Šiandien, balandžio 29 dieną, minint tarptautinę šokio dieną, žvilgsnį kreipiame į tuos, kurie šokio meną stebi, išgyvena ir brangina. Viena jų – Giedrė Selenytė, lietuvių kūrėja, dirbanti prekės ženklų strategijos, meno kuravimo ir patyriminio dizaino srityse. Šiuolaikinio šokio festivalį „New Baltic Dance“ ištikimai lankanti nuo pat jo gyvavimo pradžios – 29 metus, ji dalijasi ne tik kaip profesionalė, jautri menui, bet ir kaip ilgametė žiūrovė, savo patirtimi įprasminanti, kaip festivalis keitėsi ir augo drauge su ja.

Kaip per tris dešimtmečius keitėsi festivalio publikos žvilgsnis ir kokias emocijas kasmet atneša šiuolaikinis šokis? Apie tai – Giedrės Selenytės akimis.

Kuo Tau ypatingas pirmasis „New Baltic Dance“ festivalis, kurį matei? Kokie prisiminimai išliko?

Pirmasis „New Baltic Dance“ festivalis 1997 metais man buvo kaip langas į visiškai naują pasaulį. Iki tol Lietuvoje šiuolaikinis šokis buvo beveik nežinomas, o čia staiga – naujos kūno kalbos formos, laisvas, emocionalus judesys, estetinis minimalizmas. Labiausiai įstrigo jausmas, kad šokis gali būti ne grožio siekis, o gyvas, tikras jausmų ir minčių išraiškos būdas. Prisimenu, kad viskas atrodė drąsu, netikėta ir iki šiol išliko atmintyje kaip patyrimas, kuris atvėrė naują suvokimą apie kūno kalbos galią.

Kaip, Tavo akimis, keitėsi festivalio atmosfera ir publika per visus šiuos metus?

Pradžioje festivalio atmosfera buvo labiau stebėjimo, klausymosi, netgi šiek tiek šnabždesių erdvė – žiūrovai buvo tarsi neįprastame sapne, kuriame reikėjo rasti savą žemėlapį. Metams bėgant publika brendo kartu su festivalio turiniu – nuo smalsumo prie supratimo, nuo atsargaus stebėjimo prie aktyvaus įsitraukimo. Atsirado žmonių, kurie sekė šokį kaip gyvenimo atspindį, kurie gebėjo perskaityti choreografų siunčiamus kodus, o kartu – ir platesnė publika, kuri suprato, kad šokis gali būti jų pačių gyvenimo emocijų atgarsis. Šiandien festivalio atmosfera – gyva, pulsuojanti, kaip gyvas organizmas, nuolat atsinaujinantis kartu su žiūrovais ir kūrėjais.

Ar prisimeni pasirodymą ar kūrinį, kuris stipriausiai palietė?

Yra keletas pasirodymų, kurie paliko giliausius pėdsakus. Vienas ryškiausių ankstyvųjų įspūdžių – Tero Saarinen (suomių šokio menininkas ir choreografas): jausmingas, pilnas vidinės jėgos ir trapumo pasirodymas atvėrė, kaip stipriai kūnas gali kalbėti apie tai, kas neišsakoma. Nepamirštamą įspūdį paliko ir Sasha Waltz (ši vokiečių choreografė – tikra pasaulinė šokio įžymybė, savo talentu jau dabar lyginama su legendine Pina Bausch) trupės estetika: jos darbuose erdvė ir judesys susilieja į vientisą architektūrinę emociją, kur kūnas formuoja erdvę taip pat, kaip erdvė formuoja kūną. Sasha Waltz & Guests spektaklis „Körper“ buvo tarsi kelionė po žmogaus kūno topografiją. Šokėjų judesiai, scenografija ir muzika susiliejo į vientisą visumą, atskleidžiančią kūno trapumą, stiprybę ir grožį. Tai buvo patirtis, kuri praplėtė mano suvokimą apie kūno ir judesio galimybes.

