Naujienos

Premjeroje „Rozetos akmuo“ – šokio, gyvų projekcijų ir eksperimentinės muzikos sintezė

Premjeroje „Rozetos akmuo“ – šokio, gyvų projekcijų ir eksperimentinės muzikos sintezė

Lapkričio 3 ir 4 dienomis Vilniaus „Menų spaustuvė“ pristatys naujausią jaunųjų menininkų premjerą – šokio, sensorinių projekcijų ir muzikos spektaklį „Rozetos akmuo“. Nors choreografijos autorė ir atlikėja Živilė Virkutytė scenoje pasirodys viena, video projekcijų menininkas Ed Grimoldby spektaklyje dalyvaus su vietoje kompiuteriu gyvai projektuojamais sensoriniais vaizdais, o muziką kūrę Anrius Šiurys ir Jūra Elena Šedytė dalį jos atliks gyvai. Kūrėjai performansą lygina su čia pat kintančiu, gyvu organizmu kuriam visos jo dalys yra lygiavertiškai reikalingos, o premjeroje sakosi laukiantys atvirai spektaklio potyriams atsiduosiančių žiūrovų. Apie tai, kuo ypatingos gyvos projekcijos ir kaip idėjiniu spektaklio tašku tapo kalbos raida, kalbamės su „Rozetos akmens“ kūrybine komanda.


Živile, visų pirma savo gyvenimą siejai su kalba – studijavai anglų filologiją. Kaip nutiko, kad vis dėl to pasukai į scenos menus?

Živilė Virkutytė: Taip, studijavau filologiją Vytauto Didžiojo universitete, bei labai stipriai abejojau savo pasirinkimu. 2012 metais įstojau į teatro praktikos bakalaurą Didžiojoje Britanijoje, kurioje ir prasidėjo mano praktinė kelionė scenos menų lauke. Iš pradžių daugiau dirbome su tradiciniu teatru, bet labai greitai pasukau į fizinį, judesio teatrą – ten žanrų ir pasirinkimų yra daugiau ir daug platesnių. Tiesą sakant, šokau įvairių tipų šokius jau nuo trejų metų, taip, kad judesys ir šokis pas mane neatsirado iš niekur. Tiesiog visada pritrūkdavo drąsos pasukti būtent šiuo keliu karjeros prasme.
Nuo antro kurso pabaigos pradėjome dirbti su Edu, pradėjome jungti šokį ir sensorines projekcijas. Tai buvo nuostabus atradimas ir procesas. Taip kartu sukūrėme baigiamąjį spektaklį. Šiuo metu puikiai jungiu savo abi profesijas.


Nors spektaklio choreografiją kuri ir scenoje pasirodai viena, kūrybiniame procese dalyvauja dar bent trys žmonės. Kaip susibūrėte šiam projektui?
Ž. V. : Labai paprastai. Su Edu kurti naują projektą planavome jau seniai, o idėja buvo gimusi bent pusmetį prieš teikiant paraiškas “Atvirai erdvei“, tik kurį laiką neradome platformos kur visa tai pradėti.
Su Jūra aš susipažinau gal šiek neįprasčiau. Man rekomendavo apsilankyti “Medijų Meno Savaitėje“ LMTA, ten man labai patiko jos gana neįprasti muzikiniai sprendimai, kompozicijos, tad su ja ir susisiekiau. Buvo smagu, kad projektas ją labai sudomino. Ji pasiūlė kuri kartu su Andriumi, tad susipažinusi su jais abiem supratau, kad tai - labai daug potencialo turintis duetas, kuris gali sukurti tokią muziką, kokią aš įsivaizduoju. Jiedu visiškai pateisino mano lūkesčius.
Kas liečia choreografiją, iš pradžių norėjau, kad pagrindinė choreografijos kūrėja būtų mano draugė italė, buvusi profesionali šokėja. Tačiau, ir dėl atstumo ir dėl jos tikinimų, kad aš pati puikiai galiu tiek atlikti, tiek režisuoti, taip ir nusprendėme. Tai man - didelis iššūkis, bet palaikymą iš šalies turiu stiprų.


Andrius Šiurys: Mes su Jūra muziką kartu kuriam ne pirmą kartą ir jau turim planų bendriems projektams ateityje. Nors abu kuriam įvairią muziką, Jūra turi daugiau patirties instrumentinėje, aš - elektroninėje muzikoje, tad turime progą vienas kitam padėti ir tuo pačiu vienas iš kito mokytis.


