P. Prievelis: bendradarbiavimas vienas svarbiausių karjeros veiksnių

Paulius Prievelis – šokio menininkas ir mokytojas, įgijęs pedagogikos bakalauro laipsnį, šiuolaikinio šokio ir choreografijos specialybėje. Mokydamasis Lietuvoje dalį studijų praleido Nikosijos universitete Kipre. Po studijų menininkas dirbo Kauno šokio teatre Aura, nuo 2017 m. tapo laisvai samdomu šokėju, dalyvauja įvairiuose projektuose (Lietuvoje, Maltoje, Norvegijoje, Vokietijoje ir t.t.). Pauliaus kurti spektakliai ir pasirodymai buvo pristatyti šokio festivaliuose Bulgarijoje, Vokietijoje, Italijoje, Maltoje bei Lietuvoje. Be sceninės veiklos, šokėjas nemažai laiko skiria pedagoginiam darbui, šiuo metu jis dėsto Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir FOS „Šokio namuose“ Vilniuje. 2017 m. P. Prievelis su kolege B. Bagdoniene inicijavo Rokiškio tarptautinį šiuolaikinio meno festivalį „Startas“.


Gal galėtumėte papasakoti apie savo kūrybinį kelią ir kas Jus įkvėpė siekti karjeros šokio srityje?

Mano kelias į šokio pasaulį buvo netikėtas, bet paprastas. Į pirmąsias pamokas mane atvedė mama. Nuo tada tęsiu šią veikla. Visgi, paauglystėje, trumpai svarsčiau apie kitus karjeros kelius – vienu metu galvojau, kad galėčiau tapti istorijos mokytoju, o vėliau – archeologu. Tačiau šių profesijų specifika nesutapo su aistra šokiui. Taigi, galiausiai baigiau mokslus ir pradėjau dirbti profesionaliojo šokio srityje.

Kaip ir kas darė įtaką Jūsų šokio suvokimui ir jo krypčiai? Kokia kūrybinė filosofija lydėjo ir kaip ji vystėsi?

Studijų programa pirmiausia buvo orientuota į pedagogiką ir mokymo metodus, į paties šokio esmę nebuvo plačiai gilinamasi. Vėliau, dar studijuodamas, turėjau galimybę dalyvauti ,,Erasmus“ mainų programoje. Būtent Kipre, įvyko reikšmingas virsmas. Pradėjau kelti klausimus: ,,Kas yra šokis? Koks jis galėtų būti?“. Prie to prisidėjo ir paskaita, kurioje naudojome kūną įvairioms idėjoms ir koncepcijoms išreikšti. Laikui bėgant mano supratimas gilėjo, o kiekviena patirtis papildė ankstesniąją.

Viskas tapo dar aiškiau, kai baigęs studijas prisijungiau prie Kauno šokio teatro ,,Aura“. Ten praleidau trejus metus, glaudžiai bendradarbiaudamas su Birute Letukaite, kviestiniais teatro choreografais ir menininkais iš Prancūzijos, Olandijos, Lenkijos… Tai nebuvo įprasta šokio patirtis, ir ji mane labai pakeitė. Laikas ,,Auroje“ suteikė pagrindą, ant kurio buvo galima statyti tolimesnę karjerą. Ši erdvė pasiūlė reikiamus išteklius ir erdves augimui.

Vėliau išėjau iš ,,Auros“ kurti Rokiškio kultūros centre, čia gavau laisvę metus tyrinėti save, kūną, jo veikimo ir judėjimo principus. Metai praleisti dirbant visiškai atskirai ir neribotai leido paaugti – išsigryninau kūrybinę kryptį, improvizacija tapo stipriu mano meninės raiškos elementu.

Daugelis menininkų ir kūrėjų įkvėpimo semiasi iš įvairių šaltinių, kiekvienas iš jų turi savitą požiūrį. Gal galėtumėte pasidalyti savo pagrindiniais įkvėpimo šaltiniais ir papasakoti, kaip juos naudojate?

Vienas iš svarbių įkvėpimo šaltinių – mokytojai. Viena iš jų, choreografė, atlikėja ir dėstytoja – Lia Haraki, palikusi neišdildomą įspūdį. Ji ypač daug dėmesio skyrė improvizacijai, kai buvau „Erasmus“ studentas. Dėstytoja – nepaprastai intriguojanti asmenybė, įtaigiai diskutavusi apie scenos meną ir patį šokį. Būtent per jos paskaitas įgijau plačiausią žinių spektrą.