O ypatingą atminties vietą užima Marie Chouinard (Kanados šokėjos ir choreografės) kūrinys „bODY_rEMIX/gOLDBERG_vARIATIONS“ – intensyvus, laukinis, rituališkas, pristatęs drąsią ir novatorišką choreografiją, kurioje šokėjai naudojo įvairius įrankius, tokius kaip ramentai, virvės ir protezai, siekdami išreikšti kūno laisvę ir ribotumą. Šis spektaklis paliko neišdildomą įspūdį dėl savo originalumo ir emocinio gilumo. Tai buvo šokis, kuris nebijojo būti nei patogus, nei lengvai suvokiamas – jis tiesiog buvo gyvas, kaip sapnas ar pranašystė. Iš Lietuvos kūrėjų man svarbūs Vytis Jankauskas, Birutė Letukaitė, Agnija Šeiko – jų darbai augo kartu su mumis, su mūsų savivoka apie šiuolaikinį šokį.

Kokius pokyčius šiuolaikinio šokio scenoje pastebėjai stebėdama festivalio programą per beveik tris dešimtmečius?

Šiuolaikinis šokis per šiuos metus keitėsi iš esmės – transformavosi ne tik temos, bet ir pats judesio principas. Iš pradinių formos tyrinėjimų, iš minimalizmo ir fizinių ribų stūmimo, šokis perėjo į konceptualias, filosofines teritorijas. Kūnas tapo ne tik forma, bet mintimi, tekstu, klausytoju, liudininku. Judėjimas maišėsi su žodžiu, vaizdu, garsovaizdžiu, improvizacija. Šokis tapo patirtimi, kurioje susilieja emocijos, idėjos, ir naujųjų medijų galimybės – nuo vaizdo projekcijų iki dirbtinio intelekto sukurtų scenografijų. Tai vis labiau daugiasluoksnis išgyvenimas, neapsiribojantis vien fizine erdve.

Koks yra tavo asmeninis „New Baltic Dance“ ritualas? Ar yra tradicijų, kurias laikaisi lankydamasi festivalyje?

Visada stengiuosi dalyvauti atidarymo vakare – tai tarsi festivalio širdies dūžis, kuris leidžia pajusti, kokį emocinį peizažą šiais metais pieš šokis. Svarbi mano tradicija – stebėti lietuvių choreografų kūrybą – jų darbus seku su ypatingu jautrumu. Jie kuria šokį ne tik kaip estetinę patirtį, bet kaip refleksiją apie mūsų gyvenimą čia ir dabar, apie mūsų laiką, apie tai, kas lieka neišsakoma, bet juntama.

Kaip keitėsi festivalio programų teminės kryptys ir estetiniai prioritetai per pastaruosius 29 metus?

Man atrodo, kad „New Baltic Dance“ visada jautriai ieškojo balanso tarp kūrybinės drąsos ir publikos atvirumo. Per beveik tris dešimtmečius festivalio programos natūraliai evoliucionavo: nuo pradinių formos, kūno mechanikos, minimalistinių tyrinėjimų iki vis platesnių temų – identiteto, socialinių, politinių klausimų refleksijų. Šiandien vis labiau ryškėja tendencija į abstraktesnes, šiuolaikiškesnes išraiškos formas, kur šokis dažnai jungiasi su kitomis disciplinomis: vizualinėmis instaliacijomis, gyvu garsu, video menu. Estetiniai prioritetai slenka nuo formalios precizikos link emocinio, jutiminio intensyvumo. Tačiau pats šokio branduolys išlieka – kūnas kaip minties, jausmo ir buvimo medija. Tik jo raiška šiandien vis dažniau išsilaisvina iš naratyvo, leisdama žiūrovui patirti ne pasakojimą, o vidinę būseną.

Ko norėtum, ar tikiesi, jame pamatyti ateityje?

„New Baltic Dance“ buvo ir yra erdvė, kurioje gimė ir augo šiuolaikinio šokio kultūra Lietuvoje. Jis tapo platforma, kurioje pirmą kartą drąsiai buvo išdrįsta kalbėti kūnu, nebijant nesupratimo. Man asmeniškai festivalis suformavo suvokimą, kad šokis yra ne tik estetika, bet ir būdas mąstyti pasaulį, patirti jį per kūną, per emociją, per tylią vidinę vibraciją, kurios niekaip negalėtum išsakyti žodžiais.

Norėčiau, kad festivalis išlaikytų drąsą – tiek formų, tiek temų prasme. Norėčiau dar daugiau tarpdisciplininių eksperimentų, kur šokis susilieja su naujosiomis technologijomis, su filosofija, su ekologinėmis temomis. Norėčiau pamatyti dar daugiau jungčių tarp Lietuvos ir tarptautinių kūrėjų – bendrų projektų, kurie gimtų ne iš formalių mainų, o iš tikro poreikio dalintis.