Naujojo cirko savaitgalyje’18 - projektas, subalansuotas sofoms, bet draugiškas ir žmonėms

Ar kada susimąstėte, kad scenos menai gali būti skirti ne tik žmonių publikai, bet ir gyvūnams ar net objektams? Jauna lietuvių šiuolaikinio cirko artistė Marija Baranauskaitė įkvėpta Kroot Juurak kuriamų pasirodymų šunims ir katėms, nusprendė kurti pasirodymus sofoms. Prestižinėje Philippe‘o Gaulier‘o klounados mokykloje mokslus baigusi menininkė projektą vis dar vysto ir kviečia į šiuolaikinio cirko festivalį „Naujojo cirko savaitgalis“, kuriame rugsėjo 5 ir 6 dieną Vilniaus „Menų Spaustuvėje“ žmonių publika galės susipažinti su „Sofos projektu“.

Kaip atsirado „Sofos projektas“?

Sofą savo naujam darbui pasirinkau labai intuityviai, nes pajutau, kad aš ir sofa turim kažką bendro: mūsų mielumas, jaukumas, patogumas, sunkumas ir pasyvumas yra labai panašūs. Proceso metu mane labai įkvėpė šiuolaikinio meno kūrėjai, kuriantys pasirodymus katėms bei šunims, avims, augalams. Man tai pasirodė taip netikėta, jog pajutau poreikį sureaguoti į šį man naują meninį reiškinį. Kilo idėja, kad jeigu galima sėkmingai pasirodyti ne tik žmogiškąjį suvokimą turintiems žiūrovams, kodėl gi neišbandžius publikos, kuri neturi apskritai jokio suvokimo, kaip, šiuo atveju, sofos. Padarius pirmąjį eksperimentą, kovo 10 dieną, PAF‘e (Performing Arts Forum menų rezidencijoje) Prancūzijoje, pastebėjau itin stiprias ir palaikančias žmonių reakcijas, pačiai  tarsi atsivėrė naujas pasaulis, todėl nusprendžiau tęsti.

Kokioms sofoms ir kur teko pasirodyti prieš tai?

Pačios pirmos sofos-žiūrovai buvo Prancūzijoje, buvau porą kartų sugrįžusi į Kauną, „Šelterio“ rezidenciją. Iki pasirodymo „Naujojo cirko savaitgalyje“ planuoju sofoms pasirodyti Latvijoje, Edinburgo „Fringe“ festivalyje, grįžti kuriam laikui į PAF'ą, aplankyti Prahos sofų publiką, bei prieš pat festivalį pristatyti projektą Berlyno lietuvių bendruomenės baldams. Po festivalio kelionių nusimato dar daugiau.

Ar pasirodymai tose pačiose vietose vyko ir toms pačioms sofoms?

Taip, žiūrovai kartais kartojasi.  Tarsi rodyčiau labai gerą pasirodymą žmonėms ir publika vis grįžtų ir grįžtų. Visgi, sofos neateina pačios ir tai, kad publika kartojasi nepasako nieko apie mano pasirodymo kokybę.

Kokius skirtumus tarp sofų ir žmonių publikos jau atradai?

Vienas iš esminių skirtumų yra tas, kad pasirodydama sofoms dažniausiai prieš pasirodymą jau tiksliai žinau, kas bus žiūrovai. Saugumo sumetimais man reikia pasitikrinti ir žinoti, kas sofoms tiks ir kaip aš galėsiu su jomis interaktyviai bendrauti. Tuo metu su žmonių publika niekada nežinai, kas ateis. Kai kuriame darbus skirtus žmonėms, kuriame dar neegzistuojančiai publikai. Žmogiškoji publika visada yra tarytum trūkstama kūrybos procese. Smagu, kad nieko apie mano darbo nežinantys žmonės iškarto pasiduoda iliuzijai, kad jeigu niekas ant sofų nesėdi, tai reiškia Marija vaidina tuščiai salei. Žmonėms reikia laiko sofas pastebėti, priimti jas kaip žiūrovą. Sofoms laiko nereikia, jos nėra sąmoningos.  Iš jų nesulauksi jokios kritikos, reakcijos, grįžtamojo ryšio. Tuo tarpu žmonės reaguoja ir reflektuoja, jiems dėl įvairiausių skirtingų priežasčių reikia diskusijos, pasidalinimo, atsako. Kadangi pati esu žmogus, nusprendžiau, kad darbas bus draugiškas ir atviras žmonėms. Aš labai mėgstu su jais kalbėti ir diskutuoti apie šį darbą. Atsiliepimai yra viena įdomiausių projekto dalių. Įdomiausias reakcijas kolekcionuoju ir vėliau leidžiu žmonėms patiems save išgirsti.

