Užburiančioje festivalio KITOKS’24 karalystėje, kurioje kūryba nežino ribų, praskriejo ir suburbuliavo jau 13-asis vaikams ir jaunimui skirtas renginys, atvežęs, parodęs ir leidęs patirti visą kaleidoskopą itin skirtingų kūrinių. Nuo Bitlų melodijų kūdikiams („BEATLES FOR BABIES“ | „La petita malumaluga“) iki šeimos ryšius atkasančio dokumentinio teatro paaugliams („AVINAI“ | teatras „No Shoes“) – festivalis įtraukė ir stebino, džiugino ir graudino.

Juoko ir tylos priešprieša, tarsi žaismingas motyvas, buvo juntamas jau pirmuose festivalio spektakliuose – kai kurie kūrėjai nurodė, ką galima ir ko ne, kada vaikai gali dalyvauti veiksme, o kuriais atvejais juos vertėtų sulaikyti. Bendra festivalio atmosfera dvelkė jaukumu ir išraiškos laisve, patys mažiausi netrukus paleido mamos ranką ir drąsiai žengė tyrinėti spalvingo ir muzikalaus teatro pasaulio.

Spontaniškos vaikų ir tėvų reakcijos tapo neatsiejama spektaklių dalimi, primindamos, kad žiūrovų energija prisideda prie magiškos simbiozės tarp žiūrovo ir aktoriaus virsmo scenoje. Netrukus ėmė ryškėti ir žiūrovuose slypinti komedija, kuri pasireiškė ne itin subtiliu kai kurių mokytojų elgesiu, bandant užtildyti ir sutvarkyti vaikų juoką tarsi mokyklos suole. Pasaulyje, kuriame juokas yra kasdienybė, belaukiant pasirodymų buvo ne kartą girdimas mokykloje įprastas ššššš, ir šie bandymai užtildyti gyvybingą vaikų masę tapo netyčine komedijine įžanga, kontrastuojančia su vėliau sekusiomis nesutramdomomis juoko bangomis, laisvai vilnijusiomis per salę.

Itin subtiliai ir atsargiai prasidėjęs šiuolaikinio cirko atstovo Fabrizio Rosselli spektaklis „Bakéké“ (havajietiškai kibiras) jau ties pirmaisiais žingsniais scenoje sulaukė vaikiškų kikenimų, kurie kūrė linksmą atmosferą, klodami kelią į būsimą klounados nuotykį. Prancūzų kūrinyje kibiras buvo paverstas tyliu juoko tarnu, virstančiu ir konstrukcija, ir talpa, ir įrankiu... Bet labiausiai – nuolatiniu problemų šaltiniu. Žaidimo forma ir netikėtais sprendimais kibirėlių kuriamos problemos čia buvo sprendžiamos kūrybingai, kartais sprogdamos absurdu ir iš jo gimstančiu salės ūžesiu bei juoku.

Ryškiai žali kibirai čia tapo tikromis šou žvaigždėmis – ne vien rekvizitais, bet ir animaciniais palydovais vaizduotės šokyje. Klouno išdaigos pasitarnavo kaip metafora, švelnus priminimas, kad gyvenimo iššūkius, panašiai kaip ir išgalvotus scenoje, galima džiaugsmingai išnarplioti pasitelkus kūrybiškumą. Spektaklio žavesys slypi ne tik jo įkvėptame juoke, bet ir paslėptose gelmėse.

Spektakliui vystantis, linksmybės persimaišė su edukacija: „Bakéké“ mums parodė, kaip į gyvenimo iššūkius žvelgiama su žaismingumo dvasia. Vizualinės konstrukcijos, ryškiai žali kibirai ir netikėti sprendimai tapo įrankiais ne tik pramogai, bet ir gilesniam supratimui – kad kartais sudėtingiausios problemos randa sprendimus pačiais paprasčiausiais ir netikėčiausiais būdais, o kartais chaosas yra geriausias vaistas.

Nusilenkęs paskutinius kartus, tylusis klounas po savęs paliko ne vien juoko, bet ir ore sklandančių žinučių pėdsakus bei džiugesio poskonį.

Visgi festivalio audinyje netyčinis mokytojų komiškumas, bandant klouniškai nutildyti džiugesio sprogimus ir uždengti juoko ugnikalnius dangteliu, pridėjo papildomų spalvų. Klysti žmogiška, kaip ir juoktis. Tarptatutinis vaikų ir jaunimo festivalis KITOKS'24 dar kartą įrodė, kad juokas – ne tik pramoga, bet ir gili kalba, neturinti ribų nei pasakų, nei nuoširdžių istorijų akivaizdoje.

 Vilija Buivydė, Menų spaustuvės edukacinės programos Scenos konTEKSTAI dalyvė.