Minėjot, kad „Rozetos Akmuo“ yra lygiavertiškai ir judesio ir video projekcijų ir muzikos kūrinys. Kaip kilo idėja įgyvendinti būtent tokią skirtingų menų sintezę?
A. Š. : Nepavadinčiau to skirtingais menais, ypač judesio ir muzikos, nes tai - daugeliu atvejų tiesiog neatsiejama. O menų sintezė juk įprasta nūdienoj. Tad šios trys meno sritys kartu ir lygiavertiškai - jokia naujiena. Bet čia - tik įrankiai, tik techninės priemonės, tad pats asmeniškai to nesureikšminu - gali būti ir dvi, ir septynios meno sritys kartu. O kodėl kilo idėja būtent tokiai sintezei - atsakys Živilė. Pats manau, kad šokiui tai artimiausia, nes, pavyzdžiui, šiame kūrinyje egzistuoja ir literatūrinis braižas, bet jis juk vis tiek pateikiamas labai abstrakčiai. O matom ir girdim „tiesiogiai“.

Ž.V.: Mes su Edu kartu dirbame jau nuo 2014- ųjų, tokio žanro spektaklį jau kūrėme ir tas sprendimas gan puikiai pavyko. Norėjosi tęsti ir toliau. Šis žanras nėra visiškai naujas pasaulyje, bet iš kitos pusės gan keista, kad dar mažai šokėjų naudoja išmaniąsias technologijas spektakliuose. Norėtųsi, kad to būtų daugiau. Juk turime tiek priemonių, kurios gali tik praplėsti ir praturtinti spektaklį, daug stipriau išreikšti jo "emociją" bei tematiką, žiūrovui suteikti daug daugiau gilesnių pojūčių, įtraukti jį kaip dalyvį, ne tik kaip stebėtoją iš šalies. Muzika natūraliai yra lygiavertė. Be jos nebūtų sukurtas spektaklio pasaulis bei jausmai, o be judesio ir projekcijų nebūtų muzikos. Taip pat norėjosi spektaklio metu panaudoti ir gyvą muziką, kad performanso istorija plėtotųsi dar organiškiau, ir pojūčių prasme būtų stipresnė. Norėjosi tam tikros apgalvotos rizikos, tam tikro "netobulumo".

Ed Grimoldby: Scenos elementų visumos sąvoka nagrinėjama jau nuo seno. Kompozitorius Richard Wagner sceninei visumai apibūdinti naudojo atskirą terminą - „gesamtkunstwerk”. Robert Edmond Jones tikėjo organinėmis scenos dalimis, formuojančiomis simbolinę visumą, Antonin Artaud tikėjo teatro kūrėju, kaip jutiminio bombardavimo koordinatoriumi. Elementų sąryšis ir bendra visuma sudaro efektyvaus teatro esmę. Man, kaip scenografijos ir projekcijų dizaino studentui, labai svarbu remtis tokių didžių menininkų darbais. Scenos kūrinio elementai nėra atskiri objektai, sudėti vietoje vietoje. Tai - vientisas sutvėrimas. Visos jo dalys privalo vystytis kartu, kad būtų efektyvios.


Scenos menų pasirodymuose vis dažniau įvairiomis formomis naudojamos video projekcijos. Kuo jos ypatingos čia? Kaip jos jūsų spektaklyje papildo šokį?

A. Š.: Čia naudojamos „gyvosios“ projekcijos - jos realiu laiku reaguoja į šokėjos judesius, sukuria jos atspindį, šešėlį, yra ne tik fonas, bet ir papildoma veiksmo scenoje dimensija.

Ž. V.: Tiesa, projekcijos tikrai naudojamos daug dažniau. Tačiau būtent sensorines projekcijas, kai naudojama itin specifinė "Izadora" programa, sukurta būtent darbui su šokėjais, kol kas naudojamos dar tik pavienių kūrėjų. Taip, visų pirma įvyksta programavimas, tačiau projekcijos dažniausiai atliekamos ir spektaklyje dalyvauja gyvai. Tai sukuria ir tam tikrą riziką. Projekcijos šiame kontekste turi būti kuriamos labai tolygiai su choreografija, ir atvirkščiai, nes tai nėra tik įrašyti ir ant sienos projektuojami vaizdai - jie reaguoja į kūną, jo šilumą, juda kartu, keičia formas, kuria pasaulį kartu su atlikėju.
Šokėjui sensorinės projekcijos padeda pratęsti jo emocijas, mintis, vizualiai "transliuoti" jo pasaulį, kurti spektaklio erdvę ir laiką ne tik vaizduotėje, bet ir čia, tikrame laike ir ant scenos. Tai - labai įdomūs susijungimai. Man atrodo, kad šiandien, kai vis daugiau žmonių bijo eiti į šokio spektaklius, nes jo paprasčiausiai nesupranta, šis žanras gali pasiūlyti žiūrovui pabūti aktyviu dalyviu, tarsi kokiame kompiuteriniame žaidime, įtraukti, leisti jam sudalyvauti, o ne likti pasyviu stebėtoju, kas jau tapę nuobodu tiek pačiam žiūrovui, tiek turėtų būti nuobodu ir kūrėjui.

