais kuriame skirtingas asmenybes ir randame savąją tapatybę.

Ar esate pasirengęs neigiamam spektaklio įvertinimui?
Taip, tai būtų visai įdomu. Visgi nesiekiame kažkam pataikauti, atitikti kažkokius reikalavimus, laukiame tikrai ne garsių aplodismentų, o prisiliesti prie žiūrovo ir jį sujaudinti. Žinoma, svarbu ir tai, kad žiūrovas tam prisilietimui būtų pasirengęs. Štai, mano bičiulis, trapecijos menininkas, prisipažino, kad neištvėrė spektaklio – išėjo, sakė, kad pamatė savo košmarą – kritimą bedugnėn į kažkokią gličią masę – ir to jam buvo per daug. Dar pajuokavo, kad niekada gyvenime nejautė aukščio baimės, o tai buvo pirmas kartas, bet pridūrė, kad norėtų sugrįžti.

spektaklis "L'Absolu" Menų spaustuvės kieme, arenoje "Silo" bus rodomas rugsėjo 5-9 dienomis. Daugiau apie spektaklį - čia.