Be to, įkvėpimo randu netikėtose vietose, pavyzdžiui, filosofinėje literatūroje. Knygose, kuriose gilinamasi į egzistencinius gyvenimo klausimus, tyrinėjamos būties gelmės ir tikroji daiktų prigimtis. Tai – uždega mano kūrybiškumą. Mano darbo procesą nulemia ne konkretus rašytojo idėja ar vienas šaltinis; tai veikiau įvairių minčių, filosofinių apmąstymų ir analitinių ieškojimų samplaika.

Dažnai svarstau tokius klausimus kaip ,,kas yra?“ ir ,,kodėl taip yra?“. Šiuose apmąstymuose tyrinėju žmogaus elgesio, visuomenės normų ir dogmų kilmės subtilybes. Iš šių intelektualinių ieškojimų kyla mano kūrybinės mintys. Bendradarbiavimas su kolegomis šokėjais ir menininkais, tokiais kaip Vilma Pitrinaitė, dar labiau praturtino mano meninę kelionę, puoselėjant palankią dirvą kūrybai ir naujovėms.

Per savo karjerą plačiai bendradarbiavote su kolegomis menininkais, įskaitant Paulą Hessą (DE), Samuelį Mathieu (FR), Kenzo Kusudą (JP/NL) ir Vilmą Pitrinaitę (LT/FR). Ar galėtumėte pasidalyti šių bendradarbiavimų reikšme formuojant Jūsų meninį stilių ir požiūrį į šokį?

Bendradarbiavimas, tai vienas svarbiausių mano karjeros veiksnių. Jis žymėjo perėjimą nuo individualios kūrybos. Smagu, kai kūryba yra bendras darbas, o ne savarankiškas siekis. Mano tarptautinis bendradarbiavimas prasidėjo nuo susitikimo su belgų ir lenkų šokėjais dar dirbant Rokiškio kultūros centre. Su jais užmezgėme kontaktą ir kiek vėliau pasiūliau jiems leistis į bendrą kūrybinę kelionę, tiksliai nežinodamas, kur ji nuves. Taip prasidėjo permainingas laikotarpis, kai idėjos liejosi viena su kita, o iš to gimė nauji darbai. Vienas šokėjų turėjo didelį fizinio teatro žinių bagažą. Jo unikali perspektyva padarė nemažą įtaką mano meninei raidai.

Iš esmės skirtingi bendradarbiavimo būdai su šokėjais ir kitų sričių menininkais suformavo mano meninį stilių, leido susipažinti su skirtingomis šokio meno perspektyvoms. Sutikti kūrėjai parodė, kad grožis ir prasmė gali atsirasti netikėtose vietose, peržengiant kultūros, religijos, politikos ir diskurso ribas. Tai žavinga kelionė, kurią tęsiu ir toliau tyrinėju atvira širdimi bei degu noru priimti netikėtumus.

Inicijavote tarptautinį šiuolaikinio meno festivalį „Startas“ Rokiškyje. Kas jus įkvėpė imtis šio projekto?

Šio projekto genezę galima sieti su tam tikromis aplinkybėmis. Maždaug tuo pačiu metu, kai gavau pasiūlymą likti metams Rokiškyje, vienas iš teatrų Izraelyje siūlė vietą trupėje, tačiau nusprendžiau pasirinkti Lietuvą ir galimybę tyrinėti save. Bėgant laikui Rokiškyje, tuometinis kultūros centro direktorius kreipėsi į mane siūlydamas pradėti šiuolaikinio meno festivalį. Pirminė idėja buvo susikoncentruoti tik į šiuolaikinį šokį. Vis dėlto, abejojau tokios siauros krypties sėkme. Regione trūko šviežio, alternatyvaus požiūrio į šiuolaikinę kultūrą. Todėl, supratau, kad turime pristatyti kažką unikalaus, festivalį, kuris nepaisytų tradicinių ribų. Mūsų programa peržengė įprastų meno formų ribas ir apėmė daugybę vyksmų, įskaitant dramos teatrą, šiuolaikinį šokį ir net šiuolaikinį cirką. Festivalyje, kurio gyvavimas truko šešerius metus, taip pat buvo galima pamatyti fotografijos parodas ir instaliacijas. Per tuos šešerius metus džiaugiausi bendradarbiaudamas su Rokiškio kultūros centru ir jo atsidavusia komanda, tačiau be vieno konkretaus žmogaus šis festivalis nebūtų buvęs toks koks buvo sukurtas, Rokiškio kultūros centro kultūros projektų vadybininkė, Birutė Bagdonienė, buvo vienas pagrindinių asmenų kurie palaikė naujas ir šviežias idėjas bei darė viską, kad šis festivalis eitų toliau. Prisiimti visų nuopelnų už šią veiklą tikrai negaliu.