E. G.: Sutinku, video projekcijos tikrai dažnai naudojamos teatre. Šokio srityje taip pat matome įspūdingą choreografiją su video projekcijomis, tačiau dažniausiai tai būna iš anksto sukurti video efektai, kurie kūrybiniame procese buvo daug koreguojami, su jais buvo daug repetuojama. Ten nėra nieko, atliekamo gyvai. Mano sukurtos projekcijos yra gyvos, keičiamos realiu laiku. Tai techniko rolę pakeičia į operatoriaus, tarpininko tarp technikos ir to, ką matome scenoje. Tai taip pat įgalina tam tikrą dialogą tarp Živilės ir manęs. Atlikdamas savo dalį, spektaklio metu gaudau Živilės judesio išraiškas ir pagal tai valdau ir projektuoju vaizdus. Viskas daroma labai subtiliai. Daugeliu atveju, aš esu toks pat spektaklio atlikėjas, kaip ir Živilė. Nors ją ir mano kompiuterio vietą skiria atstumas, mano koncentracija sutelkta tik į sceną ir vaizdus, kuriuos sukuriame kartu.


Ar galėtumėt plačiau papasakoti, kaip spektaklio koncepte atsirado būtent kalbos vystymosi idėjos? Ar pastebite, kad tai aktuali šiandienos tema?

Ž. V.: Ko gero, viskas prasidėjo nuo susidomėjimo komunikacija tiek su pačiu savimi, tiek su aplinka, žmonėmis ar kitomis kultūromis, ir kaip stipriai keitėsi komunikacijos struktūra, jeigu atspirties tašku paimtume sausumoje atsiradusią gyvybę. Man asmeniškai labai įdomu tyrinėti gyvio, individo komunikaciją, kuri prasidėjo nuo bandymo susikalbėti su savo kūnu, kas keitėsi vidinėje komunikacijoje su savimi, kai organizmas išlipo iš vandens į sausumą, kas jam nutiko, kai jis bandė atsistoti, susikalbėti su nauja aplinka, dar ne visai supratęs kaip kalbėti su savimi bei savo kūnu. Ta užgriuvusi informacija turėjo sukelti daug emocijų, baimių bei nesusipratimo su kitais gyvais organizmais bei turėjo turėti įtakos tolimesnei evoliucijai, kuria mes galbūt gyvename ir šiandien.
Kitas dalykas - skirtingos kultūros, skirtingos kalbos bei dažnai skirtingos pasaulio interpretacijos kiekvienoje kultūroje. Labai įdomu, kai pagalvoji, jog kaip struktūriškai yra sudėliota kiekviena kalba, tokia yra ir mąstymo struktūra. Todėl, kai tam tikri išsireiškimai būna neišverčiami ir suprantami tik tos kalbos atstovams, kyla mintys apie tai, kokios nežinomos mintys, sprendimai, idėjos kirba kitų kultūrų viduje, ko mes visiškai nežinome.
Norėjosi pažiūrėti į kalbos ir komunikacijos temą iš labai įvairių kampų. Ieškojau informacijos ir iš istorinės, antropologinės, kognityvinės psichologijos pusės, stebėjau skirtingų ar tų pačių kultūrų susikalbėjimus ar nesusikalbėjimus, bei žmonių komunikaciją su savimi, bei aplinka. Kiek įtakos žmogui turi aplinka ir atvirkščiai, bei kaip svarbu tai pastebėti. Žinoma, neaplenkiau ir savo asmeninių patirčių, tačiau labiausiai man buvo smagu stebėti aplinką ir ieškoti kalbos šaknų bei kaip viskas prasidėjo. Todėl norisi paminėti vieną problemą, kuri mane ypač sudomino ir kurios klausimą aš sau išsikėliau pačiame kūrybos centre: kodėl kažkada, prieš kalbos atsiradimą, žmonės susišnekėjo tarpusavyje kūno kalba, o paskui simboliais. Ir kaip įdomu kai visa tai evoliucionavo į daugybę skirtingų kalbų, kultūrų ir mąstymo struktūrų. Kas buvo tas lūžio taškas, nuo kurio mes pradėjome vieni kitų nesuprasti, tiek kalbos, tiek kasdieninės komunikacijos prasme. Ši tema yra tikrai neišsemiama ir, manau, labai aktuali. Šiuolaikinėje kultūrų, žmonių, bei informacijos maišalynėje, dažnai būna sunku susišnekėti ne tik kita kalba, ar su kitais žmonėmis, bet ir su pačiu savimi.

A. Š.: Manau, kad tai labai aktualu, nes visi gerai žinome, kad tiesioginio, natūralaus bendravimo šiandien vis mažiau. Virtualūs bendravimo būdai ištobulėjo ir susikūrė iliuzija, kad tai taip patogu ir greita, jog geriau už natūrą. Tai yra mūsų laikų tragedija.