Marija maza 003

 Dovilės Martinaitytės nuotr.

 

Tai kokios visgi pačios įdomiausios žmonių reakcijos?

Manęs klausia: „ar sofoms patinka tavo pasirodymas? , „kaip jos tau išrašys sąskaitas faktūras?“, „ar jos turi skirtingas asmenybes?“, „ar tu bandai jas prikelti iš numirusių?“, „ar aš irgi galiu būti sofa?“, „ argi neliūdna, kad sofos dažniausiai temato tik užpakalius, gal jos nori išeiti į parką, pamatyti Paryžių, nueiti į Tado Ivanausko muziejų?“. Dažniausiai tai yra žmogiškosios perspektyvos reflektavimas į objektą. Mes, žmonės, labai natūraliai ir dažnai patys nepastabėdami, nuolat tarsi primetame savo suvokimą ne tik aplinkai, daiktams, bet ir kitiems žmonėms. Matome kitą tik iš savo varpinės. Ir tai natūralu, kitaip ir negalime.  Suvokimas, kad mes niekada pasaulio nesuprasime kitaip nei iš savo asmeninės perspektyvos, gerai įsigilinus gali pasirodyti kiek baisokas,lyg būtum užstrigęs savame burbule, gali pradėti kankinti egzistencinės vienatvės kančios. Visgi iš kitos pusės, man atrodo, kad čia gali būti šaltinis, iš kurio ir kyla visa kūryba – iš noro rasti ryšį, bendrystę. Sofoje labai daug tuštumos, nebūties, bet vis dėl to yra labai smagu ieškoti su jomis kontakto, leistis į fantazijų pasaulį. Sofos projektas yra tarsi forumas, erdvė, kurioje mes, žmonės, galime save patys geriau išgirsti, o išgirdę jaustis ne tokie jau ir vieni.

Ar kiekviena sofa sulaukia skirtingo pasirodymo?

Kiekvienai jų randu skirtingą prieigą. Kadangi sofos mums suteikia komfortą, vienas iš tikslų yra joms tai grąžinti – nes dažniausiai mes, žmonės-performeriai, reflektuojame publiką.  Kaip sofai grąžinti komfortą jau priklauso nuo jos individualiai ir mano fantazijos – vienas galiu nešioti, kitas ant savęs guldyti, dar kitas glostyti ar atlikti joms judesio trenažo pratimus. Nors žinau, kad sofoms greičiausiai viso to nereikia ir kad visas projektas yra iš esmės absurdiškas, pasiduoti nesiruošiu ir štai su kompozitoriumi Miku Zabulioniu jau kuriame joms skirtą, iš sofų ir žmogaus kontakto garsų sukomponuotą muzikinį garso takelį, su rašytojais PAF'e svajojame apie knygos „Pasakos Sofoms" atsiradimą.

Jeigu pasirodymas yra skirtas sofoms, koks yra žmonių vaidmuo?

Tai aš vis dar tyrinėju. Kolkas žmonės yra labai laukiami stebėti šį projektą, reflektuoti, diskutuoti ar net kurti sofoms kartu.  Nors pasirodymo metu bandau nekoncentruoti savo dėmesio į žmones ir visą dėmesį skirti tik sofoms, man tai yra didelis iššūkis.  Apie žmones negalvoti yra labai sunku, nes visgi šis projektas yra labai nuo jų priklausomas. Su rašytojais ir filosofais PAF rezidencijoje nemažai diskutavome, kam mes iš tiesų kuriame? Prisiminėme sąvoką didysis žmonijos pokalbis. Greičiausiai vis tiek kiekvienas meninis darbas yra refleksija viso to, kas tave prieš tai inspiravo. Vadinasi, šita situacija, kai aš pasirodau sofoms yra mano atsakas į visus autorius, kūrėjus – žmones – kurie mane prieš tai įkvėpė. Šiuo darbu tarsi siunčiu linkėjimus S. Kierkegaard‘ui, A. Camus,  F. Dostojevskiui, R.M. Rilkei,  A. Einšteinui, Ch. Chaplinui, C.Layes‘ui, M.Spangberg‘ui, K.Juurak, R.Beniggni‘ui,  P. Gaullier‘ui ir daugeliui kitų nuostabių kūrėjų. Taip pat sofas reikia transportuoti, festivalių tik sofoms taip pat kol kas nėra, tad visa šio projekto sėkmė kol kas yra žmonių rankose.