Per festivalio gyvavimo laikotarpį auditorija ir susidomėjimas augo. Gaila, kad man pasitraukus iš organizacinės renginio veiklos, viskas sustojo. Festivalis puoselėjo kultūrinio aktyvumo jausmą regione.

Tokios iniciatyvos svarbios tuo, kad jos gali padėti sumažinti atotrūkį tarp miesto ir regiono perspektyvų, suteikdamos galimybę supažindinti regiono gyventojus su pasaulėžiūra ir kultūrine raiška siūloma didžiuosiuose miestuose bei pasaulyje.

Kaip ji vystėsi per daugelį metų? Kokius rezultatus pavyko pasiekti?

Poveikis miestui, regionui ir vietos bendruomenei yra didelis. Iš pradžių, kai pradėjome rengti festivalį, jis sulaukė didelio žmonių susidomėjimo, nors dalis net nevisiškai suprato renginio tikslo ar esmės. Vieni jį vadino šokių festivaliu, kiti – cirku. Antraisiais metais, kai festivalio kryptis buvo aiški miesto gyventojams, susidomėjimo lygis buvo šiek tiek mažesnis. Todėl, trečiaisiais metais nusprendėme, jog pasirodymo dieną, tiesioginės transliacijos socialinėje medijoje metu, menininkas pristatydavo save, savo kūrybą bei ką pačiam autoriui reiškia jo atvežtas meno kūrinys.

Toliau vystantis festivaliui, jis įgavo pagreitį ir pritraukė didesnę auditoriją. Stengėmės paįvairinti festivalio turinį, įtraukdami tokius garso menininkus kaip Simonas Nekrošius, kuris savo prisistatymu bei menine išraiška paliko didelį įspūdį klausiusiems.

Nuolat ieškojome novatoriškų būdų, kaip sudominti žiūrovus. Siekdami prisitaikyti prie festivalio lankytojų, nusprendėme renginį sutraukti į intensyvesnį vienos savaitės formatą. Tai leido mums pristatyti daugiau renginių, meno objektų. Vienas iš festivalio tikslų buvo plėtoti diskusijų kultūrą ir kurti dialogą, kviečiant žmones dalyvauti pokalbiuose ir geriau pažinti vieni kitus. Tokiu požiūriu buvo siekiama sukurti atvirą erdvę mainams ir idėjų tyrinėjimui, todėl festivalis tapo vertinga kultūrinio praturtinimo platforma. Siekėme, kad menas taptų prieinamas visiems, pabrėždami, kad jis nėra kažkas tolimo, o veikiau tai, ką galima lengvai suprasti ir įvertinti.

Tokiu būdu, vietinė auditorija tapo atviresnė šiuolaikinio meno pažinimui, buvo griaunami barjerai. Festivalio poveikis neapsiribojo vien meniniu vertinimu – jis turėjo ir socialinį poveikį. Regiono gyventojai, ypač jaunoji karta, tapo smalsesni ir atviresni menų tyrinėjimui.

Žvelgiant į ateitį, kokie projektai šiuo metu yra rengiami?

Vienas iš artimiausių projektų – mano naujausias spektaklis ,,Tylėjimai“. Dabar pasirodymas keliauja po Lietuvą – jau aplankė Raseinių rajoną (Ariogalą), teatro festivalį „Išeities taškas“ Kaune, taip pat bus rodomas Anykščiuose, Vilniuje ir gimtajame Rokiškyje. Tad dabar gyvenu minėto spektaklio idėjomis.

Ateityje planuojami dar du projektai, prie kurių aktyviai dirbu. Pirmasis projektas buvo kuriamas pastaruosius trejus metus ir 2024 metais pasieks pirmuosius žiūrovus. Tai pilno spektaklio sukūrimas pagal prieš porą metų sukurtą eskizą. Planuoju išplėsti dvidešimties minučių kūrinį ir bendradarbiauti su M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniais. Spektaklyje, pavadinimu ,,Signalas“, tyrinėjamos jaunų žmonių emocijos ir patirtys visuomenės struktūrų ir sistemų rėmuose, gilinamasi į žmogiškųjų emocijų sritį. Antrajam projektui įkvėpimui semiuosi iš dailininko Caravaggio gyvenimo. Šiuo metu gilinuosi į jo gyvenimo ir kūrybinio kelio naratyvą, generuoju mintis bei renku informaciją.


Šokio spektaklis „Tylėjimai“ pristatomas spalio 19 d. 18 val. Anykščių kultūros centre, lapkričio 8 d. 19:00 val. Vilniuje, Menų spaustuvėje, lapkričio 10 d. 17:00 val. Rokiškyje, Rokiškio kultūros centro didžiojoje salėje. Spektaklio „Tylėjimai“ sklaidą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.


Kalbino Ignas Zalieckas