E. G.: Mane visada žavėjo kalbinės išraiškos reliatyvumas ir tai, kad kiekvieną kalbą sudaro ne tik išsireiškimų sistema, bet ir ja kalbančios kultūros socialinės normos. Tačiau kalba yra ir apribojimas - kaip išreikšti tai, kas netelpa į jokius ženklų sistemos rėmus? Projekcijų technologija kartu su šokiu naikina šiuos apribojimus. Mes galime išreikšti idėjas grynai abstrakčiame lygmenyje, kas būtų labai sudėtinga ar net neįmanoma, naudojant žodines, rašytines reikšmes. Mes koncentruojamės ties dialogu tarp žmogaus proto ir kūno, o tai, manau, ypač aktualu šiuolaikinėje visuomenėje. Mes apsėsti savo kasdienio gyvenimo ritualų, bet kaip dažnai iš tiesų į save įsiklausome? Ar mes gyvename harmonijoje su savo mintimis ir kūnais, ar tiesiog automatizuotai vykdome sąrašą instrukcijų?


Kokių potyrių gali tikėtis spektaklyje apsilankęs žiūrovas? O gal ko nors iš žiūrovo tikitės jūs?

A. Š. : Sunku pasakyti. Aš iš žiūrovo tikiuosi įsiklausymo, įsižiūrėjimo, „įsimąstymo“, ir jei jis ant scenos pamatytų, pažintų save - būtų nuostabu.

Ž. V.: Labai norėtųsi, kad žiūrovas tiesiog atsiduotų patirčiai, nesistengtų pernelyg intelektualiai suvokti istorijos, ar galų gale visai jos nesektų. Norėtųsi žmoguje pažadinti jo visus pojūčius, kad žiūrovasinesibaidytų emocijų, prisileistų kūrinį šiek tiek arčiau.

E. G.: Aš norėčiau paskatinti žiūrovus į spektaklį ateiti atviriems. Stebėdami pasirodymą, prasmę jie ras savyje. Mūsų performansas yra apie kalbą ir komunikaciją tarp individo kūno ir jo asmenybės. Tikiuosi, auditorija visą tai nukreips į save ir tyrinės savo pačių interpretacijas.

daugiau apie premjerą - čia | bilietus platina - TIKETA

Dosnus Dansemos dešimtmetis

Dosnus Dansemos dešimtmetis

Šokio teatras Dansema, pirmasis Lietuvoje pradėjęs kurti šiuolaikinio šokio spektaklius vaikams ir jaunimui, spalio 20-22 d. švenčia savo veiklos dešimtmetį. Šventinį savaitgalį Menų spaustuvėje Dansema parodys penkis savo repertuarinius mažųjų publikos pamėgtus spektaklius: spalio 21 d. 11.00 val. Šviesiukai (premjera, 0-2 m. vaikams), 15.00 val. Maži stebuklai (3-6 m. vaikams), 17.00 val. Mozaika (0-3 m. vaikams), spalio 22 d. 11.00 val. ir 15.00 val. Spalvoti žaidimai (0-3 m. vaikams). Dešimtmečio programą spalio 20 d. 18.00 val. pradės „Pasaulio sutvėrimas pagal vaikus“, ypatingas Dansemos ir Vilniaus specialiojo ugdymo centro Aidas bei Vilniaus Šilo mokyklos mokinių kūrybinis edukacinis projektas, kurio metu Dansemos šokėjai kartu su vaikais, turinčiais įvairių raidos ir elgesio sutrikimų, improvizuos ir judesiu perteiks savitą pasaulio sukūrimo istoriją. Tai puiki galimybė vaikams kartu su profesionaliais šokėjais bendradarbiauti, kurti ir šokti scenoje, parodant kūrybinio proceso rezultatą viešai. Šį projektą teatras jau yra įgyvendinęs Briuselyje, Ramaloje, Kijeve ir Šanchajuje.

Nuo 2007 metų teatre buvo sukurta dešimt šokio spektaklių įvairaus amžiaus vaikams. Šešis iš jų sukūrė žinoma Lietuvos choreografė Birutė Banevičiūtė: „Bala žino“ (3-6 metų vaikams), „Pasaulio sutvėrimas“ (5-11 metų vaikams), „Mozaika“ (0-3 metų vaikams), „Maži stebuklai“ (3-6 metų vaikams), „Spalvoti žaidimai“ (0-3 m. vaikams), „Šviesiukai“ (0-2 m. vaikams). B. Banevičiūtės spektakliai buvo įvertinti LR Kultūros ministerijos apdovanojimais: spektaklis kūdikiams „Mozaika“ 2012 metais buvo nominuotas, o „Spalvoti žaidimai“ apdovanoti „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias 2015 metų spektaklis vaikams. Teatre kūrė choreografės ir šokėjos Indrė Pačėsaitė ir Sigita Mikalauskaitė („O kas čia?“ 3-9 metų vaikams, „Kampavoris“ 2-6 metų vaikams), spektaklį paaugliams „Bebaimis“ yra sukūrusi teatro direktorė ir šokėja Giedrė Subotinaitė. Šiuo metu teatre šoka žinomi šokėjai Mantas Stabačinskas, Marius Pinigis, Indrė Bacevičiūtė ir Agnė Ramanauskaitė.