Planuoji apsistoti ties sofomis ar ateityje žadi dirbti ir su kitais objektais?

Kol kas tikrai neturiu noro dirbti su kitais objektais, nes labiausiai vis tiek save sieju su sofomis, su jomis jaučiu daugiausia ryšio. Bet esu sulaukusi įdomių pasiūlymų: atlikti pasirodymą stikliniams indams, šaldytuvams. Labai džiaugčiausi, jei atsirastų kitų kūrėjų, kurie įsikvėptų, ir pabandytų kurti objektams su kuriais jaučia tam tikrą bendrystę.  Visgi daiktas galiausiai atskleidžia, kas jis yra per savo temperatūrą, jis vis tiek reaguoja į aplinką, jis dėvisi, turi kvapą, formą, kuri mums kelia daug visokių minčių ir istorijų. Koks gražus paradoksas, kad daiktai nėra gyvi,  bet iš kitos pusės mums teikia labai daug informacijos.

Marija maza 004

Dovilės Martinaitytės nuotr.

Su kokiais projektais dirbai prieš tai? Kaip suprantu, tai yra tavo pirmasis projektas, kuriame dirbi pati viena.

Įvairių projektų būta. Sofos projektas nebūtų tuo, kuo jis yra dabar, be kitų prisidėjimo. Pagalbos sulaukiu tikrai daug. Bet tiesa, jog intencija buvo skirti laiko sau ir susikurti terpę, kurioje galėčiau laisvai ieškoti savo individualaus kūrybinio balso. Tai buvo natūralus poreikis po prieš tai įgyvendinto projekto, mano pačio pirmojo šiuolaikinio cirko spektaklio „COFFEKLATCH".  Jį sukūriau kartu su Briuselyje sutiktais ESAC cirko mokyklos studentais, darbą pernai pristatėme Lietuvoje, tarptautiniame šiuolaikinio cirko festivalyje  „Cirkuliacija“. Buvome sukūrę trupę „WetKiss Company“, tačiau išsiskaidėme. Man tai buvo iš tiesų labai sunkus etapas, kuris tapo puikia inspiracija, noru įrodyti sau, kad ir be kitų toliau galiu sėkmingai kurti ir džiaugtis savo darbu, būti stipri individualiai. Žinau, kad sofos labai svarbus projektas mano kūrybiniame kelyje. Nes kol pats nežinai, kas tu ir kaip nori kalbėti, labai sunkubendradarbiauti su kitais. Dabar, dirbdama viena, imu save pažinti ir man daug kartų lengviau kurti santykius su kitais.

Ar bendradarbiavimas su sofomis, tam tikra prasme tau padeda bendradarbiauti ir su žmonėmis?

Taip, ir dabar tikrai žinau, kad kitą darbą noriu skirti žmonėms. Šio projekto metu įveikiau baimę likti viena. Dabar, kai geriau save pažinau, suvokiau, kad ir viena galiu kurti bei mėgautis kasant savą duobę, nebesižvalgant į kitų, supratau,  kad esu pasiruošusi kolaboruoti ir atrasti naujus platesnius, mažiau asmeninius kontekstus. Pradėjau daugiau galvoti apie bendruomenę, kultūrą, kurioje augau ir kurioje esu, apie atsakomybę būti žmogumi tarp žmonių.

Kokie yra tavo artimiausi tikslai, susiję su „Sofos projektu“?

Vienas pagrindinių tikslų yra per „Naujojo cirko savaitgalį“ padaryti tarsi projekto išlydėtuves kelionei aplink pasaulį maždaug porai metų. Kadangi dirbsiu Lietuvoje, planuoju bent kartą per mėnesį ar du išvykti vis į skirtingą šalį ir ten pasirodyti sofoms. Tuo metu kol keliausiu, žmonės galės sekti visą procesą internetinėje erdvėje.

Kokia tavo akimis naujojo/šiuolaikinio cirko situacija Lietuvoje?

