Popierinio pasaulio sutvėrimas

Šiemet sausis man kiek skiriasi nuo kitų, nes pirmąkart dalyvavau festivalyje vaikams ir jaunimui KITOKS’24. Ir tikrai pasigailėjau, kad neatradau šio festivalio anksčiau. Modernios Menų spaustuvės erdvės, draugiškai besišypsančios organizatorės, kruopščiai atrinkti spektakliai – jautiesi atvykęs į šventę, bet ne į tą, pilną pompastikos, o į jaukią, šeimyninę. Džiaugiuosi, kad pavyko pamatyti beveik visus spektaklius, vis dėlto viso festivalio metu niekaip neišmečiau iš galvos katalonų cirko trupės „RAUXA“ kūrinio „The Paper Theatre“, kurį kelis kartus žiūrėjau festivalio pradžioje. Šis darbas sužavėjo novatorišku žvilgsniu į lėlių teatrą ir paprasta magija – kūrybingumo įgyvinti popieriniai žmogučiai scenoje vaikščiojo, bėgiojo, šoko ir net atlikinėjo akrobatinius triukus!

Spektaklio pradžia – savotiškos cirko palapinės įkūrimas: kabinamos popierinės vėliavėlių girliandos, įžengia pagrindinis nepopierinis žmogus. Jis švenčia vienišą gimtadienį – kepurėlė ir konfeti yra, tačiau tai viskas. Visai netrukus, matyt, iš vienatvės jis tampa kūrėju – skambant W. A. Mozarto „Turkų maršui“, gimsta kūrinys. Taip kuriamas naujas pasaulis. Tik kada kūrinys tampa gyvas ir pradeda gyventi nuo kūrėjo nebepriklausydamas? Popierinis žmogutis, kurio popierinę galvą pakeičia raudonas balionas, „išmoksta“ vaikščioti, paskui šokti, o galiausiai net šiek tiek padaužiškai erzinti savo kūrėją. Sukuri – ir jis jau nebe tavo. Čia iškyla ir moralinis klausimas: ar galime atskirti kūrėją nuo jo kūrinių? Ar menininko, įvykdžiusio, sakykime, nusikaltimą, kūriniai verti dėmesio ir pripažinimo? Nors tai spektaklyje plačiau nenagrinėjama, tame popieriniame pasaulyje viskas vyksta panašiai, kaip ir mūsiškiame, – popierinis šuniukas džiaugiasi pamatęs šeimininką. Žmogutis-akrobatas atlieka triukus ant lanko, pakabinto ore. Pora šoka. Kaip sakė patys spektaklio kūrėjai, anksčiau dirbę su plastiko lėlėmis, popierius – „tikresnė“ medžiaga, leidžianti publikai jausti jos trapumą. Pastebėjau save šiek tiek jaudinantis, kad tik jokiam veikėjui nenuplyštų koja ar ranka. Taip nenutiko, tačiau viena iš šluotų, laikiusių lanką, pakabintą ore, nukristi, matyt, neturėjo. Ši konstrukcija iš esmės buvo kiek provokuojanti – tiek man, tiek, girdėjau, šalia sėdėjusioms mergaitėms, tiek, tikiu, ir kitiems, iš pradžių ji priminė kartuves. Nežinau, ar toks ir buvo kūrėjų sumanymas, ar taip išėjo netyčiomis, bet spektaklis man taip pat liudijo apie mūsų, žmonių, trapumą ir praeinamumą. Girdėjau atsiliepimų, kad „The Paper Theatre“ buvo jautrus ar net sugraudino. Man jis pasirodė šiek tiek nostalgiškas. Žiūrėdama į popierinius žmogučius, kažkodėl jaučiausi tarsi sutikusi seniai matytą draugą.

Nors spektaklis mane lengvai užbūrė, jo metu kilo ir klausimų, kurie nebuvo atsakyti. Pavyzdžiui, kodėl pirmasis veikėjas, su kuriuo žiūrovai jau spėjo susitapatinti, staiga yra be gailesčio pakišamas po stalu, tada lyg niekur nieko atsiranda kiti veikėjai, kurie atrodo tik kaip balastiniai personažai, skirti suteikti spektakliui masės, bet ne gylio? Žmogeliukai neturi veido, lyties – paliekama visiška laisvė vaizduotei. Tačiau tai nereiškia, kad jais galima taip lengvai atsikratyti, kadangi jie – incognito! Kitas spektaklio aspektas, kuris ne visai sužavėjo, – pervaidinimas. Spektaklis prasideda pagrindiniam personažui komiškai įžengiant į sceną. Klausiau savęs, kodėl jis turėjo atšlepsėti būtent taip? Juk čia – gana pigus linksminimo būdas. Vis dėlto spektaklyje svarbūs ir klounados elementai, kurie jaunajai publikai, rodos, patiko. Jie aktyviai reagavo: juokėsi, diskutavo. Vyresni vaikai vienas kitą tildė, o mažiukai, matyt, jausdami, kad atėjo į spektaklį vaikams, o gal paprasčiausiai dar neišmuštruoti visuomenės, visiškai savęs neribojo. Ir man tai buvo jauku.

Mąstydama apie spektaklį, nejučia prisiminiau ant Šiuolaikinio meno centro sienos užrašytą žymiąją Pierre Bismuth citatą-atsaką („Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“) į Joseph Beuys mintį „Kiekvienas yra menininkas“. Tai – tarsi savotiška pastanga iki eilinio žmogaus „nužemintą“ menininko įvaizdį grąžinti atgal į išskirtinį būvį. Ir, žinoma, hiperbolizuojant ir gerokai viską supaprastinant: tikrai ne kiekvienas, gebantis jungti raides į žodžius, o žodžius į sakinius, gali būti rašytoju (ką kartais, rodos, stengiasi įdiegti komercializuoti rašymo kursai), pažįstančiam natas žmogui dar toli toli iki muzikanto, o tas, kuris sugeba nulaikyti teptuką, tikrai negali savęs vadinti tapytoju. „The Paper Theatre“ sukuria įspūdį, kad taip eksperimentuoti su popieriumi gali kiekvienas iš mūsų, tačiau priimdama šią žaidimo sąlygą, tuoj pat suprantu, kad man tiesiog nekiltų tokia idėja. „Man patiko“ nieko nepasako, tačiau aš šį spektaklį tiesiog pajaučiau ir priėmiau su visais jo netobulumais, tarsi priimame mylimą žmogų. „Dėl skonio nesiginčijama“ – sakome mes. „Dėl skonio galima ginčytis“ – atsako Kantas, be abejonės, netiesiogiai ir su tam tikromis išlygomis, tačiau... Tokiu atveju, mano supratimu, menas nebėra toks egzaltuotas, užkeltas ant pjedestalo ir suvokiamas tik kritikams.


 Gustė Vyšniauskytė, Menų spaustuvės edukacinės programos Scenos konTEKSTAI dalyvė.