Dansemos indėlis į teatro vaikams kultūrą Lietuvoje išsiskiria tuo, jog Dansema pirmoji Lietuvoje pradėjo tiksliai nurodyti publikos, kuriai skirtas spektaklis, amžių. Dabar tą daro daugelis teatrų, to dabar teiraujasi ir mažųjų žiūrovų tėvai. Paskatinti Dansemos pavyzdžio šokio spektaklius vaikams pradėjo kurti ir kitos šokio trupės, valstybiniai teatrai. Dansema pirmoji pradėjo kurti šokio spektaklius kūdikiams, ką dabar bando daryti ir kiti lietuvių choreografai.

Teatras per dešimt savo veiklos metų tapo žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Apkeliauta daugiau dvidešimt pasaulio šalių Europoje, Azijoje, Š. Amerikoje: Estija, Latvija, Ukraina, Švedija, Norvegija, Olandija, Belgija, Vokietija, Lenkija, Ispanija, Kroatija, Palestina, Jungtinė Karalystė, Airija, JAV, Kinija, Japonija. Šiais metais dar laukia gastrolės Maltoje, Turkijoje ir Italijoje. Dansemą kviečia įvairūs prestižiniai festivaliai ir scenos, kuriuose teatras pirmą kartą jų istorijoje pristato lietuvišką produkciją vaikams: „KidsEuro“ Vašingtone, „Edinburgh Festival Fringe“, „International Arts Carnival“ Honkonge, „Rikka rikka festa“ Okinavoje, „Gogolfest“ Kijeve ir kt. Spektakliai rodyti tokiose žymiose scenose kaip Dž. F. Kenedžio scenos menų centras Vašingtone, Šanchajaus vaikų meno teatras, Makau kultūros centras, Berlyno teatras „Theater an der Parkaue“ ir kt.

Dansema neapsiriboja vien tik kūrybine veikla, Lietuvoje ir užsienyje veda šokio užsiėmimus kūdikiams ir vaikams, šokio seminarus profesionaliems šokėjams, choreografams bei šokio pedagogams. Ypatinga Dansemos choreografės ir šokio edukologės Birutės Banevičūtės vaikų šokio ugdymo ir šokio spektaklių vaikams kūrimo sistema sulaukia didelio dėmesio įvairiose pasaulio šalyse nuo JAV iki Japonijos, nuo Vokietijos iki Norvegijos.

Dansemos kūrybinę, meninę ir spektaklių sklaidos veiklą Lietuvoje ir užsienyje remia LR Kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba.

 

Dansemos dešimtmečio programa

Menų spaustuvė, Šiltadaržio g. 6

spalio 20 d.

18.00 val. Pasaulio sutvėrimas pagal vaikus (5-10 m. vaikams, kūrybinis/edukacinis projektas kartu su Vilniaus specialiojo ugdymo centro Aidas ir Vilniaus Šilo mokyklos mokiniais)

spalio 21 d.

11.00 val. Šviesiukai (premjera, 0-2 m. vaikams)

15.00 val. Maži stebuklai (3-6 m. vaikams)

17.00 val. Mozaika (0-3 m. vaikams, nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“)

spalio 22 d.

11.00 val. ir 15.00 val. Spalvoti žaidimai (0-3 m. vaikams, apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“)

Bilietus platina TIKETA.

Du dešimtmečiai šokio – Vyčio Jankausko teatras mini 20-ąjį kūrybinės veiklos jubiliejų

Du dešimtmečiai šokio – Vyčio Jankausko teatras mini 20-ąjį kūrybinės veiklos jubiliejų

Vyčio Jankausko šokio teatras šiais metais mini 20-ties metų kūrybinės veiklos sukaktį ir kviečia į jubiliejinį renginių ciklą Vilniuje.