Mano akimis šiuolaikinio cirko situacija Lietuvoje šviesėja. Pagaliau turime  Lietuvos naujojo cirko bendruomenę palaikančią, buriančią, atstovaujančią asociaciją. Artistų, studijuojančių profesionaliose užsienio cirko mokyklose, daugėja. Daug gerų atsiliepimų sulaukiančių cirko festivalių „Cirkuliacijos“ bei „Naujojo cirko savaitgalio“ publika mus priima labai šiltai, atvirai. Palaikymas ir bendrumo jausmas yra. Bet visgi iššūkių netrūksta. Šiuo metu didžiausia problema kokybiškų, ilgalaikio darbo sąlygų  palaikymo klausimas. Trūksta erdvių, tinkamų tiek kasdieniams trenažams, tiek pasirodymams. Trūksta įkvepiančių ir palaikančių mokytojų, autoritetų, kurie gerai išmanytų šią meno sritį. Gabūs artistai šiuo metu yra priversti vykti svetur, kad galėtų tobulintis, kurti ir juolab gauti už tai ne tik dorą atlygį, bet ir visas socialines garantijas. Bet burdamiesi, daug diskutuodami, kuriame planus, tikslus, produkciją ir esame pasiruošę šią situaciją pakeisti.

Kokia tavo, kaip cirko artistės filosofija?

Mano moto – theshitis a gift, but don't go too deep. (šūdas – dovana, bet nebrisk per giliai). Kol kas labiausiai esu įkvėpta žaidimo filosofijos, kurią perėmiau iš savo brangiausio mokytojo Philippe‘o Gaulier‘o. Dabar ieškau būdo, kaip tai tikslingai pritaikyti savo kasdienybėje. Svarbiausi žaidimo filosofijos principai: nepamiršti ir džiaugtis, kad nesi toks protingas, kaip kartais gali pasirodyti, kad mūsų gyvenimas nėra toks jau rimtas dalykas, kaip vėl gi dažnai pasirodo, kad kuriant santykį vyksta ypač vertingi dalykai, kad labai svarbu pauzės, drąsa, parodyti ir priimti netobulumą, nes tai yra stipriausias grožis, būti artistu visgi reiškia prisiimti didelę atsakomybę, kad esi tas, kuris neša viltį, įkvėpimą, nes žengi per ribas, kuri pokytį, nors dažnai jautiesi lyg būtum tik Don Kichotas. Atsiribojusi nuo visų mokytojų galiu pridurti, kad man labai svarbu aplinka, kurioje galima laisvai augti ir tobulėti, svarbu priimti tai, kad viskas keičiasi, tu gali kažką keisti ir tu gali būti pakeistas, tai yra labai įdomu. Svarbiausių svarbiausia, kad jaustumeisi gyvas ir kitus galėtum ta gyvybe užkrėsti.

 

Parengė Laura Šimkutė

Spektaklis NEMOKAMAS, būtina registracija

Rugsėjo 5 d. 18.00 > registruotis migle@menuspaustuve.lt

Rugsėjo 6 d. 18.00 > VIETŲ NEBĖRA

Grįžti atgal

Mediateka

Infoteka, kurios kolekcijos prioritetas – šiuolaikiniai scenos menai ir kūrybinės industrijos, yra viešai prieinama visiems, norintiems geriau pažinti šias sritis.

Naršyti mediateką

Infoteka

menų spaustuvės infoteka pradėjo veikti 2009 gegužės 5 d. Tai šiuolaikinė biblioteka, kurios informacijos rinkinį sudaro knygos, periodika, filmų ir garso knygų kolekcijos bei spektaklių vaizdo įrašai.

Daugiau apie Infoteką...

Darbo laikas:
II 13.00–19.00
III 13.00–19.00
IV 13.00 –19.00
V 13.00–19.00
šeštadieniais, sekmadieniais ir pirmadieniais – Infoteka nedirba

Naujienos el. paštu

 

Erdvės

informacija norintiems menų spaustuvės erdvėse rengti projektus

jei jūs norėtumėte naudotis menų spaustuvės erdvėmis spektaklio, koncerto ar kito renginio pristatymui ar repeticijoms, prašome užpildyti renginio anketą ir pateikti ją menų spaustuvei

Skaityti daugiau        Pildyti anketą      Užimtumo kalendorius