Spalio 18 d., 18 val. Vilniuje, „Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje“, atidaroma teatro dvidešimties metų kūrybinę veiklą pristatanti paroda. Parodos lankytojai iš arčiau galės susipažinti su teatro istorija, sukurtais šokio spektakliais, juose dalyvavusiais atlikėjais, pamatyti scenografijos, kostiumų ir rekvizito elementus, naudotus scenoje. Teatro turiningą veiklos laikotarpį grindžiantys spektaklių ir festivalių plakatai, brošiūros supažindins su teatro sklaidos maršrutais Lietuvoje ir pasaulyje. „Man pačiam norisi pažvelgti į šį 20-ties metų kūrybinį laikotarpį šiek tiek iš šalies, padėkoti visiems žmonėms, kurie kartu dalyvavo kuriant ir atliekant, bei priminti, supažindinti, ypač jaunesnės kartos šokėjus ir šokio mylėtojus su tuo, kas vyko prieš penkiolika ar dvidešimt metų Lietuvos šiuolaikiniame šokyje,“ – teigia Vytis Jankauskas. Ši paroda muziejaus ekspozicijų salėje veiks visą mėnesį – iki lapkričio 18 d.

Vilniaus „Menų spaustuvėje“ lapkričio 28 ir 29 dienomis nuo 19 val. Vyčio Jankausko šokio teatras taip pat rengia du šokio vakarus, kuriuose žiūrovai galės išvysti ištraukas iš teatro gerbėjams gerai pažįstamų spektaklių „Nuskendęs slėnis“, „Viduramžių bernelio dainos“, „Žinia“, „Budėjimai“ ir kitų įvairių teatro kūrybinių laikotarpių kūrinių. Šias ištraukas atliks Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos moksleiviai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai, teatro šokėjai ir kiti kolegos šokio profesionalai.

Nors Lietuvos šiuolaikinio šokio ištakos siekia tarpukario laikus, tačiau ryškesnis šokio vystymasis prasidėjo tik 1991 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tuo metu vykstant politinei teisinei šalies reformai ir randantis naujiems finansavimo šaltiniams ėmė kurtis įvairios nevyriausybinės šokio organizacijos, tarp kurių viena pirmųjų buvo ir „Vyčio Jankausko šokio trupė“, įkurta 1997 m. Vėliau – 2004 m. trupei suteiktas profesionalaus šokio teatro statusas. Trupę įkūrė choreografas bei meno vadovas Vytis Jankauskas ir šokėja, pedagogė bei teatro direktorė Giedrė Kirkilytė – Jankauskienė. Trupė buvo įkurta kaip terpė, kurioje choreografas Vytis Jankauskas galėtų įgyvendinti savo kūrybines vizijas ir idėjas. Per šį laikotrapį Vyčio Jankausko šokio teatro spektakliuose dalyvavo žinomi Lietuvos šokėjai ir choreografai – Andrius Katinas, Loreta Juodkaitė, Goda Laurinavičiūtė, Giedrė Subotinaitė, Petras Lisauskas, Jekaterina Deineko, Rūta Butkus ir Agnė Ramanauskaitė. Per tą laiką choreografas sukūrė trupei 13 vienaveiksmių šokio spektaklių, kurie buvo rodomi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, ir tapo žymia Lietuvos šiuolaikinio šokio istorijos dalimi.

Choreografo V. Jankausko kūryba buvo apdovanota dviem Auksiniais scenos kryžiais: šokio spektaklis „Nuskendęs slėnis“ pelnė apdovanojimą už geriausią 2003–2004 metų choreografiją, antrąjį aukščiausią Lietuvos teatralų apdovanojimą V. Jankauskas gavo kaip geriausias choreografas už spektaklį „Budėjimai“ (2008–2009 m.).

V. Jankausko šokio teatro veikla neapsiriboja vien menine kūryba. Šokio teatras tiek savarankiškai, tiek bendradarbiaudamas kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, inicijuoja ir vykdo įvairius edukacinius šokio projektus Lietuvoje ir užsienyje. 1995 m. šalia trupės įsteigta šokio studija profesionalams ir mėgėjams.

Vyčio Jankausko šokio teatro jubiliejinių renginių ciklą remia Lietuvos kultūros taryba.

Informaciją apie muziejaus darbo laiką ir įėjimo mokestį galima rasti muziejaus tinklalapyje: http://www.ltmkm.lt.

Bilietai į jubiliejinį renginį platinami TIKETA kasose, knygynuose VAGA, internetu – TIKETA ir teatrai.lt tinklalapiuose.

Vyčio Jankausko šokio teatro inf.

 

Jūsų renginiai Menų spaustuvės erdvėse - formuojamas 2018 m. pavasario repertuaras

informacija norintiems menų spaustuvės erdvėse rengti projektus

kviečiame organizacijas teikti pageidavimus projektams menų spaustuvės erdvėse vyksiantiems 2018 m. sausio - birželio mėnesiais. Jei jūs norėtumėte naudotis menų spaustuvės erdvėmis spektaklio, koncerto ar kito renginio pristatymui ar repeticijoms, prašome užpildyti renginio anketą ir pateikti ją spalio 2-14 d.


anketas* siųsti giedre@menuspaustuve.lt

atsakymai apie erdves iki lapkričio 14 d. | maloniai prašome anketas pateikti pagal nurodytus jų priėmimo terminus 


* kiekvienam renginiui reikia užpildyti atskirą anketą
>> anketa <<

Naujame „Menų spaustuvės“ sezone – serialas scenoje ir šokis interaktyvių projekcijų fone

Po rugsėjo pradžioje praūžusio „Naujojo cirko savaitgalio“ festivalio, kieme išardžius visų svajone per savaitę tapusią „Silo“ areną, „Menų spaustuvė“ pradeda darbuotis įprastu sezono ritmu. Didžiausios sezono naujienos, kaip visuomet - jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė“ premjeros. Šiemet atrinkti projektai – išskirtiniai savo formomis ir kūrėjais, o pirmoji „Atviros erdvės“ premjera juodojoje salėje pasirodys jau rugsėjo 20 ir 21 d. Jos autorius, jaunasis režisierius Adas Burkšaitis iš tiesų nėra diplomuotas teatro meno kūrėjas. Anaiptol – nuo humanitarinių mokslų jį skiria tokie skambūs žodžiai kaip programavimo studijos Kembridžo universitete bei darbas „Google“ ir „Barclays“ kompanijose. Neįprasto formato spektaklis gimė susijungus informatikos mokslams bei smalsumui tobulos amerikietiškos gyvensenos atspindžiams septintojo dešimtmečio situacijų komedijose. A. Burkšaitis kartu su aktoriais Ieva Savickaite, Valerijumi Kazlausku bei Vigita Rudyte spektaklyje nagrinėja medijų formą ir turinį: pasirinkti XX a. 7-8 dešimtmečiu amerikietiškos televizijos serialai perkeliami į teatro erdvę. Spektaklį sudaro trys „serijos“, atskleidžiančios skirtingas idėjas bei keliančios įvairius klausimus: kokios galimybės slypi atlikėjo akistatoje su žiūrovu? Kur baigiasi iliuzija ir ar teatras turi ją kurti, taip glostydamas ir migdydamas žiūrovus? Ar amerikietiškos grožybės tikrai yra gražios? Ar teatre dar apskritai įmanoma iliuzija? Spektaklio režisierius teigia, kad nesiekia nieko pamokyti ar nurodyti vienareikšmiškai gerų ar blogų žanrų – pagrindiniu tikslu čia tampa eksperimentas pačių žiūrovų galvose ir situacijų komedijų rekonstravimas, perkeliant jas į teatro sceną.

„Spektaklio išeities taškas - seni amerikietiški serialai, ypač - situacijų komedijos. Lyginant su šiuolaikiniais serialais, šios komedijos patraukia žiūrovui neįprasta estetika. Kelionės po alternatyvią - amerikietišką praeitį primena egzotišką jausmą, kurį galima patirti skaitant „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakas. Atidžiau gilinantis į tokių serialų struktūrą kilo idėja permąstyti kiną teatru. Pirmiausia, dėl juose slypinčių teatro elementų: vaidinama prieš gyvą auditoriją, kameros padėtis ir veiksmo vieta beveik nesikeičia, potekstėje - pamokoma žinutė. Antra, tikrame teatre visada žavėjausi gyvos patirties galimybe, rizika, neapibrėžtumu. Mūsų spektaklyje serialo metafora tampa įrankiu kalbėti apie tai šiuolaikinio medijų pasaulio, kuriame sparčiai nyksta ribos tarp realybės ir iliuzijos, kontekste.“ – apie susidomėjimą kino, televizijos ir teatro skirtumais bei jų sąveikos galimybėmis kalba režisierius.

Antroji šių metų „Atviros erdvės“ kūrėja Živilė Virkutytė – anglų kalbos filologė, vertėja ir mokytoja, pasukusi šokėjos ir choreografės keliu. Kartu su video projekcijų menininku Ed Grimoldby bei muzikos kūrėjais Jūra Elena Šedyte ir Andriumi Šiuriu ji pristatys judesio ir interaktyvių sensorinių projekcijų spektaklį „Rozetos akmuo“, įkvėptą Rozetos akmens filosofijos. Šis šokio, vaizdo projekcijų ir muzikos spektaklis tyrinės verbalinės kalbos atsiradimą, žmonių komunikacijos bei minties struktūros kaitą nuo neverbalinės kalbos laikų iki šiuolaikinės bendravimo struktūros, kurios egzistavimas nebeįsivaizduojamas be technologijų. Lapkričio 3 ir 4 dienomis pristatomame spektaklyje naudojama „Izadoros“ programinė įranga, kurią medijų menininkas ir programuotojas Mark Coniglio sukūrė specialiai darbui su šokėjais. Idėjos plėtojimui spektaklio autorė Živilė Virkutytė taip pat pasitelkė antropologijos, kognityvinės psichologijos žinias. Pasitelkdami vizualines priemones, judesį ir kūną, kaip žmogiškųjų patirčių transliuotoją, kūrėjai kvies žiūrovą per vaizdą susijungti su emocija, nebijoti prisiliesti, pažinti bei tyrinėti savo emocinio intelekto. Anot idėjos autorės, vienas pagrindinių šio spektaklio choreografijos kūrimo principų - pasitelkti kūrėjo asmenines ir socialines patirtis ir jas organiškai įkūnyti judesio pagalba.

Be jaunųjų scenos menininkų premjerų ir senesnės „Menų spaustuvės“ produkcijos, čia taip pat bus rodomi rezidentų ir kitų teatrų ir organizacijų spektakliai bei reinginiai, jau kelintus metus iš eilės „Menų spaustuvė“ taps namais festivaliams „Sirenos“ bei „Naujasis Baltijos šokis“, o sausį surengs aštuntąjį tarptautinį festivalį vaikams ir jaunimui „Kitoks“. Rezidentai „Vyčio Jankausko šokio teatras“ ir šokio teatras „Dansema“ šiemet minės 20-ties bei 10-ties metų jubiliejus ir kvies į šventinius renginius. Itin didelio populiarumo sulaukę pažintiniai pasivaikščiojimai taip pat sugrįžta į „Menų spaustuvę“ - visą sezoną, kiekvieną šeštadienį iš anksto užsiregistravę žmonės galės dalyvauti ekskursijose po matytas ir nematytas „Menų spaustuvės“ erdves.

Roberto Magro: "Cirko ateitis jau atėjo"

 


generalinė

 spektaklis "L'absolu" | D. Matvejevo nuotr.

 

Cirko dramaturgas, režisierius ir atlikėjas, italas Roberto Magro lietuvių šiuolaikinio cirko kūrėjus žino geriau, nei daugelis mūsų - „Naujojo cirko savaitgalio“ edukacinės programos dėstytojas jau trečius metus iš eilės dirbtuvėse sutinka tuos pačius veidus. Vilnių, Lietuvos miškus, „Menų spaustuvę“ ir patį festivalį pamilęs Roberto čia nebeskaičiuoja, nei kiek valandų viršija dirbtuvių laiką, nei kiek popiečių po jų praleidžia besišnekučiuodamas su dalyviais. „Aš čia ne dėl pinigų“, - paaiškina. - Jei tik žmonės turi noro ir jėgų, galim dirbti ir dvigubai daugiau - man gera, kai galiu padėti“. Su Roberto Magro kalbamės apie tai, kokia šiuolaikinio cirko ateitis laukia Lietuvos, pasaulio ir ką svarbiausia pamatyti šių metų festivalyje.

Skaityti daugiau...

Treji metai gamtoje, kuriant naują cirko spektaklį: pokalbis su menininku Claudio Stellato

Monika Gimbutaitė

Keturi elegantiškais kostiumais vilkintys vyrai prieš milžinišką malkų krūvą – taip atrodo trejus metus kurtas, 2016-aisiais Briuselyje pristatytas ir metų cirko spektakliu Belgijoje išrinktas Claudio Stellato darbas „La Cosa“, kurį Lietuvos žiūrovai jau netrukus galės išvysti „Naujojo cirko savaitgalio“ programoje. Apie spektaklio gimimą, šiuolaikinio cirko suteikiamą laisvę ir prabangą dirbti iš lėto kalbamės su režisieriumi C.Stellato.

Skaityti daugiau...

Mediateka

Infoteka, kurios kolekcijos prioritetas – šiuolaikiniai scenos menai ir kūrybinės industrijos, yra viešai prieinama visiems, norintiems geriau pažinti šias sritis.

Naršyti mediateką

Infoteka

menų spaustuvės infoteka pradėjo veikti 2009 gegužės 5 d. Tai šiuolaikinė biblioteka, kurios informacijos rinkinį sudaro knygos, periodika, filmų ir garso knygų kolekcijos bei spektaklių vaizdo įrašai.

Daugiau apie Infoteką...

Darbo laikas:
II 13.00–19.00
III 13.00–19.00
IV 13.00 –19.00
V 13.00–19.00
šeštadieniais, sekmadieniais ir pirmadieniais – Infoteka nedirba

Naujienos el. paštu

 

Erdvės

informacija norintiems menų spaustuvės erdvėse rengti projektus

jei jūs norėtumėte naudotis menų spaustuvės erdvėmis spektaklio, koncerto ar kito renginio pristatymui ar repeticijoms, prašome užpildyti renginio anketą ir pateikti ją menų spaustuvei

Skaityti daugiau        Pildyti anketą